Turistų daugiau nei vietinių, statistikos duomenimis vietinių gyventojų skaičius nuolatos mažėja, o turistų per metus suvažiuoja iki 37 mln. Apsišarvavę fotokameromis, jie fotografuoja ir filmuoja kiekvieną gatvę, venecijiečių vadinama calle, skverą campo ar kanalą canale. Taip įamžinama įspūdinga kelionė, kuri daugiau nepasikartos jokioje pasaulio vietoje. Tad ir pasiplaukiojimas gondola Venecijoje tampa privalomu, nepaisant oro sąlygų, rašoma Vestuvės Italijoje tinklaraštyje.
Žmonėms suteikiama privilegijuota galimybė žavėtis architektūros ir kūriniais prieš pat savo nosį, vandeniui teliuškuojant aplink. Ir iš tikrųjų – žvelgiant į praplaukiančias gondolas, matai tik jose besišypsančių žmonių veidus, kurie lieka sustabarėję nuo matomo nepaprasto grožio. Ir taip netgi gondolos kaina (30 minučių kainuoja 80 eurų), nebetampa tokia svarbi.
Šie mano pasakojimai remiasi informacija, gauta iš gondolininkų, kuriuos kalbinau viešnagės Venecijoje metu. Ne visi draugiški, nemažai jų yra gan snobiški ir pasikėlę. Tai nesutrukdė, nes vistiek labai norėjau išsiaiškinti, kodėl gondolininkai yra tokie ypatingai svarbūs Venecijos miesto istorijoje.
Mano kelionės tikslas buvo pasigrožėti ir suprasti, kaip teka gyvenimas šiame vandens apsuptame ir viso pasaulio menininkų apdainuotame, aprašytame ir nupieštame mieste. Kas gali būti geriau už kelionę gondola ir gondolininko pasakojimus? Juk gondola tapo neatsiejama Venecijos dalimi jau nuo XI a. Tai vienas iš pagrindinių Venecijos simbolių, o gondolininkai matomi kaip itin svarbūs, nors ir prieštaringai vertinami miesto personažai.
Tai buvo išrinktinių klasė tarp paprastų žmonių, kuri būdavo arčiausiai šeimininkų vieni. Keliaudavo su šeimininku iš vienos vietos į kitą, matydavo visus jų apsilankymus ir netgi išklausydavo jiems patikėtas paslaptis. Carlo Goldoni ir Giacinto Gallina savo pjesėse gondolininką apibūdina taip: "Tylus ir ištikimas šeimos, kuriai dirba, paslapčių laikytojas".
Jie iš tikro būdavo gerbiami ir branginami savo ponų. Kūriniuose jie išaukštinti, apibūdinti kaip atviri ir teisingi, geros širdies bei linksmos dvasios. Šios savybės itin būdingos venecijiečiams, kurie yra protingi ir atlapaširdžiai tuo pat metu.
Juk jie daugelį metų buvo puikūs prekybininkai tarp Europos ir Rytų. Žinoma, yra kūrinių, kur jie apibūdinami kaip gudrūs melagiai, apgavikai, veidmainiai ar nuolankūs dviveidžiai. Tačiau esminis apibūdinamas turbūt yra šis: „Šis žmogus dieną ar naktį, per lietų, vėją, šaltį ar karštį, yra visada pasiruošęs gyventojų patogumui…“
Esant Venecijoje gerai girdisi gondolininkų skardus balsas ir juokas bei turistams pasakojamos išgalvotas ir neišgalvotas Venecijos istorijos. Sakoma, kad jie niekada neieško žodžio kišenėje, o charizma yra tiesiog jų genuose. Atsispirti atletiškoms jaunų gondolininkų figūroms ir išugdytam itališkam mados jausmui irgi nėra taip lengva. Juos iš visų kitų išskiria visada dėvimos juodos kelnės ir dryžuoti marškinėliai ar megztukai (balta-juoda, balta-raudona, balta-mėlyna). Bei stilingi atributai, tokie kaip prabangūs akiniai nuo saulės ar Rolex ant rankos. Gondolininkų sukurtas įvaizdis tapo neatskiriama Venecijos dalis, todėl pabandžiau juos pažinti ir pakamantinėti apie Veneciją.
