Reikia pripažinti – visai netoli Lietuvos sienos esantys Lukas dažnam automobiliu ar traukiniu į Vakarus keliaujančiam lietuviui yra tik dėmesio nepatraukiantis pavadinimas. Pati esu čia net iš traukinių stoties neišėjus, kai kažkada reikėjo sulaukti persėdimo. Važiuojant mašina taip pat rinkusis aplinkkelį.
Tačiau pasimokau jau ne kartą – verta stabtelėti „pravažiuojamuose“ miestuose, nes malonus nustebimas kelionėse man labiau patinka nei pateisinami lūkesčiai. Kažkada taip nustebino Ostravos miestas Čekijos-Lenkijos pasienyje, kur gali pasijusti kaip apokaliptiniame pramogų parke (skaitykite čia: Už 8 val. kelio nuo Lietuvos – turistų dar neatrastas miestas lyg iš distopinės knygos).
Luke radau didžiąją dalį dalykų, ko ir tikiuosi iš Lenkijos miesto. Šiek tiek prūsiško palikimo, architektūrinės eklektikos. Žinoma, A.Mickevičiaus ir Armijos Krajovos gatves centre, Solidarumo ir Jono Pauliaus II parkus. Kadangi kažkada čia buvo apsilankęs popiežius, tai to nepamirš daug ateities kartų – yra jo vardo aikštė su parku ir skulptūra, o šią vasarą dar ir per visą daugiabučio sieną buvo nutapytas jo portretas.
Bet radau ir nemažai maloniai nustebinusių dalykų – pradedant nuo idealiai sutvarkytos ežero pakrantės per visą miestą ir baigiant intriguojančiu siauruko muziejumi bei lengvai kojas pakertančiais vaizdais iš dangaus.
Pavydą kelianti ežero pakrantė
Miestas aplipęs Luko (Elk) ežero krantus. Ežeras – vienas giliausių Lenkijoje, bet kartu ir vienas šilčiausių. Pavyzdžiui, praėjusiais metais jame buvo užfiksuota rekordinė 28 laipsnių vandens temperatūra.
Norintiems maudytis yra įrengti du paplūdimiai – vadinami „senuoju“ ir „naujuoju“. Senojo neapžiūrėjau, bet naujajam buvo akivaizdžiai skirta daug darbo ir lėšų. Yra ir smėlio, ir žolės paplūdimiai, tinklinio, krepšinio aikštelės, dušai ir t.t. O į ežerą nutiesto liepto gale pastatytas nedidelis apžvalgos bokštas vakare atrodė kaip iš atviruko.
Prie paplūdimio yra ir didoka automobilių stovėjimo aikštelė, bet seniai jau mačiau miestą, kuris būtų taip gerai pritaikytas pėstiesiems ir dviratininkams. Pasinaudojus ES parama, ne tik centrą, bet ir į nuošalesnius rajonus išvagoję nauji dviračių takai, šaligatviai – platūs ir be išklypusių plytelių spąstų.
Bet neabejotinai pats didžiausias Luko pliusas – ilga promenada palei ežerą per visą miestą. Vienas platus takas skirtas pėstiesiems, kitas – dviračiams, kad visiems būtų lengviau pasidalinti kelią. Nieko keisto, kad tiek dieną, tiek vakare čia pilna žmonių. Kavinių, barų ir restoranų – kiek nori. Yra net iškilęs ant pastolių virš vandens. Yra piknikų stalai ir tiems, kurie gal nori jau pailsėti nuo sotaus ir pigaus lenkiško maisto.
Subalansuotas šeimoms
Jau pirmosiomis valandomis Luke į akis krenta tai, kad čia pilna šeimų su vaikais – parkuose, promenadoje, restoranuose. Atrodo, kad vien dėl šio miesto Lenkijai demografinė krizė tikrai negresia. Ar tai pliusas, ar minusas – priklauso nuo požiūrio.
