Todėl vienas dažniausių klausimų, kurių sulaukdavome pristatydami „Gabalėliai Lietuvos“ lietuviško paveldo enciklopediją internete (http://www.gabaleliailietuvos.lt) bei „Tikslas – Amerika“ (http://www.tikslasamerika.lt) ekspedicijas bei lietuviško paveldo JAV žemėlapius, – ar lankysime ir Lotynų Ameriką, sakė projektus plėtojantys Aistė ir Augustinas Žemaičiai.
Augustinas Žemaitis: Aš galimybes išplėsti „Tikslas – Amerika“ žemėlapį į Lotynų Ameriką vertinau skeptiškai. Tenykštės bendruomenės ne tokios didelės, kaip JAV, be to, jos buvo ne tokios turtingos ir neturėjo galimybių po savęs palikti tiek daug paveldo. Todėl lietuviškų vietų Lotynų Amerikoje nedaug ir atstumai tarp jų didžiuliai. Ekspedicijos kaina ir trukmė būtų gerokai didesnė, o rezultatai – gerokai mažesni nei JAV.
Todėl gauti finansavimo tokiai ekspedicijai nemėginome, tačiau aplankyti Lotynų Amerikos lietuviškas vietas visgi pavyko. Suderinome kelis dalykus. Darbą – Aistė yra advokatė, padedanti užsienio lietuviams atsikurti Lietuvos pilietybę, ir turi daug klientų Lotynų Amerikoje. Poilsį – įdomiausias regiono lankytinas vietas. Ir, aišku, lietuviškų vietų aplankymą bei dokumentavimą – Brazilijoje, Argentinoje ir Urugvajuje, šalyse, į kurias, kartu paėmus, emigravo daugiau nei pusė tarpukario Lietuvos emigrantų.
Urugvajus – mažiausiai gyventojų turinti Amerikos žemyno šalis, kurioje gausu lietuviško paveldo. Lietuviškas paveldas (ir gyvenimas) Urugvajuje – vien sostinėje Montevidėjuje.
Nors ispaniškai gerai nekalbame, be reikalo pergyvenome, kad nesusišnekėsime: net nustebino, kiek imigrantų iš Lietuvos vaikaičių puikiai moka lietuviškai. Itin maloniai nustebino Alechandro Švoba, gerai kalbantis lietuviškai ir dalyvaujantis lietuvių klubo veikloje, nors... iš Lietuvos imigravo tik du jo proseneliai. „Aš myliu Lietuvą, gyvenau ten kelis mėnesius ir dar važiuosiu“, – sakė jis ir pridūrė kitoms iš savo kilmės šalių panašios meilės nejaučiantis.
Cerro ir Monetvidėjo lietuvišką paveldą pristatė Alberto Kaluževičius ir Roberto Ibarra. Svarbiausios vietos trys: Lietuvos aikštė su dviem paminklais, Lietuvių klubas ir Lietuvių bažnyčia.
Labiausiai nustebino lietuvių bažnyčia. Buvau matęs jos nuotraukas – iš išorės ji paprasta, nedidelė, tik medinis kryžius išduoda lietuviškumą. Žinojau ir istoriją – Urugavajaus lietuviai nebuvo turtingi, tad bažnyčia pastatyta tik 1954 m., parėmus JAV lietuviams ir sutikus aptarnauti tėvams jėzuitams iš JAV.
Tad ir viduje tikėjausi rasti „tik vietą mišioms", plynas sienas, stogą. Nieko panašaus! Jauki bažnyčia švelniai primena kokią Vilniaus senamiesčio šventovę, o lietuviškomis detalėmis pranoksta daug JAV lietuvių bažnyčių: vyčiai, Lietuvos pastatų atvaizdai, miestų herbai, tautiniai raštai, Aušros Vartų Marijos, Kazimiero atvaizdai vitražuose, freskose ir kitur.
Deja, paskutinis lietuvių kunigas Urugvajuje mirė 1998 m., striuka su kunigais apskritai (Urugvajus – mažiausiai religinga Pietų Amerikos šalis). Bet, priešingai nei JAV, Urugvajuje bažnyčios neuždarinėjamos; mums lankantis, mišių metu neatvykus kunigui, tikintieji tiesiog meldėsi patys.
Geresnė lietuvių klubo situacija – jis atidarytas beveik nuolat, vyksta kalbos pamokos, veikia baras ir kita. Ir kuklus pastatas, kurį buvau matęs nuotraukose internete, 2019 m. neatpažįstamai pasikeitė – visa jo išorė ištapyta didžiule Lietuvą įprasminančia freska.
