Mūsų kelionė Kinijoje, o ir daugumoje kitų vietų, yra tas antro ir trečio keliavimo tipo mišinys. Būnam arba truputį pasiskaitę apie vietą, bet ne tiek, kad dienos būtų sudėliotos ir nesvarstytume, ką čia dabar nuveikus. Arba nebūnam pasiskaitę, bet supratę savo klaidą tą darome jau vietoje. Ir ką mums, su tokiu keliavimo būdu, reiškia pamatyti tikrąją valstybę?
Pradžioje kelionės kažkodėl turėjome tokį įsivaizdavimą, kad reikia eiti į mažai turistų lankomas vietas, į pigias vietas, kažkur toliau nuo populiariausios miestelio gatvės. Ir ten jau, užsukus į keistą kvartalėlį, kuriame susėdę žmonės lošia kortomis, tai jau matysime tikrąją Kiniją. Bet laikui bėgant išvystėme tokią filosofinę mintį, kad iš tiesų, tai tikroji Kinija kiekvienam žmogui yra kitokia.
Kiekvienas Kinijos gyventojas turi savo Kiniją: vienam ji yra mažo miestelio namelis, kuriame jis gyvena, o pirmame aukšte parduoda vaisius, kur vakarais lošia su kaimynais Mahjong, o kartais savo motoroleriu garsiai pypindamas nulekia iki miestelio turgaus apsipirkti daržovių vakarienei. Kitam ji galbūt yra greitai bėgantis laikas, kai savo ofise dangoraižyje praleidi 12 valandų per dieną, vakare sukerti gatvėje parduodamų makaronų ir metro parskrieji namo į savo 30 kvadratinių metrų butuką kažkur priemiesčiuose.
Trečiam ji gali būti didelis ir erdvus namas, su vaizdu į karstinius kalnus, susitikimai su draugais iš Kinijos ir užsienio, ir vakarienės prabangiuose garsiausios miesto gatvės restoranuose, į kuriuos jie nuvyksta ne Kinijoje gamintu automobiliu, o kokia tai Tesla. Dar vienam tai gali būti kelionės dideliu autobusu su 30 kolegų, dėvint vienodus megztinius ir sekant paskui vėliavėlę iškėlusį gidą pačiose populiariausiose šalies vietose, į kurias atvyksti pasidaryti puikioms nuotraukoms tarp dar 80-ties žmonių. Ir visos šios Kinijos kiekvienam iš tų žmonių yra tikros Kinijos.
Kaip kiekvienas šalies gyventojas turi savo šalį, taip ir kiekvienas keliautojas, mūsų supratimu, pamato užsienio valstybę kitaip, nei ją matė kiti, ir turi savo tikrą tikrai pamatytą Kiniją. Tad, kokią Kiniją pamatėme mes, mūsų subjektyviu, bet tikru žvilgsniu į šią šalį? Kaip supratote, šiame pasakojime nerasite nieko objektyvaus.
Maistas
Jei kažkas dvokia kaip kanalizacijos nuotėkos, tai nebūtinai yra nuotėkos. Tai gali būti tavo vakarienė. Ne vieną kartą einant gatve pro „restoranėlį“ užuodus kvapą teko tvardytis, kad žiaugčiojimas nepasibaigtų kažkuo blogiau (tiesa, Beną kvapai veikė ne tiek stipriai). Nežinom, kas skleidžia tą kvapą, bet gal geriau ir nežinoti. Džiaugėmės, kad tokių vietų – ne dauguma.
Jei kažkas dvokia kaip kanalizacijos nuotėkos, tai nebūtinai yra nuotėkos. Tai gali būti tavo vakarienė.
Vištos kojelės: marinuotos, pakeptos, džiovintos, panašu, kad yra nacionalinis Kinijos užkandis-delikatesas. Jas graužia žmonės, laukdami autobuso stotelėje, ar vaikai, sėdintys už tavęs autobuse (kauliukai, žinoma, lekia tiesiai ant grindų po tavo kojomis) ir užsisako kaip patiekalą gerame restorane. Saldumynai – visiškas nusivylimas. Kiek bepirkom, vis tikėdamiesi prisišlamšti, niekaip nepavykdavo, nes na neina tų jų saldumynų valgyti!! Sakytum, super, į naudą figūrai! NE. Makaronai ir ryžiai čia karaliauja, vainikuojami riebaluose plaukiančiais pagardais. Ir pagardai ne bet kokie: užsisakius ryžių su vištiena iš tiesų gauni ryžių ir vištienos... skrandukų, kauliukų, odyčių ir dar ko nors.
Įnešant pozityvumo, buvo ir skanaus maisto. Labai patiko kantonietiška virtuvės patiekalas Dim Sum, kurios ragavome Guangzhou mieste. Kartais gelbėjo ir Lietuvoje sutinkamas kinų maistas (saldžiarūgštė vištiena), kuris čia gan retai pasitaiko. Aišku, kartu su puslitriu kolos tam, kad suvirškintų. Į naudą (?) tai, kad įpusėjus kelionei Kinijoje bent vienas iš mūsų praktiškai tapo vegetaru. Būtent, praktiškai, o ne teoriškai.
