Greit peržvelgiu, ką sako „Google“ – pasirodo, Kolkata yra buvusi Indijos sostinė, antrasis pagal dydį miestas, šalies kultūros židinys su gausia mokslininkų ir akademikų bendruomene, garsus savo kolonijinių laikų architektūra, dėl savo linksmų ir svetingų gyventojų bei spalvingų švenčių pramintas „Džiaugsmo miestu“. Turėtų būti įdomu!
Pažintis su Kolkata prasideda visai neegzotiškai – svečiuojamės pas draugą, gyvenantį moderniame daugiaaukščių rajone, kuris galėtų būti bet kuriam pasaulio didmiestyje. Kad esame Indijoje, primena tik sarius vilkinčios moterys gatvėse ir tarp modernių betoninių pastatų tingiai šlitinėjančios karvės, atrodančios labai keistai tokioje ultraurbanistinėje aplinkoje.
Visai kitoks įspūdis atvykus į centrinę Kolkatą, tiksliau, šiaurinę jos dalį, kurioje esanti College gatvė garsėja leidyklomis bei skaitytų knygų parduotuvėmis. Būtent po jas ir norime pasidairyti. Dauguma tokių knygynėlių – miniatiūriniai, knygos jose netelpa, ir sukraunamos į stirtas tarpduryje, lauke, tiesiog ant siauručio šaligatvio, po medžiais...
Šių „kišeninių“ knygynėlių eilė tęsiasi beveik visą gatvės ilgį – pusantro kilometro. Tikras rojus knygų graužikams – čia galima rasti leidinių visokiausiomis kalbomis ir temomis.
Toje pačioje gatvėje įsikūrę nemažai aukštųjų mokyklų. Norėdami dirstelėti į Kolkatos universitetą (beje, seniausią Indijoje), prie vartų esam sustabdomi apsaugos darbuotojo ir nukreipiami į muziejų – gaila, bet užsieniečiams galima tik ten. Muziejuje – visokios mokslo senienos ir gelsvame tirpale užkonservuotų egzotiškų gyvių kolekcija...
Viešint Indijoje būtina bent kartą užsukti į turgų. Kolkatoje jų yra daug, ir pats fotogeniškiausias neabejotinai yra Mullick Ghat gėlių turgus, šurmuliuojantis septynias dienas per savaitę nuo ankstaus ryto iki pat vakaro. Jame grožis ir skurdas greta – po Howrah tiltu (jis – taip pat viena Kolkatos įžymybių, įspūdinga daugiau nei 700 m ilgio konstrukcija be jokių atramų, jungianti Kolkatą su Howrah miestu), tarp purvo ir šiukšlių parduodamos gyvų gėlių girliandos.
Dauguma pardavėjų gyvena čia pat po tiltu, iš atliekų suręstose lūšnelėse-būdelėse, o maudosi drumzliname upės vandenyje, jų buitis neapsakomai skurdi, bet gėlių girliandos, kurias jie pina – nuostabios. Kiek akys užmato – ryškiaspalvės gėlės ir minių minios dėl jų besiderančių pirkėjų.
Kitas vertas dėmesio turgus pačiame miesto centre klaidinamai vadinamas New Market – Naujuoju turgumi, nors iš tiesų yra seniausia Kolkatos prekyvietė. Kažkada buvo prekiaujama po stogu, vis dar išlikusiame pagrindiniame pastate, bet dabar turgus taip išsiplėtęs, kad užima ištisą rajoną.
Siaurose gatvėse parduodama kone viskas: nuo drabužių iki žaislų ir namų apyvokos daiktų, viskas pigu arba labai pigu – priklauso nuo jūsų derybinių sugebėjimų. Akys raibsta nuo sarių parduotuvėse, o įdomiausi, žinoma, maisto prekystaliai. Čia – ir saldumynų kalnai (labai įdomiai atrodo iš cukruje virtų balto moliūgo gabalėlių sukrautos piramidės, o kur dar gausybė pieniškų sausainiukų atmainų bei sirupe skęstantys indiški „virtinukai“ – viskas labai kaloringa ir labai skanu!), visokiausi ryžiai bei lęšiai.
