Po žeme: uolos ir vanduo
Sardinijoje daugybė žmonių susiduria su grotomis – ne, ne su tomis, kurios būna kalėjime, o su požeminiais urvais. Salos pakrantėse bei kalnuose jų galybė – virš 300. Tiesa, ne į kiekvieną iš jų lengvai galima patekti, bet ir ne kiekvienas keliautojas veržiasi į tamsias, siauras, klaidžias, daugybę kilometrų nusidriekusias olas. Tačiau Sardinijoje yra ir tokių grotų, kuriose jūsų klaustrofobija ilsėsis, mat ten pateksite į erdvius ir paslaptingus požemių pasaulius.
Grotta di Nettuno. Neptūno grota – lankytojų labiausiai pamėgta grota, kurios pavadinimas šmėkščioja bene visuose Sardinijoje privalomų pamatyti vietų sąrašuose. Ją galima pasiekti valtimi arba nusileidus nuo kranto uolos laiptais, turinčiais 656 pakopas. Nusileidę galėsite apžiūrėti vandens dalinai apsemtą olą su didžiuliais stalaktitais, o kopdami aukštyn lengvai įsitikinsite, kad pažintinis ir aktyvus poilsis tarpusavyje puikiai dera, net jeigu ir neplanavote šio derinio išbandyti.
Grotta di Ispinigoli. Ši vieta lankytojų sulaukia mažiau nei Neptūno grota, tačiau panašu, kad stipresnius įspūdžius svečiai išgyvena būtent čia, kur pamato didžiulius stalaktitus (akmeninius varveklius augančius nuo lubų), stalagmitus (akmeninius varveklius augančius nuo žemės) bei stalagmatus (į vieną suaugusius stalaktitus ir stalagmitus).
Grotta di Ispinigoli taip pat yra užauginusi ir vieną didžiausių pasaulio stalagmitų – jo aukštis 38 metrai, t. y. jis prilygsta 12 aukštų namui. Čia pat yra 60 m gylio praraja, kurioje kadaise laidoti žmonės, bei 12 km į gilumą nusitęsę tuneliai, perkertami požeminių upelių. Tiesa, ten jūsų niekas neleis, mat pasiklydusiųjų paieškos gali trukti ne vieną savaitę.
Grotta del Bue Marino. Šis urvas pavadintas Viduržemio jūros ruonio vienuolio garbei – tai nykstanti veislė, kuri prieglobstį randa ir Sardinijos grotose. Grotta del Bue Marino turi tris pagrindinius tunelius, tiesa, du iš jų užlieti jūros vandeniu, tad, jeigu nesate Ichtiandras, jums, kaip ir kitiems lankytojams, atviras tik vienas tunelis.
Jo ilgis – kiek daugiau nei 17 km, tačiau lankytojai leidžiami gilyn tik iki 1 km. Tiesą sakant, ir šio atstumo gana. Be visų kylančių, besileidžiančių bei susiliejančių akmeninių varveklių ir kitų geologinių darinių čia galima pamatyti ir piešinius olose. Šiems senoviniams grafičiams beveik 5 tūkst. metų ir nors užrašo „Solomon“ čia nerasite, vieni seniausių žmogaus veiklos pėdsakų verti pamatymo.
Tiesa, pageidaujantieji išvysti visas šias grožybes ar bent dalį jų, nuvykę į salą dienai ar kelioms turėtų išsinuomoti automobilį arba dėl turistams organizuojamų ekskursijų gali kreiptis į „Tez Tour“ atstovą.
Virš žemės: olos ir vanduo
Sardinija turi savas upes, kurių ištakos – kalnai. Iš ten jos veržliai leidžiasi žemyn ir – kartas nuo karto pertraukiamos hidroelektrinių – plūsta jūros link. Tad čia gausu krioklių. Vieni – mažesni, nuošalūs ir jais galima ne tik grožėtis, bet ir išsimaudyti. Kiti – didesni ir veržlesni.
