Nuotraukose galerijoje pamatysite upės Magdalenos ištakas bei antrąjį pagal dydį visoje Lotynų Amerikoje krioklį prie Bordonès upės, siekiantį 370 metrų.
Kaip čiabuviai „prisijaukino“ kalnus
Gal ši tarsi pačios Gamtos dovanota atskirtis nuo viso pasaulio ir gali bent iš dalies atsakyti į klausimą, kodėl prieš tūkstantmečius, dar gerokai prieš ispanų invaziją čia gyvenę čiabuviai labiau už gyvenimą garbino mirtį… 1000 – 900 m. pr. Kr. pomirtinį gyvenimą jie vertino kaip amžinąjį, garbino mirusius protėvius, statė jiems didingus paminklus, sukūrė ištisą laidotuvių kultą.
Bet iš pradžių – apie gyvenimą. Prieš 6000 metų palikti žmogaus pėdsakai leidžia daryti kai kurias išvadas apie tai, kaip senovės žmonės, kurdami įvairias strategijas, stengėsi prisitaikyti gyventi prie Aukštutinės Magdalenos. Tarp 1000 ir 100 m. pr. Kr. jie sukūrė ūkininkavimo terasomis metodą, gyvenvietes ir takus nuo kalnų viršaus iki jų apačios. Žodžiu, savotiškai „prisijaukino“ kalnus.
Kai kuriose terasose, atrodo, buvo vykdomos religinės apeigos, vadovaujamos šamanų. Prieš tūkstančius metų jie sukūrė kanalus lietaus vandeniui surinkti – taip pavertė kalnuotus kraštovaizdžius palankius žemės ūkiui.
Archeologiniai kasinėjimai patikina, kad žmonės statė apvalius namus, sujungtus takais ir keliais, vedusiais į kitus kaimus. Nuostabu, kad jie jau turėjo audinį, aišku, iš gamtinio pluošto, mokėjo apdirbti metalą, turėjo įrankių medžioklei bei žvejybai, žemei dirbti, maistui gaminti.
Senovės indėnai nekaupė turtų
Kultūra stebina tuo, kad nėra turto kaupimo pėdsakų. Svarbiausia indėnams atrodė tai, ką paliks po savęs – akmenines statulas kapuose, sarkofagus, dolmenus (ant vertikaliai stovinčių luitų uždėti horizontalūs plokšti akmenys), smulkius darbo įrankius, kurių gali prireikti mirusiesiems kitame pasaulyje. Šitaip jie kūrė ryšį tarp išėjusiųjų ir gyvųjų.
Kaip veikė, kokia buvo tenykštė visuomenė, mokslas vis dar negali daug papasakoti. Didelė dalis teritorijos dar nėra ištyrinėta, o, svarbiausia, nerasta jokių rašmenų.
Kelionę rinkitės anksti rytą
Archeologinis parkas San Agustine – unikalus reiškinys. Jis atvėrė lankytojams duris 1931 m. Plotas – labai didelis, jį galima apeiti, bet galima ir apvažiuoti autobusu, automobiliu. Kelionę verta pradėti kuo anksčiau ryte, nes greitai kylanti temperatūra gali sutrukdyti pasivaikščiojimą. Tiesa, takai tarp atskirų aikštelių su eksponatais daugiausiai veda didžiulių medžių pavėsyje… Galbūt čia pat esantis nedidelis muziejus kai kam pateiks daugiau paaiškinimų apie smulkesnius radinius šiose teritorijose. Muziejuje galima aptikti šiek tiek ankstyvojo laikotarpio keramikos, kitokių smulkmenų.
Apsilankiusiems archeologiniame parke belieka įsigyti tam tikrą lankytojo pasą, galiojantį dvi dienas, ir galima pasivaikščioti visame – net 116 ha – plote. Entuziazmo beliks semtis iš archeologinių radinių.
Statulos panašios į žmones ar gyvūnus
O statulos iš tiesų – ir stebina, ir džiugina, ir juokina – kokių jų tik nėra. Žvelgdamas į jas, bent kruopelytę imi suprasti, kuo žmonės gyveno. Statulos nėra niūrios, greičiau atvirkščiai, daug besišypsančių, su tam tikromis detalėmis.
Joms būdingi žmogaus ir labai dažnai – gyvūno veido bruožai: stotas, figūra – žmogaus, o detalės pasakoja, su kuo jis nuolat susiduria. Tad jas puošia driežai, paukščiai, katinai, gana dažnai jaguarai, kuriuos senovės indėnai, pasirodo, garbino, dar beždžionės, gyvatės, varlės, net vabzdžiai. Be to, statulose įamžinti visi gamtos reiškiniai – saulė, mėnulis, lietus.
Kai kapinių teritorijoje buvo atkasti senieji pilkapiai, rasta daugiau kaip šimtas monolitų (didelių kapaviečių su statulomis bei dolmenais). Dolmenai arba tiesiog dideli akmenys sudarydavo tunelį, taip tarsi užverdami mirusiojo karalystę, kurioje slypėdavo sarkofagas. Statulos su kačių ar jaguarų grėsmingai iššieptais nasrais užblokuodavo įėjimą į kapą.
O štai labai graži atvira erdvė prie nedidelio upelio, kurio dugnas aiškiai specialiai išklotas akmenimis, raižytais įvairiomis figūromis kaip ir skulptūros. Maži kanaliukai, iškalti akmenyje, nukreipia vandenį lengvomis bangelėmis – kaskadomis ant žmonių figūrų, gyvūnų. Manoma, kad ši vieta greičiausiai tarnavo kaip aikštė tam tikroms apeigoms atlikti.
Archeologinę San Agustino vertę Unesco pripažino 1995 m.
Kita įspūdinga kapinių teritorija – Alto de las Piedras. Tai to paties archeologinio parko tęsinys, apimantis ir kitą Magdalenos upės pusę. Keliai į aukštumas čia labai prasti ir norint apsilankyti, būtinas visureigis...