Viena vertus, miesto infrastruktūra dėl to yra gerai pritaikyta poilsiui, ir ypač - su vaikais. Promenadoje pilna žaidimų aikštelių, pramogų jiems. Nedideliame mieste stebina parkų kiekis, dydis ir tvarka. Net ir penktadienio vakare čia pakankamai ramu ir tylu. O ir miesto šventėje – pavyzdinė tvarka ir drausmė: nemačiau nė vieno išgėrusio, o balionų šou pasibaigus visi skirstėsi nepalikdami po savęs, atrodo, nė vienos šiukšlės.
Kita vertus, gal nykiau čia tiems, kurie laiką leidžia be atžalų. Prieš pora metų, po gyvenimo Jungtinėje Karalystėje, Luke įsikūrusi lenkė draugė pripažįsta – kartais tas prioritetas šeimoms nusibosta. Pilna renginių šeimoms, tačiau, pavyzdžiui, meno galerijos mieste – vos kelios ir skurdžios. Gyventojai po darbų iškart skuba namo, o kokia nors socializacija vyksta nebent prie vaikų žaidimų aikštelių.
Prūsijos siaurukas, stebinantis vakariečius
Tikriausiai pats įdomiausias Luko lankytinas objektas – Siauruko muziejus. Atrodo, tų siaurukų mūsų Europos pusėje ne tiek ir mažai – ir Lietuvoje, ir Latvijoje. Bet čia gali kiek nori karstytis po Prūsijoje važinėjusius garvėžius ir lokomotyvus, dalyvauti drezinų varžybose, edukacijų metų nusikalti monetų ar išbandyti senovinę spaustuvę.
Jeigu tikrai nori, lankytojai gali ir savarankiškai tyrinėti muziejų, tačiau žymiai labiau verta tą daryti su gidu, už kurio paslaugas papildomai mokėti nereikia. Pavyzdžiui, trimis kalbomis (lenkų, anglų ir rusų) ekskursijas vedantis gerą humoro jausmą turintis Dariuszas Jurczakas lietuviams dar ir pripasakos istorijų apie savo nuotykius Vilniuje, nes kadaise į Lietuvos sostinę traukiniais važinėjo kelis kartus per savaitę.
Muziejuje galima patyrinėti pašto vagoną, kurį su nuostaba apžiūri siaurukų entuziastai iš Vakarų Europos, kurie čia dažnai apsilanko. Juos labiausiai nustebina tualetas – jis įrengtas ne porcelianinis, o metalinis. Tokį taupymo būdą padiktavo sunkūs ekonominiai laikai. Rasite ir tokį lokomotyvą, kuris buvo naudojamas važiavimui per sniegą, kuris bėgius prūsų laikais užklodavo net iki 1,7 m.
Žinoma, galima ir pasivažinėti siauruku – tik iš anksto pasitikrinkite tvarkaraštį ir, geriausia, įsigykite bilietus. Ši pramoga gana populiari, tad savaitgaliais galite ir netilpti į vagoną. Įsigiję 20 zlotų bilietą (vaikams – perpus pigiau), turėsite veiklos 3 valandoms. Pavažiavęs 45 minutes, siaurukas stoja Sypitki kaimelyje, ten būna kuriamas laužas piknikui. Laužas – organizatorių, maistas – jūsų. Vėliau siaurukas parpūška atgal į Luką. Yra organizuojami ir specialūs renginiai – pavyzdžiu, pėsčiųjų ar dviratininkų žygiai, įkombinuojantys ir pasivažinėjimą senuoju traukiniu.
Architektūra – yra ir Prūsijos, ir eklektikos
Iš netoliese esančių Suvalkų žurnalistams iš Lietuvos vertėjauti atvykusi Živilė Wygońska sakė be galo mėgstanti Luką. Lenkijoje jau seniai gyvenanti lietuvė padeda organizuoti keliones šiaurės rytų Lenkijoje. Jai Luke visada smagu lankytis dėl išskirtinės architektūros.
Lukas per savo istoriją ėjo iš rankų į rankas (pačią gyvenvietę čia sukūrė jotvingių tautos), ir kaskart besikeičiant šeimininkams miestas griūdavo. Keitėsi ir jo pavadinimas – prūsai jį vadino Luks, vokiečiai – Lyck, anksčiau ir lenkai jį vadino Łek. 1945 m. į miestą įžengė Raudonoji armija, buvo nuplėštas ženklas su pavadinimu, ir miestas pervadintas Ełk. Tik lietuviai liko prie senojo pavadinimo – Luko.
