Be to, pilkas dangus nereiškia, kad ir visa kita Maltoje pilka ir niūru. Džiugių, linksmų ir gražių dalykų šalyje apstu bet kuriuo metų laiku.
Vienas jų – šalyje nepamatysi elgetų ir benamių. Ir taip yra ne dėl to, kad jie yra uždrausti ar uždaromi kaip kokioje Šiaurės Korėjoje ar Turkmėnistane, ir jie neišvaryti į pakraščius kaip per pasaulio futbolo čempionatą Rusijoje. Jų tiesiog nėra.
Mūsų draugas visažinis Michaelas tai aiškina šalyje esančiu stipriu šeimos kultu. Kadangi valstybė maža, jos gyventojai vienas kitą pažįsta ir yra susiję dalykiniais ar giminystės ryšiais. Jei kas nors išeitų elgetauti, visa šalis tai bematant sužinotų, ir išėjusiojo šeima jaustų didelę gėdą. Todėl šeimos narį ištikus nelaimei, kiti jos nariai teikia visokeriopą paramą, kad žmogus kuo greičiau atsistotų ant kojų. Aišku, jie taip daro gal ir ne iš altruistinių, o iš jau minėtų savanaudiškų paskatų, tačiau svarbu pasiekiamas rezultatas.
Maltos sostinėje Valetoje gyvena septyni tūkstančiai gyventojų. Pagal jų skaičių Valeta net nepatenka į didžiausių Maltos miestų dešimtuką. Nors kokie ten tie miestai, kai pagalvoji. Didžiausias miestas yra Birkirkara, kuris turi panašiai tiek pat gyventojų kaip Ukmergė. Birkirkaroje mes ir gyvenome pas Michaelą.
Valeta beveik be konkurencijos yra gražiausias Maltos miestas. Jis visas yra į įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Nors ir būdama maža, ji yra Maltos kultūrinis, finansinis ir valdžios įstaigų centras. Įdomu, kad miestas yra svarbus tik dienos metu. Sutemus sostinė apmiršta, ir naktinis veiksmas persikelia į kitus miestus. Valetai reikia ilsėtis, ji gi ne naktinių linksmybių, o kultūros sostinė. Kas neš sunkų kultūros jungą ryte, jei per naktį išsitaškysi?
Taigi po Valetą galima gražiai pasivaikščioti dieną. Tai senovinis miestas, turintis tuziną bažnyčių, iš kurių žymiausia – Šv. Jono katedra, kurią XI amžiuje pastatė Maltos riteriai. Nieko sau, galvoju, nesu tikras, ar Vilniuje yra tiek bažnyčių, o čia viso labo Kelmės dydžio miestelis.
Vakarais aktyvus gyvenimas persikelia į šalia esančius Sliemos ir Šv. Juliano miestus, ir ypač pastarajame esantį Pacevilio kvartalą. Jo nedidelės gatvelės prikimštos naktinių klubų, barų, kavinių. Daug vaikščioti nereikia – žingsnis, ir jau linksminiesi kitur. Ir apskritai taip galima kalbėti apie visą Maltą, nes abu minėtus iš Valetos galima pasiekti pėsčiomis. Eidamas gali net nesusigaudyti, kad jau atėjai į kitą miestą. Beje, Pacevilio „McDonald's“ galima užsisakyti alaus.
Linksmybės linksmybėmis, bet ir be jų yra Maltoje, ką nuveikti ir kur akis paganyti.
Vieni iš rimčiausių objektų, kuriais be galo didžiuojasi maltiečiai, yra šalies pietuose esantys Hagar Qim ir Mnajdros šventyklų kompleksai ant jūros kranto. Tai yra vienos seniausių religinių šventovių pasaulyje, pradėtos statyti 3600–3200 metais prieš Kristų. Toks laikas jau nelabai ir protu suvokiamas. Vaizdas, deja, nėra toks įspūdingas kaip amžius, todėl tas pasididžiavimas man atrodo toks labiau knyginis. Šventyklos yra tik griuvėsiai, jos aptvertos tvora ir saugomos. Įėjimas į jų teritoriją kainuoja apie 10 ar daugiau eurų, bet nenorintys tiek mokėti gali jas apžvelgti iš už tvoros.