Vieną rytą fotografuojant vieną iš daugelio nuostabių Venecijos kanalų, akį patraukė besišypsantis ir dainelę niūniuojantis gondolininkas. Aplink nebuvo norinčių pasiirstyti turistų, todėl Aurelio maloniai sutiko papasakoti gondolininkų istoriją. „Venecijiečiai mus vadina pope, nes toks buvo ankstesnių laikų Venecijos gondolininkų reglamentas. Terminas „pope“ nurodė, kad gondolininkas visada turi išlaikyti didingą orumą, būti diskretus savo šeimininkui ir perveždamas keleivius irkluoti ramiai, neskubant.“
Anksčiau gondolininkas dirbdavo savo šeimininkui. Jis buvo vienas iš nedaugelio miesto tarnautojų, kuris žinojo daugelį miesto paslapčių, istorijų bei apkalbų, kurios sklisdavo iš vieno Venecijos kanalo į kitą. Venecijoje visi pastatai turėjo išėjimą į kanalą, todėl tik tie, kurie plaukdavo gondola per kanalą, gerai galėdavo matyti, kokios intrigos vykdavo siaurų gatvelių viduje. Tik jie žinojo savo šeimininko populiariausius maršrutus ir žinojo, kas ir kur, kiek išbuvo, ką ir su kuo planavo.
Taigi, įsivaizduokite, kokias paslaptis žinojo ir laikė tas, kuris irklavo gondolą. Juk buvo ir laikai, kai gondola buvo naudojama susitikimams su meiluže ar mylimąją (tada buvo naudojami gondolos gobtuvai, po kuriais ramiai galėjo slėptis mylimieji nuo smalsių akių). Prisiminkime, juk žymusis Giacomo Casanova būtent gimė Venecijoje. Gondolininko Aurelio veide švyti šelmiškos akys, tad jo klausiu, o kaip pasikeitė jų vaidmuo šiais laikais?
„Dabar jau yra kiek kitaip. XVIII a. Venecijoje buvo keli tūkstančiai gondolų, o šiuo metu jų yra likę keli šimtai, iš kurių dauguma naudojamos turistų, patys vietiniai į jas sėda nebent švenčių metu. Žinoma, šaunūs gondolininkai net ir šiais laikais žino Venecijos istorijos, apkalbas, taip pat žino, kur gyvena garbingi Venecijos žmonės bei pasaulio įžymybės, nusipirkusios čia namus; žino ir gerus restoranus, bei įdomias pasilinksminimo vietas“, – pasakoja.
Ne paslaptis, kad mažai liko tų, kurie susikalbėdavo dainuodami skirtinguose kanaluose. Jei sumokėtumėte papildomus šimtą eurų, galėtumėte savo gondoloje turėti ir dainininką ir gitaros atlikėją, bet tai jau kita – naujųjų laikų paslauga. Tačiau vis daugiau gondolininkų sugeba laužyta anglų, vokiečių ar prancūzų kalba papasakoti Venecijos istorijas ir legendas. Taip pat išliko ir tradicija tarp kolegų vadintis pravardėmis, tokiomis kaip: šakius (Forcheton), uodų valgytojas (Magnamosche), mažas vyno buteliukas (Fiaschetto).
Atvykus klientams, mano kalbintas gondolininkas išplaukia su savąja Margarita. Pasirodo, kad kiekviena gondola turi vardą. Beveik visada tai moteriškas vardas, kurį suteikią gondolos vairuotojas. Vardas būna mylimosios, žmonos, dukros, mamos, meilužės…
Aureliui išplaukus su japonų turistų grupe ateina kitas jo kolega, atidžiai sekęs mano interviu. Savo pasakojimą, jis pradeda sakydamas: „Tai įdomus darbas, bet sunkus. Tapti gondolininku ne taip jau ir lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jų numeris yra ribotas – keturi šimtai dvidešimt penki... Pagal tradiciją licenciją vairuoti gondolą tėvas perduoda sūnui, jos neįmanoma nusipirkti, ir ją reglamentuoja atitinkami įstatymai ir specialios taisyklės“.