Tik Indijoje atrandam, kiek daug jų rūšių, lęšiai – rudieji, raudonieji, geltonieji, smulkesni, stambesni, na, o iš visų ryžių geriausiais laikomi basmati, jų daug eksportuojama. Įspūdingai atrodo ir paneer sūrio kalnai, šis sūris paprastai baltas, bet jei pavyks, aptiksite retesnio juodo – jis nudažomas įmaišant maistinės anglies ir yra tipiškas šiame Indijos regione. Mes čia juodojo nerandam, tik pasiklystam ir pakeliui prisiperkam visokių neplanuotų gėrybių.
Indija nebūtų Indija be šventyklų ir šventyklėlių daugybei induizmo dievybių. Mažos „koplytėlės“ įrengiamos tiesiog gatvėje, prie medžių, ir nuo jų sklindantis smilkalų aromatas maišosi su išmetamųjų dujų, dulkių ir gatvėje gaminamo maisto kvapais. O žymiausios didžiosios šventyklos – tai miesto globėjai deivei Kali skirtos Dakshineswar bei Kalighat.
Kalighat yra svarbiausia miesto šventykla, aplink kurią kunkuliuoja gyvenimas – stumdosi garbintojų minios (o viduje jie ne juokais susipeša – gal dėl to, kuris pirmas pateks prie deivės atvaizdo?), elgetos, benamiai šunys, suvenyrų pardavėjai, tikri ir apsišaukėliai šventikai, besitaikantys įpiršti savo paslaugas naiviems turistams, palei į pagrindinius vartus vedančią gatvę rikiuojasi gėlių, smilkalų ir visokios šventos atributikos pardavėjai...
Vienas draugiškas „šventas vyras“ įsiperša būti mūsų gidu ir mus lydėdamas greitakalbe beria faktus: „Kalighat – seniausia ir svarbiausia miesto šventykla, dabar šventė, todėl pilna žmonių, bet aš padėsiu jums patekti vidun, sekite mane, sekite mane, štai jums kinrožių žiedų girlianda, paaukokite deivei, ten tvenkinys, kuriame maudosi Kali garbintojai, ten – aukojimo kambarys, kur kas rytą pjaunami ožiai, o ten – žmogus, kuris iš jūsų maloniai priims auką, paaukokite, kiek galite, paaukokite ir man, už gido paslaugas, ir dar pinigėlių čia ir čia, negailėkite, juk viskas – deivei...“, į šią tiradą jis kartais dar įterpia paskubom hindi kalba beriamas maldas ir palaiminimus... Kol gerasis gidas-šventikas visai mums neištuštino kišenių ir mūsų nesutrypė Kali garbintojai, sprunkam iš šventyklos.
Dakshineswar šventykla – gerokai už miesto, ir ji daro įspūdį greičiau ne grožiu, o dydžiu, na, ir aplink susigrūdusiomis vargetų lūšnomis, tik jos mums po keleto dienų Kolkatoje jau spėjo tapti įprastu vaizdu ir nebetraukia akies. Dakshineswar šventykla stovi ant upės kranto, todėl pagerbę deivę Kali žmonės čia pat brenda maudytis į rudą, regis, net tirštą vandenį. Abejotina, ar iš to vandens jie išlenda švaresni, bet, regis, tokios vonios jiems pakanka – paskui ant betoninių krantinių jie laimingi džiovina savo drabužius ir rengia piknikus.
Labai graži ir daug ramesnė – Birla Mandir šventykla. Ji „praktiška“ – skirta iškart keletui dievybių. Birla Mandir turbūt dar per anksti vadinti istoriniu paminklu, šventykla visai jauna – pastatyta tik dvidešimtojo amžiaus pabaigoje, tačiau aplankyti verta, geriausia vakare, kai žibintų šviesoje tviskantis marmuras atrodo ypač įspūdingai. Tą grožį išsaugosim tik atmintyje, nes nuotraukas viduje daryti draudžiama…
Užtat galima… paskanauti saldainiukų – kiekvienoje dievybių skulptūrėlėms skirtoje nišoje sėdi šventikas(?), kurio vienintelis darbas, regis, yra kiekvienam garbintojui į delną įberti mėtinių čiulpinukų ir pasiūlyti gurkšnelį kvapnaus saldinto gėrimo. Kiek primena katalikų komuniją, tik skaniau.
Paradoksalu, bet Kolkatos simboliu laikomas ne koks nors indiškas architektūros paminklas, o atvykėlių britų jų karalienei Viktorijai pastatytas monumentas.