Žmonės
Jei Kinijoje pamatysite krūvelę bachūriukų, vilkinčių treningais – tai ne vietinė gaujelė. Tai moksleiviai, einantys po pamokų namo. Suprantam, kad mokyklų uniformų kūrėjai turėjo čia savitą stilių.
Jei Kinijos restorane pamatysite valgantį žmogų, vilkintį pižama, žinokite, jis turi drabužių. Jam tiesiog taip patogiau.
Jei einant gatve matai susispietusią 10-ties žmonių grupelę – nieko ten nenutiko. Tiesiog jų centriuke susėdusi ketveriukė lošia kortomis, žaidžia Mahjong ar kitokius žaidimus. Visiems įdomu, ir visi palaiko, atidžiai stebėdami procesą.
Jei girdite garsiai šaukiant „hello“, tai niekas jums nenori nieko pasakyti. Tiesiog tėvų paskatintas vaikas praktikuojasi savo anglų kalbą. Drąsesniu atveju iš kito parduotuvės galo jie smagiai šūktels „how are you?“ arba „what is your name?“, nelaukdami atsakymo. Angliškų žodžių maždaug tiek, kiek žino vidutinis kinas.
Jei Kinijoje jus atidžiai stebi, kol perkate vaisius parduotuvėje, paslapčia (o kartais ir ne) fotografuoja, o išdrįsus – prašosi fotografuotis kartu – ir pasakoja ilgas istorijas, kurių nei žodžio nesuprantat, tai ne, jūs nei išsipurvinęs, nei išsitaršęs, nei kažkas jums nutiko. Jūs tiesiog ne kinas.
Nepykit, bet mes neįsimylėjom kinų. Kinija mums patiko, bet visuomenė – ne. Labai subjektyvu, labai įsprausta mūsų vakarietiškos kultūros rėmuose, iš kurios šiuo atžvilgiu nepavyko išlipti, bet simpatijos nedaug. Sutikome, žinoma, ir puikių žmonių, kurie mums pagelbėjo, kurie buvo labai draugiški, puikūs pašnekovai ir bendražygiai. Bet didžioji masė mums dvelkia labai nepriimtina kultūra, į kurią patenka nuolat sklandantis cigarečių kvapas gatvėje, restorane, traukinyje, autobuse.
Didžioji masė mums skamba šaižiu rėkimu, skambančiu kaip dėl ne vietoje išpiltų nuotėkų besipykstančių kaimynų rietenos. Nors ne – didžioji masė mums skamba krenkštimu ir spjovimu ant žemės. Ir nebūtinai lauke. Didžioji masė mums jaučiasi alkūnių stūmimu prie gražių rūmų lango, nes jiems interjerą reikia pamatyti labiau nei tau.
Ši visuomenė nėra įpratusi pagalvoti apie kitą. Gal šeimoje ar draugų rate ir kitaip, bet gatvėje atrodo, kad jie patys sau yra svarbiausias interesas. Šis visuomenės bruožas labai gerai atsiskleidžia per eiles, kurios čia neegzistuoja, nebent eilių šonuose padaryti atitvarai. Nesant jų, visiškai normalu tampa užbėgti visai eilei už akių prie reikiamo langelio. Visai normalu yra ir alkūnėmis nustumti žmogų tam, kad galėtum atsistoti tiesiai priešais jį. Normalu yra spjauti savo karkalus nesvarstant, kad gali pataikyti kitam žmogui ant kojos. Normalu yra visu garsu klausytis savo telefono kur tik nori – metro ar naktiniame traukinyje vidury nakties.
Kitą kartą, kai grįšime į Kiniją, turbūt jau bus kitaip. Mūsų sutikta prancūzų porelė pasakojo, kad jiems pirmą kartą lankantis Kinijoje 1992 metais atsistojus eilėje prie traukinio kasa užsidarydavo. Ne dėl to, kad baigiasi darbo laikas, o dėl to, kad į eilę atsistojo jie – ne kinai. Ir stebėjosi, kaip smarkiai Kinija yra kitokia. Moralas: tokiais mastais auganti valstybė negali nesikeisti kultūriškai, tad luktelsim ir mes 26 metus, ir neabejojam, kad tada didžioji kinų masė mums jau patiks.
Pinigai
Kokia Kinijoje valiuta: Yuan ar Renminbi? Renminbi! Išmokom, kad „ren“ reiškia „žmogus“. Žmonių pinigai. Kinijoje viskas žmonių.
Kinijoje neegzistuoja banko kortelės. Toks mini-šokas įpratus mosuoti savo bekontakte „MasterCard“. Vienintelė išeitis atsiskaityti už prekes ar paslaugas užsieniečiui yra tik grynieji. Kinija yra užvaldyta dviejų atsiskaitymo sistemų: „WeChat Pay“ ir „AliPay“. Atsiskaitymas vyksta telefonu, nuskenuojant prekeivio QR kodą ir patvirtinant mokėjimą vienu mygtuko paspaudimu. Nepatikėsit, bet čia tokiu būdu atsiskaitoma visur: taksi, parduotuvėje, turguje, net pačioje keisčiausioje vietoje, kuriai Lietuvos mastais būtų toli dar iki kasos aparato.