Nors teigia, kad šiais metais buvo paskelbtas konkursas aštuonioms papildomoms vietoms užimti, kandidatai galėjo būti ir ne iš gondolininkų šeimos, taip pat didžiausia naujovė buvo, kad pretenduoti galėjo ir moterys – pirmą kartą Venecijos istorijoje. Flavio nebuvo patenkintas, nes jis laikosi senųjų tradicijų, visos šios feminizmo idėjos, turėtų būti taikomos kitur, bet tik jau ne gondolininko darbe. Jo manymu, senosios gondolininkų tradicijos turėtų būti išlaikomos net ir moderniais laikais.
Prie mūsų prisijungia trečias gondolininkas (sužavėtas mano itališko akcento ir sužinojęs, kad rašau būtent apie juos) ir man būtinai liepia parašyti legendą, kodėl gondola irkluojama tik vieno irklo. „Seniai seniai Venecijoje gondolininkai, kaip ir visi irkluotojai, irklavo valtį sėdėdami ir su dviem irklais. Viskas pasikeitė nuo Anzoleto, gondolininko tinginio. Jis buvo vienas geriausių Venecijos gondolininkų, mintinai žinojo visus kanalus ir visas vagas, viską suprato apie potvynius, sroves ir judančius vandenis. Kai jis turėjo ką nors kur nors nuvežti, pairdavo keletą kartų su rėmais, nustatydavo gondolą tam tikru kampu, ir atitinkama srovė nunešdavo į reikiamą vietą.
Anzoleto įgūdžiai ir reputacija buvo tokie, kad aristokratai norėdavo būti plukdomi tik jo, ir jam gerai sumokėdavo.
Man būtinai liepia parašyti legendą, kodėl gondola irkluojama tik vieno irklo.
O tai kėlė kitų gondolininkų pavydą. Vieną vakarą, pabaigęs darbą, jis nustatė savo gondolą reguliaria namų kryptimi ir užsnūdo. Jam miegant, kiti gondolininkai prisiartindavo ir nestipriais rėmų smūgiais nukreipė Anzoleto gondolos maršrutą į atvirą jūrą. Miegančio Anzoleto gondolą jūroje pagavo piratų laivas, atėmė irklą ir jį nudūrė. Kai pavydūs gondolininkai sužinojo, labai gailėjosi, ir nuo to laiko irkluoja tik su vienu irklu ir stovėdami, nuolat prisimindami patirtus Anzoleto kankinimus.“
Legendos lieka legendomis, o kaip yra iš tikrųjų? Taigi Flavio pasakoja visą gondolos gimimo istoriją: „Gondola buvo naudojama venecijiečių šeimų kaip pagrindinė transporto priemonė, kilmingos šeimos jas turėjo kelias, kaip ir gondolininkus, kurie buvo patikimi ir ištikimi jų tarnautojai. Tai unikali pasaulyje ir tipiška antikinė Venecijos valtis. Gondola gaminama iš įvairių tipų medienos: iš viso iš 280 skirtingų dalių, turinčių skirtingą paskirtį ir pavadinimą. Jos ilgis 11 metrų, o svoris neviršija 600 kg. Ji gaminama kirvio meistrų (maestri d‘ascia) specialiuose skveruose. „Squeri“ – tai ofisas, kuriame atliekama gondolos gamyba, revizija ir priežiūra. Pagaminti gondolą buvo menas, todėl šie skverai, bei dirbtuvės turėjo gyvybišką svarbą tarp Venecijos amatininkų.“
Un minuto di pace… Kartais gondolininkai būna išties pavargę – tiek nuo savo darbo, tiek nuo turistų klausimų. Dažniausiai jie būna pagrindinis informacijos biuras visais klausimais Venecijoje.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose gondola paminima kaip „godulam“, ir pasakojama, kad dodžas padovanojo keliems venecijiečiams, kad galėtų laisvai judėti lagūnoje. Nuo 500 m. iki dabar gondola pakeitė ne tik savo spalvą, bet ir buvo ištobulintas jos korpusas. Anksčiau gondola buvo itin spalvinga ir padengta įvairiais brangiais audiniais ir medžiagomis, po 1562 m. visos buvo nudažytos juodai, dodžo įsakymu, kad nerodytų per didelės puikybės ir turto. Vėliau šią istoriją man paneigė senolė venecijietė, kurios versija, kodėl gondolas nudažė juodai – taip buvo po Venecijoje prasiautusio maro, nusinešusio daugelio venecijiečių gyvybės. Juoda spalva buvo pasirinkta pažymėti gedulą, nes gondolomis buvo plukdami mirusieji.