Mieste visgi yra išlikę prūsiško palikimo – prie vieno iš miesto parkų glaudžiasi didelis raudonų plytų pastatas, kur dabar įsikūrusi mokykla. Netoliese, prie katedros, akį traukia nuostabiai gražus gyvenamasis pastatas ir šalia esanti seminarija. Net keista, kad tokie dideli senieji pastatai visgi išgyveno II pasaulinį karą, kai miestas buvo griaunamas. Istorija to įdomi.
Luke gyvenęs vokiečių katalikų kunigas įžengus rusams išprašė, kad būtų išsaugota miesto katedra. Kunigo įtikinėjimo sugebėjimai stebina – buvo netgi paskelbta, kad tie, kas pakenks bažnyčiai, bus baudžiami mirties bausme. Patys sovietų kariai, anot D.Jurczakao, aplink katedrą stovėdavo su vandens kibirais, ir kai aplinkui miestas degė, ji buvo atidžiai saugoma nuo bet kokios žalos. Taip buvo išsaugoti ir gretimi pastatai.
Verta – bent iš išorės – pamatyti ir gražiai dekoruotą vandens bokštą, kuriame įkurta Luke gyvenusių vokiečių ekspozicija. Yra ir senos Vokiečių ordino pilies griuvėsiai, tačiau jų aplankyti negalima, jie yra tapę privačia valda.
Mieste galima rasti ir klasicistinio stiliaus, ir geriausių lenkiškų eklektikos tradicijų. Jeigu senųjų pastatų neišlikę, o labai norisi barokinių, klasicistinių ar vokiško stiliaus dekoracijų – jas galima išsipiešti ant sienos. Dar geriau – ryškiomis spalvomis. Gal jeigu tavo mieste taip būtų elgiamasi, būtų pikta, bet Lenkijoje tai nestebina, ir ta jų ištikimybė savo skoniui netgi džiugina.
Lietuviai sukuria įspūdingą šventę miestui
Nors Lukas ir yra didžiausias Mozūrijos ežeryno miestas, turistų kiekiu jis visgi negali pasigirti – gerokai nusileidžia Mikolaikoms ar Gižyckui. Dėl to paprastai čia galima rasti nakvynę ir tą pačią dieną, tik atvykus į miestą. Tačiau miesto gyvenimas suintensyvėja per įvairias šventes ir festivalius, kurie vasarą vyksta kone kas savaitę.
Luką lankiau, kai liepą vyko dviguba šventė – Lotynų šokių ir Oro balionų festivaliai. Jeigu lietuviai turistai dar lyg ir nėra atradę Luko, tai paaiškėjo, kad oreiviai – jau seniai. Absoliuti dauguma čia į orą kilusių balionų buvo pilotuojami lietuvių.
Jie buvo ir pagrindiniai vakarinio balionų šou ežero pakrantėje kūrėjai:
Geriausi Lietuvos oreiviai jau ne vienerius metus renkasi į varžybas Luke. Ir netoli nuo Lietuvos, ir jau tapę tradicija. Akies neskaudina ir Mozūrijos ežeryno vaizdai iš dangaus. Tiesa, oreiviai čia susirenka ne peizažais pasigėrėti, o laimėti – ką ir padarė Vytas Kerdokas, pas kurį įsiropščiau į oro balioną. Atlaikęs mano klausimus ir aikčiojimus nuo vaizdų, po skrydžio kartu su kolegomis dar ir pakrikštijo. Pagal tradiciją, po pirmo skrydžio oro balionu tau ant galvos padega plaukų sruogą ir užgesina šampanu. Lenkijos kaime tinka ir lenkiškas alus.
Plačiau apie potyrius, ką reiškia skristi ne pramoginiu, o sportiniu oro balionu, puikiai yra aprašiusi mano kolegė: Svajonių darbą Čekijoje atradęs oreivis Dovydas pasikinkė ir Zarasų vėją: „Mes valdome stichiją“
15min Lenkijoje lankėsi Luko miesto savivaldybės kvietimu. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.