Man daug labiau patiko ne šventyklos, o kraštovaizdis, esantis aplink jas. Čia yra jūra, uolos, akmenys ir tolumoje matoma negyvenama Filflos salelė. Galima valandas grožėtis juo ir mėgautis ramybe. Netoliese yra Blue Grotto vietovė, kurioje už 10 eurų galima įsiprašyti į valtelę, kuria valtininkas tave paplukdys tarp uolų. Vanduo ten toks skaidrus, kad net esant dideliam gyliui galima grožėtis jūros dugnu.
Dar viena Maltos įžymybė – Mostos katedra, esanti centrinėje salos dalyje. Tai yra trečioji pagal dydį katedra Europoje ir devintoji pasaulyje, o jos milžiniškas 37 metrų skersmens kupolas – vienas didžiausių pasaulyje. Mdina – centrinė Rabato miesto dalis, seniausia Maltoje ir senoji jos sostinė. Joje kurį laiką gyveno apaštalas Paulius. Sakoma, kad Mdina vadinama tyliuoju miestu – išties, ten ramu ir jauku, nes leidžiama važiuoti tik specialiam transportui. Užlipus ant miesto sienos galima pasigrožėti Maltos kraštovaizdžiu.
Pagal Homero „Odisėją“, antroje pagal dydį Maltos Gozo saloje Odisėjas kalėjo septynerius metus. Goze gyvena apie 30 tūkst. gyventojų. Tarp Maltos ir Gozo nuolat kursuoja keltai. Daug metų buvo diskutuojama dėl tilto, turėjusio sujungti abi salas, jis net buvo pradėtas statyti, tačiau darbai atšaukti dėl Gozo gyventojų protestų.
Gozo sostinėje Viktorijoje yra finikiečių laikus menanti citadelė, į kurią užlipus, galima apžvelgti visą salą. Palyginus su Maltos salos gyventojais, goziečiai laikomi konservatyviais, lėtais ir uždarais kaimiečiais. Ir gerokai religingesniais – Viktorijoje yra net 22 bažnyčios. Čia jau net komentarų nėra, nes Viktorijoje gyvena apie šešis tūkstančius gyventojų. Beje, mieste yra futbolo stadionas, talpinantis keturis tūkstančius žiūrovų, tai yra – du trečdalius miesto gyventojų.
Goziečiai ir patys pripažįsta, kad naujoves į savo protus jie įsileidžia ne taip greitai kaip Maltos salos gyventojai. Ir iš tiesų – vaikštinėdamas Viktorijos gatvėmis gali pajusti, kad gyvenimas čia lėtesnis, žmonių nedaug, laikas bėga ne taip greitai.
„Žydrojo lango“ krachas, žinoma, skaudžiai smogė Gozo salos turizmo sektoriui. Būtent šis objektas buvo tai, dėl ko turistai grūsdavosi į Gozą. Tačiau ir be „Žydrojo lango“ uolėta salos pakrantė yra įspūdinga, ypač kai audringesnis oras ir mažiau lankytojų.
Kaip keliauti po salas, jei nenorite vairuoti kairiąja kelio puse? Galite naudotis žymiaisiais oranžiniais maltietiškais autobusiukais, kurie yra krašto simbolis. Dar prieš dešimtmetį tie Churchillio laikus menantys kledarai barškėdami laisvai važinėjo Maltos salos keliais ir džiugino šalies svečius. Tuo metu maltiečiams tie barškantys kiauralangiai ir siaubingai teršiantys orą trantai jau buvo gerokai įsipykę. Todėl didžiuma jų buvo atsikratyta ir palikti keli, kurie naudojami jau nebe transportavimo, o pramogos tikslais.
Kaip ten bebūtų, autobusiukų tinklas saloje išdėstytas gana plačiai, tad automobilio neturėjimą Maltoje galima išgyventi visai neskausmingai. Koks čia tas skausmas ir gali būti, jei ir šiaip per 35 minutes tokiu autobusiuku galima pervažiuoti visą salą.
Taigi, kur iš keliautojų pasakojimų dingo Malta, ko klausiau pirmajame straipsnyje? Manyčiau, kad girtis kelione į Maltą tiesiog nebėra taip efektinga kaip anksčiau. Be to, Maltoje daug kas yra pabuvoję, ir mintys jau krypsta į egzotiškesnius kraštus.
Tačiau Malta tikrai „nesuvaiduoklėjo“, ji yra ta pati – moderni ir kartu įspūdingos gamtos šalis, todėl dar joje nebuvusius galiu tik paraginti nuvykti ir įvertinti salą nuosavomis akimis.