Sero (Cerro) rajonas atrodo skurdžiai, laikomas nesaugiu ir, vietos lietuviai pasakojo, kad kai kurie lietuviai į vakarinius renginius ten nenori važiuoti. Tačiau, priešingai nei JAV didmiesčiuose, didelė dalis Urugvajaus lietuvių iki šiol gyvena Sero, gali į klubą nueiti pėsčiom.
Pasakodamas apie Urugvajaus lietuvius, Kaluževičius didelį dėmesį skyrė iki šiol Urugvajaus lietuvius skaldančiai komunistų temai. Jų Urugvajuje buvo daug – net lietuvių komunistų klubai įsikūrė anksčiau nei dabartinis klubas ar bažnyčia. Tiesa, 1975 m. komunistų klubus uždarė Urugvajaus valdžia, jų pastatai liko tušti. Šiemet Lietuvių klube surengęs senų Urugavajaus lietuvių nuotraukų parodą, Kaluževičius sunkiai begalėjo rasti ką nors iš komunistų klubų: žmonės, nusigręžę nuo komunizmo, viską išmetė. Tačiau, Kaluževičiaus nuomone, tai – irgi lietuvių istorijos dalis, kuri neturėtų būti visai pamiršta.
Įdomiausią to susiskaldymo iliustraciją Kaluževičius papasakojo prie memorialo dingusiems be žinios kraštutiniams kairiesiems, ant kurio – ir lietuviška Viktorijos Grišonas pavardė.
Viktorija buvo Lietuvos pasiuntinybės Urugvajuje sekretoriaus Grišono dukra, bet savo tėvo darbo negerbė, vadino jį Disneilendo ambasadoriumi – suprask, neegzistuojančios šalies. Sakė, kad geriau jis Lietuvos atstovavimui atsiųstus pinigus išdalytų Urugvajaus vargšams. Paskui ji prisijungė prie kraštutinių kairiųjų Tupamarų. Tupamarai vykdė plėšimus, išpuolius, tarp jų aukų – ir lietuvis Urugvajaus policininkas Ildefonso Kazlauskas, kuris buvo pririštas prie medžio ir nužudytas. Urugvajaus valdžią nuvertusi armija nutarė užgniaužti kraštutinę kairę ir Viktorija tapo viena jų aukų. Jos kūno taip ir nerado, o jos vaikus išvežė į Čilę ir paliko aikštėje – ten juos išaugino kita šeima.
Montevidėjuje tuo metu buvome ne vieninteliai lietuviai iš Lietuvos: tuo pat metu gastroliavo ir Lietuvos kultūros centrų direktorių choras, kapelija „Mingūnai". Dalyvavome oficialiuose kovo 11 d. renginiuose – tiesa, vykusiuose kovo 15–16 dienomis. Urugvajus per toli ir per mažas, kad kam nors apsimokėtų skristi gastrolių tik į jį, taigi, lietuvių muzikantai suderino koncertus Urugvajuje su koncertais Argentinos miestuose, tačiau lygiai kovo 11 d. visur koncertuoti nebuvo įmanoma.
Kaip ir mes, muzikantai išlaidas padengė patys: koncertuoti užsienio lietuviams jiems – hobis, visų pagrindinė veikla – ne muzikos atlikėjai. Todėl į Pietų Ameriką koncertuoti niekad nekeliaus didžiausios Lietuvos žvaigždės: honorarų mokėti tenykščiai lietuviai neišgali, juk į koncertą Urgvajuje atėjo 70 žmonių. Tačiau ir „mažiau išreklamuoti“ muzikantai pakelia tenykščių lietuvių dvasią: skambant jų lietuviškoms dainoms, lietuvių klube nuotaika buvo visai kita, gal priminė laikus prieš 60 metų, kai buvo gyvi imigrantai iš Lietuvos.
Aišku, Urugvajaus lietuviai, gimę Urugvajuje, yra ir urugvajiečiai, todėl muzikantus pasitiko ne su cepelinais, o su asado – savotiška tos Pietų Amerikos dalies valgio ceremonija, kurios metu vyrai kelias valandas čirškino mėsą, moterys pjaustė daržoves, o mes prisidėjome nešiodami baldus. Kiek mačiau senų Urugvajaus ir Argentinos lietuvių klubų nuotraukų, klubų pastatai dar nebuvo pastatyti, bet asado lietuvių nupirktose žemėse jau vykdavo.
Per „Tikslas – Amerika“ projektą dažnai atvykdavome į vietas, kur lietuviška šventė arba „tuoj bus“, arba „ką tik pasibaigė“ (o laiko likti ilgiau neturėdavome), bet Urugvajuje pirmą kartą ištaikėme tinkamą momentą.
Plačiau apie Urugvajaus lietuvišką paveldą skaitykite „Gabalėliai Lietuvos“.
Augustino Žemaičio Urugvajaus aprašymą keliautojams ir besidomintiems kultūra skaitykite čia.
