Sausio 23-25 dienomis į trijų dienų žygį pėsčiomis išsiruošę žmonės žinojo kur eina – nemaža dalis jau anksčiau buvo dalyvavę „Alfa renginiai“ organizuotose žygiuose.
Vis dėlto žiemą prognozuoti, kokiu keliu teks eiti vieną ar kitą atkarpą, sudėtinga. Todėl staigmenų patyrė ne tik dalyviai, bet ir organizatoriai. Apie tai, kaip teko išsimaudyti lediniame vandenyje ir kitus nuotykius, pasakoja patys kelionės dalyviai ir organizatoriai.
Nemunas Tumavičius, „Alfa renginiai“ vadovas: „Savaitgalį Nemuno deltos regioniniame parke vyko 14-asis pažintinių žygio ciklo „Ekspedicija“ žygis „Mažoji Lietuva II“.
Žygis taip pat buvo skirtas organizacijos „Alfa renginiai“ dviejų metų gimtadieniui paminėti.
Apie renginį paskelbėme prieš du mėnesius. Sulaukėme daug skeptikų, teigusių, kad nesąmonė, jog žygis vyksta žiemą ir dar Nemuno deltoje.
Visi vienbalsiai teigė, kad neįveiksime, skęsime, nes, kaip žinia, sausio viduryje Rusnėje buvo potvynis. Tačiau renginys įvyko. Susirinko kiek daugiau dalyvių nei tikėjomės žiemą, o juolab tokiomis oro sąlygomis. Buvo 40 žygeivių.
Šeštadienį kėlėmės 8 val. Papusryčiavome ir 9.10 val. pilnais pilvais pradėjome pažintinį žygį. Pirmą dieną apėjome visą Rusnės salą. Sukorėme kiek daugiau nei 38 km.
Buvome maloniai nustebinti, kuomet įveikus du trečdalius maršruto, Pakalnėje neatsirado norinčių baigti kelionę ir visi draugiškai patraukėme tolyn.
Antra diena buvo kitokia. Po pirmosios maršruto, įvertinę savo jėgas, beveik pusė žygeivių liko ilsėtis. Kiti patraukė tolyn „neįveikiamuoju“ Žalgirių mišku.
Per 4 val. įveikėme truputį daugiau nei 10 km – tai nėra daug. Tačiau įspūdžių patyrėme gausiai. Bridome, bėgome, kritome, kėlėmės ir visi laimingi grįžome namo.
Galiu tik atsiprašyti naujokų, nes kai kuriems parinkta trasa buvo per sunki. Labai sunku įvertinti visų jėgas, tačiau manome, kad mūsų komanda buvo stipri tiek, kiek stiprus silpniausias narys."
Kodėl verta eiti į pažintinius žygius žiemą?
Kiekvienas žygio dalyvis į šį klausimą atsakytų skirtingai. Tačiau visi sutinka – tokioje išvykoje patirti įspūdžiai greit neišdils. Be to, tai puikus būdas pažinti save ir išeiti iš komforto zonos.
Arūnas Jasas: „Labiausiai patiko antros dienos maršrutas, kada teko eiti lūžinėjančiu ledu ir prisiversti lįsti į ledinį vandenį.
Persirengęs pamačiau, kad iš sodybos kelias vėl apsemtas, tad teks bristi toliau. Nežinojau, kad teks plaukti. Įsivaizdavau, kad užteks guminių batų. Bet juos prisėmiau pirmas įsmukęs iki kelių į dumblą.
Intensyviai keliauju jau beveik 3 metus. Man patinka toks laisvalaikis. Išskirtinumo žygiams prideda žiema. Ypač, kai būna sniego“.
Irma: „Niekada netikėjau, jog per dieną galėčiau įveikti beveik 40 km pėsčiomis. Dalyvavimas žygyje iš pagrindų pakeitė mano požiūrį į tokio tipo renginius. Jaučiu pagarbą tiems, kurie nebijo ir ryžtasi žygiuoti, išbando savo ištvermę.
Įsimintiniausia žygio akimirka buvo žieminis braidžiojimas miške. Atrodo, stengiesi apeiti visas kliūtis, jau pavyko, bet vis tiek atsiranda toks etapas, kurio neišvengsi.
Antroji diena buvo ekstremalesnė ir įdomesnė, daugiau potyrių. Tai buvo mano pirmasis žiemos žygis. Po jo galiu tik rekomenduoti visiems išlipti iš savo komforto zonos ir pabandyti. Nebijoti padaryti to, ko nesi daręs anksčiau“.
Vaida: „Keliones po Lietuvą atradau prieš trejetą metų, kai prisijunčiau prie skautų ir su jais apkeliavau mažesnius Lietuvos miestelius, miškus. Pamačiau, kad, nors esu buvusi svetur, nemaža dalis Lietuvos man yra nematyta.
Noras pažinti savo šalį nedingo. Man svarbu žinoti, kur gyvenu, kas mane supa. Dalyvavau trijuose „Alfa“ organizuotuose žygiuose. Kiekvienas jų man yra įsimintinas.
Labai patiko žygis Dubysos regioniniame parke, kuomet, spaudžiant šalčiui, žygiavome užšalusia Dubysos upės vaga, pavyko rasti „kalnus“ Lietuvoje, užmirštą bažnytėlę tarp laukų, mažame Betygalos miestuke sutikome entuziazmo kupiną moteriškę, pririnkusią muziejui uolienų iš viso pasaulio“.
Ernestas Katilauskas: „Šio žygio įsimintiniausia akimirka be abejonės buvo antros dienos žygis, kai bridome pelke ir kai vanduo iki kelių jau buvo nesvarbu. Žiūrėjome tik, kad žengiant nesusipjaustytume kojų į ledus.
Eiti mišku ar bristi užlietais plotais, keltis per kanalus yra daug įdomiau nei šiaip pasivaikščioti keliukais. Pats keliauju jau treti metai ir, atrodo, kad dar ilgai nesustosiu.
Taip keliaudamas susipažįsti su naujais žmonėmis, pleti savo akiratį, įkvepi gaivaus gamtos oro, pilno deguonies. Be to, visi šie dalykai tave daro turtingesnį viduje“.