O kodėl gondola irkluojama tik vieno irklo? „Iš pradžių gondola buvo irkluojama dviem irklais. Vėliau ištobulėjus korpusui ir padarius jį asimetrišką, užteko vienintelio irklo. Gondola gali grakščiai plaukti lagūnomis ir kanalais, nes jos dešinysis kraštas yra žemiau nei kairysis, todėl davus vieną yrį, ji pati išsitiesia ir grįžta į buvusią padėtį. Grakštaus korpuso, plokščiadugnis laivelis labai tinka plaukioti siaurais kanalais, o nežymus pirmagalio išlenkimas atsveria irkluotojo jėgą ir neleidžia gondolai sukinėtis ratais. O jau išmokti vairuoti gondolą yra praktikos reikalas.“
Gondolos galo viršuje yra ženklas, kuris vaizduoja Venecijos dalis: šeši atsikišimas dešinėje pusėje simbolizuoja pagrindinius Venecijus kvartalus, vadinamus „sestiere“: Cannaregio, Castello, San Marco, San Polo, Santa Croce, Dorsoduro, nuožulnumas apačioje – pagrindinį kanalą, išlinkimas viršuje – pagrindinį Rialto tiltą, didžiulis metalas -viršuje dodžų teritoriją. Kairės pusės atsikišimai simbolizuoja kitas, tolimesnes Venecijos dalis: Vigno le nuove, Vignole vecchie, Bacan, Tronchetto, Sacca Fisola, Giudecca. Apart to, kad tai gražus ir simbolinis papuošimas, jis padeda gondolai atsiginti ir nuo smūgių.
Patarimai, kaip turėti įsimintiną kelionę gondola
- Būkite linksmi ir simpatiški, tada ir gondolierius bus jums draugiškas bei papasakos daug daugiau, o ir pasiplaukiojimas truks visas trisdešimt minučių.
- Išsirinkite simpatišką ir mėgstantį šnekėti gondolierių, nepulkite sėsti pas pirmą pasitaikiusį. Kainos fiksuotos visur, jokių nuolaidų. 30 min – 80 Eur, 45 min – 120 Eur, 1 val – 160 Eur. Geriausia pasiplaukiojimą gondola rinktis neturistiškiausiose vietose, o būtent toliau nuo centro, tada galėsite pakeliauti po mažiausius kanalus.
- Nepulkite klausinėti apie Kazanovą, užduokite „protingus klausimus“, būkite susidomėję architektūra, istorija. Taip bus pagerbtas jo venecijiškumas, todėl gausite aiškius atsakymus, o vėliau jums parodys ir žymųjį Kazanovos namą.
- Pagal Venecijos tradicijas, jeigu plauksite poroje su savo mylimuoju, turite pasibučiuoti po kiekvienu tiltu, kad jus suptų amžina meilė.
- Jeigu nenorite išleisti 80 Eur už 30 min pasiplaukiojimą gondola, bet vistiek norėtumėte išbandyti – siūlau pasinaudoti gondola „traghetto“ paslauga ir persikelti iš vienos kanalo pusės į kitą tik už 2 Eur.
