„Panevėžyje nėra ryškaus architektūrinio identiteto. Jį sudaro skirtingų laikotarpių ir stilių pastatai, kurie, nors ir neformuoja aiškios vienumos, žavi ir traukia savo įvairumu“, – ruošiantis praėjusį rudenį vykusiam architektūros festivaliui „Pastatai kalba“ sakė architektūrologas Evaldas Vilkončius.
Kompaktiškame miesto centre susitelkę pavyzdiniai vėlyvojo sovietmečio visuomeniniai ir kultūros pastatai: „Nevėžio“ viešbutis, Juozo Miltinio dramos teatras, Panevėžio apylinkės teismas, Santuokų bei Panevėžio bendruomenių rūmai, teatras „Menas“, „Aukštaitijos“ sporto kompleksas ir kt. Anot architektūros istorikės dr. Marijos Drėmaitės, tai rodo, kad investuoti į miesto gerovę, kultūros puoselėjimą sovietmečiu pradėta kiek vėliau nei sostinėje.
„Devintojo – dešimtojo dešimtmečio architektūra pasižymėjo tuo, kad ją projektavo vietiniai architektai. Tai buvo unikalūs brėžiniai, o ne importuoti iš Vilniaus, Kauno ar net Maskvos. Panevėžys pasižymėjo turtingų pramonės įmonių gausa, kurios galėjo investuoti ir į kultūrinių pastatų statybą: tokių kaip anuomet „Ekrano“, dabar – Panevėžio bendruomenių rūmai“, – pastebi dr. M.Drėmaitė.
Iki imtasi Aukštaitijos sostinėje statyti sovietiniu modernizmu alsuojančius betoninius pastatus, miestas pirmiausia plėtėsi į perimetrą. Manyta, kad per pramonę ateina gerovė, tad, nuslūgus Antrajam pasauliniam karui, imtasi tiek miestų, tiek kaimų urbanizavimo.
Atpažįstamas socializmas
Dr. M. Drėmaitė sako, kad sovietmečio miestų plėtrą galima suskirstyti į tris pagrindinius etapus.
„Pirmasis susijęs su stalinistiniu, pokariniu dešimtmečiu. Antrasis – stiprios urbanizacijos laikotarpis tęsiasi septintajame, aštuntajame dešimtmečiuose. Ir paskutinis – devintas dešimtmetis. Jam apibūdinti labiausiai tiktų frazė „nuobodulio estetika“. Tai menotyrininkės Agnės Narušytės pasiūlytas terminas. Stagnacija, medžiagų trūkumas, lėtėjantys statybos projektai ir kokybė lėmė dvasinį bei estetinį nuovargį.“
Po Antrojo pasaulinio karo pirmiausia siekta atstatyti sugriautus miestus. Tuomet daug dėmesio skiriama ideologijai, todėl pirmiausia įrengiami administraciniai pastatai, sutvarkomos miestų aikštės. Būtent šiuo laikotarpiu dabartinė Lukiškių aikštė buvo pervadinta į Lenino aikšte, o jos viduryje pastatytas partijos lyderio biustas. Toks pat buvo ir Laisvės aikštės likimas Panevėžyje.
Po J.Stalino mirties, į valdžią atėjus N.Chruščiovui, statybose įvyko didžiulis posūkis – prasidėjo reforma.
„Pastebėjus, kad statybų pramonė smarkiai atsilieka, buvo paskelbtas bendras politinis kursas į statybų industrializaciją. Viskas buvo standartizuota: pastatų dalys buvo gaminamos fabrikuose, o atvežtos į vietą – surenkamos. Taip statybos gerokai pagreitėjo, todėl šį laikotarpį vadiname „bumu“ ir turbourbanizacija“, – pasakoja architektūros istorikė.
Dėl šio sprendimo, dabar įvažiuojant į didžiuosius Lietuvos miestus – ne išimtis ir Panevėžys – pirmiausia pasitinka panašios statybos tipo penkiaaukščiai, devynaukščiai, dvylikaaukščiai. Tokią statybos technologiją sovietai išrado ne patys, bet masiškai pritaikyta ji tapo socialistinio urbanizmo vizitine kortele.
„Tokie pastatai kilo aplink istorinius miestų centrus, mat surenkamajai statybai reikėjo didelių, dar neapstatytų plotų.“
Asmeninės erdvės paieškos
Pastatų statymo normatyvai buvo nuleidžiami iš viršaus. Viskas buvo skaičiuojama matematiškai: kiek reikės butų, mokyklų, darželių, kino teatrų, kultūros ar administracinių pastatų. Normatyvuose buvo nurodytas net gyvenamasis plotas vienam asmeniui – devyni kvadratiniai metrai. Sovietmečiu vargiai atsižvelgta į asmeninę erdvę.
„Todėl net 30 proc. statybų tuomet išliko individualios. Miestų pašonėse dygo dideli plytiniai gyvenamieji namai, kuriuose eksperimentuota drąsiau, nei planuojant daugiabučius“, – pastebi pašnekovė.
Devyniasdešimtaisiais drąsiau siūlyti novatoriškus sprendimus, įkvėpti Vakarų, ėmė jauni vietos architektai. Idėjų įgyvendinimą stabdė modernios technikos, medžiagų, lėšų stoka.
„Vėlyvuoju sovietmečiu regioniniuose miestuose imta statyti daugiau viešosios paskirties pastatų. Šiuo požiūriu įdomus Panevėžys, kurio centre – beveik vien visuomeniniai pastatai: Santuokų rūmai, Bendruomenių rūmai, Informacinio skaičiavimo centras, „buitinis“, teatrai. Jie masyvūs, sunkūs, betoniniai, tačiau labai skulptūriški.“
Anot architektūros istorikės, Panevėžyje vėlyvuoju sovietmečiu statyti unikalūs kultūriniai ir visuomeniniai pastatai liko tarsi užkonservuoti. Jų derėtų neperstatyti, o renovuoti ir prireikus pritaikyti pagal naujus poreikius.
Neužrašyta nurašyta istorija
Retas apie Panevėžį susimąstytų kaip apie architektūriškai išskirtinį, Lietuvos mastu unikalų miestą, kuriame slypi dar neatrasti statiniai – perlai. Čia stūkso skirtingų laikotarpių ir stilių pastatai, atspindintys krašto istoriją. Įprastų statinių fone dar praėjusiame tūkstantmetyje išdygo unikalūs, net pačių miesto gyventojų dar deramai nepažinti namai. Daugelio jų statybų istorijos ir aplinkybės taip ir liko neužrašytos.
Siekiant išgryninti Panevėžio architektūrinį veidą, užfiksuoti XX a. pab. išskirtinių projektų pastatus, visuomenei pateikti jų istorijas, naujienų portalas JP įgyvendina projektą „Architektūrinis pjūvis“.
Straipsnių ciklas „Architektūrinis pjūvis“ suteiks galimybę kiekvienam pažinti architektūrą, patirti ir suvokti asmenį supančios materialios aplinkos kokybės vertę.