Labiausiai mus nuliūdino, kad tam tikra prasme užsieniečiams tai yra ir apribojimas, pavyzdžiui, miesto dviračius gali apmokėti TIK „WeChat Pay“ arba „AliPay“. O tam, kad turėtum jas, turi turėti Kinijos banko sąskaitą. Tad no-go ir ate ate nine million bicycles in Beijing.
Gamta
Nežinom, kaip jūs, bet mes Kiniją truputį įsivaizdavome kaip didmiesčių (labiau tiktų sakyti – megamiestų, nes Kinijoje miestu laikomas miestas tik tada, kada jame gyvena virš milijono žmonių) šalį, kurioje nuolat tvyro smogas. Visgi, Kinija turi nuostabią gamtą! Nematėme Kinijos paplūdimių ir pakrantės, bet matėme kalnus, matėme bene giliausią pasaulyje tarpeklį (rašėme čia), matėme psichodeliškai atrodančias rūku apsuptas karstines kalvas, matėme kinų sieną, juosiančią kalnų viršūnes (rašėme čia), matėme puikus parkus, ežerus, upes, miškus, tad drąsiai sakome, kad Kinija – puikiai tinka gamtos mylėtojams.
Antra vertus, Kinija tikriausiai yra labiausiai apmokestinta valstybė pasaulyje. Apmokestinta turizmo prasme. Įėjimas čia kainuoja visur. Beveik nėra objektų, kurie čia neturi įėjimo mokesčio. Ta prasme, net įėjimas į parką kai kur kainuoja. Kinų turizmas yra milžiniškų apimčių. Kinai labai mėgsta čia keliauti, žinoma, savo savitu keliavimo stiliuku – autobusas, grupė, bendra apranga, daug nuotraukų, daug triukšmo.
Transportas
Kinija yra traukiniai. Kinijoje neįtikėtinai sparčiai auga greitųjų traukinių tinklas (Kinijoje yra daugiau greitųjų traukinių bėgių nei visame likusiame pasaulyje!) ir net Kinijos mastais keliauti lėktuvu tampa mažiau patogu negu traukiniu. Mes, aišku, kaip biudžetiniai keliautojai, greitaisiais traukiniais važinėjom mažiau ir dažniausiai keliavom naktiniais traukiniais su hard sleeper lovomis.
Trumpai apie tai rašėme pirmuose savo Kinijos įspūdžiuose čia. Vieną kartą, tiesa, nebegavus hard sleeper teko pirkti prabangiai – soft sleeper. Keisti pavadinimai, nes lovos kietumas tai toks pats. Bet pliusas tas, kad turi duris. Turi kajutę. Ir nekvėpuoji vagono gale rūkančių žmonių dūmais. Šiaip ar taip, kelionės šiais traukiniais mums labai patiko. Sutaupai nakvynę, nusigauni didelius atstumus, turi daug laiko skaityti ar stebėti aplinką, kuri, užversta užpilamų makaronų indeliais ar saulėgrąžų lukštais, tau vis dar yra kitokia ir kartais nesuprantama.
Kitas transporto eismas, mūsų nuostabai, vyksta labai organiškai. Pėsčiųjų perėjos čia yra, šviesoforai taip pat, bet žalia spalva, skirta pėstiesiems, ne visada rūpi automobilių vairuotojams ir niekada nerūpi motorolerių vairuotojams. Bet tai netrukdo sėkmingai nusigauti į kitą gatvės pusę. Šis automobilių, motorolerių, dviračių ir žmonių srautas organiškai juda skirtingomis kryptimis, lyg pintų kokią pynę. Svarbiausia taisyklė – būk nuspėjamas.
Būstas
Jei užeinate į vonią, ir dušo galvutė kaba virš klozeto – tai ne sutrikusio architekto klaida. Jūs tiesiog esate Kinijoje. Mus tai kiek stebino – kam turėti šlapias grindis vonioje, jei gali jų neturėti. Bet dar labiau stebino nuolat atviros durys ir jokios šildymo sistemos, nors lauke ir 7 laipsniai šilumos. Labai daug kur matėme atvirą pirmą pastato aukštą, kuriame susispietusi, paltais apsivilkusi šeima vakarais žiūri televizorių. Kam šalti, jei gali nešalti?
Bet jų monstrai ant dailiai išlenktų stogų kampų atrodo žavingai. Priklausomai nuo to, kiek vertas, ar kiek reikia saugoti namą, tiek drakonų, liūtų ir kitų būtybių pasodinta ant stogo briaunos.
Pabaigoje
Parašius atrodo, kad kažkokie skeptiški mūsų įspūdžiai apie Kiniją. Gal ir taip, bet keliauti mums čia labai patiko. Esi priblokštas masių, skirtumų, ir žinai, kokia įtakinga ši tauta tampa. Jautiesi kitaip, ir pats jautiesi kitoks.
O kokia būtų tavo tikroji Kinija?
Gretos ir Benedikto kelionių nuotykius sekite FB: facebook.com/triptookus/ ir Instagram: @trip_took_us