Cascata di Sa Spendula – didžiausias Sardinijos krioklys. Jo aukštis – net 72 metrai. Tiesa, jis palyginti siauras. Didesnis vandens kiekis krinta krioklyje Cascate di Lequarci, nors jo aukštis – 50 m, tačiau į kelias sroves išsiskaidęs jos plotis pasiekia 70 m. Įspūdingiausias šis krioklys būna po didelių liūčių.
O štai Capu Nieddu – dar žemesnis (40 m), tačiau jis nuo aušto skardžio krinta tiesiai į jūrą. O tai yra gražu.
Kadangi Sardinijoje yra upių, čia galėsite užsiimti plaukimu baidarėmis, kanjoningu (krioklių ir kanjonų įveikimas kopiant, lipant, čiuožiant, neriant) ir kitomis veiklomis. Tuo metu jūros pakrantėje galite išbandyti kousteringą (judėjimą uolėtomis jūros pakrantėmis kopiant, neriant, plaukiant), o jūroje – buriavimą, jėgos aitvarus ir nardymą.
Beje, nardymas gali pratęsti jūsų ekskursijas po grotas, nes povandeninių olų lankymas čia lengvai prieinamas, kartu tai gali būti pažintis su povandeniniu Sardinijos gamtos gyvenimu.
Norintieji kiek nuosaikesnių aktyvumo formų, gali rinktis žygius pėsčiomis tiek vaizdingomis Sardinijos pakrantėmis, tiek sudėtingesnius, ilgiau trunkančius žygius nepramintais takais, įveikiant kalnus, upes ar krioklius. Galite užsukti ir į Cannoneris mišką, augantį 900 m virš jūros lygio – čia yra ir vienas didžiausių Europos akmeninių ąžuolų miškų.
Tarptautinio kelionių organizatoriaus „Tez Tour“ ryšių su visuomene ir rinkodaros skyriaus vadovė Inga Aukštuolytė pastebi, jog į kelią galima leistis ir dviračiais, ir automobiliais, o, pavyzdžiui, Sardinijos paplūdimius galima tyrinėti tiek raitomis, tiek keturračiais.
Gyvybė: po vandeniu ir virš vandens
Delfinai jūroje, bei flamingai sausumoje – šiuos gyvūnus dažniausiai nori pamatyti Sardinijos svečiai. Ir jie neklysta, nes juos pamatyti verta. Tačiau neverta pamiršti, kad net 25 proc. Sardinijos ploto yra saugomos teritorijos ir jose tikrai yra ką saugoti, mat čia gyvena tik šioje saloje aptinkamų gyvūnų rūšių ir porūšių.
Pavyzdžiui laukiniai ir puslaukiniai žirgai, Asinaros asilai albinosai, elniai, stirnos, laukinės katės, salamandros, vėžliai ir kiti gyviai. Beje, čia nėra žemynui būdingų plėšrūnų, tokių kaip vilkai ar meškos. Stambiausias plėšrūnas – lapė.
Tad jeigu nemėgstate gulėti – pirmyn, Sardinijos gamta jums parūpino maršrutų ir lankytinų vietų – jūsų rankoms, kojoms, ir plaučiams užteks veiklos, o akims ir širdžiai – reginių, įspūdžių bei atgaivos.
Kada važiuoti?
„Vasara, ypač rugpjūčio mėnesį, Sardinijoje yra didžiųjų kaitrų laikas, tad ilgesnių žygių metu karštis gali smarkiai alinti. Dalies prie lietuviško klimato įpratusių keliautojų tuomet negaivina net ir jūra, kuri būna smarkiai įšilusi.
Geriau ten turėtumėte jaustis rudenį – rugsėjį ir spalį. Temperatūra tuomet, bent mūsų masteliais, būna tikrai vasariška, vanduo dar šiltas, o pagrindiniai poilsiautojų srautai (rugpjūtį paprastai čia iš žemyno plūsteli atostogaujantys italai) atslūgsta“, – sako I. Aukštuolytė.