Victoria memorial – nuostabūs marmuriniai rūmai-muziejus, apsupti parko. Kolkata – apskritai labai britiška, nes yra palyginti naujas miestas, suklestėjęs būtent britų valdymo laikotarpiu, todėl ir dauguma istorinių paminklų čia ne indiški, o europietiški: Šv. Pauliaus katedra, didžiulis Maidano parkas su Eden Gardens kriketo stadionu, vienu didžiausių ir svarbiausių visame pasaulyje, Indijos muziejus, seniausias ir didžiausias muziejus visoje šalyje.
Imperijos laikus mena ir atsigaunanti Parko gatvė, mėgstama miesto stileivų, pilna populiarių kavinių, blizgančių dizainerių parduotuvių ir „fine-dining“ restoranų bei labai romantiškos senutėlės Parko kapinės. Visa tai – anų laikų palikimas, vietos, kuriomis vietiniai labai didžiuojasi ir kurias pareigingai lanko turistai.
Bet mums įdomiau stebėti gatvėse verdantį gyvenimą – skubančius žmones, transporto spūstis, elgetas, ir tiesiog ant šaligatvių savo darbą dirbančius amatininkus: barzdaskučius, sulčių spaudėjus, batų valytojus, chapati paplotėlių kepėjus. Šį margą paveikslą dar papildo ir labai indiški personažai – rikšos ir arbatos virėjai.
Arbatos virėjai – tai žmonės, tiesiog ant šaligatvio dideliuose katiluose verdantys kvapnią saldžią pienišką arbatą su prieskoniais, kuri praeiviams patiekiama ne plastikiniuose, o mažyčiuose moliniuose puodeliuose. Jie, beje, yra vienkartiniai – išgėrus arbatą čia pat sudaužomi ir tiesiog mėtosi ant šaligatvio.
Na, o pėstieji rikšos, kažkada neatsiejami nuo Kolkatos gatvių, teoriškai jau turėtų figūruoti tik istorinėse nuotraukose. Jei nelegalūs, nes jau kurį laiką taip vežioti keleivius uždrausta. Vis dėlto kol kas nei rikšoms, nei jų keleiviams kol kas tai nė motais – išgyvendinti ilgametę tradiciją ne taip paprasta, ir tarp geltonų taksi automobilių, tramvajų, autobusų ir triračių tuk-tukų šen bei ten dar šmėžuoja žmonių traukiamos karietaitės.
Rikšos – tikri vargetos. Liesi, purvini, užgesusiomis akimis jie dažnai turi tik tai, ką matome – savo karietaitę ir skudurą, kurį dieną apsijuosia aplink liemenį, o naktį pasikloja ant šaligatvio ir miega. Jų akys atgyja tik pamačius galimą keleivį – viltį užsidirbti kelias rupijas. Ir šie pavargėliai kažkaip atranda jėgų net ne žingsniuodami, o ristele bėgdami traukti savo vežimuką su keliais keleiviais ir net jų bagažu!
Kaip leidžia laisvalaikį miesto gyventojai? Turtingieji turi pietinius priemiesčius su moderniais prekybos centrais, prašmatniais restoranais ir klubais, golfo centrais ir baseinais, o nepasiturintieji renkasi prie upės, pavyzdžiui, Prinsep Ghat krantinėje. Čia, šalia įspūdingo Vidyasagar Setu tilto saulei leidžiantis ir dienos kaitrai nuslūgstant šurmuliuoja minios žmonių, susirinkusių pasivaikščioti parke, stebėti upe skubančias valtis, paaukoti gėlių girliandų dievams, rengiančių piknikus ir (turbūt be to neapsieina nė viena tauta nė vienam pasaulio kampely) pozuojančių asmenukėms.
Viešnagei baigiantis, bandome įvertinti, ar nusipelno vis dėlto Kolkata tos „šiukšlynų sostinės“ reputacijos, kuri dar taip neseniai lydėjo šį megapolį. Taip, skurdo daug – jį liudija aptrupėję Viktorijos epochos kolonijiniai pastatai, kažkada buvę nuostabūs, o dabar, regis, byrantys bežiūrint, tiesiog gatvės miegantys skurdžiai ir čia pat tarp šiukšlių žaidžiantys jų vaikai, šalia modernių pastatų stypsančios lūšnos ir baisi nešvara, kur bepažvelgsi.
Kai kurie žmonės čia tokie neturtingi, kad savo namuose neturi vandentiekio ir prausiasi tiesiog gatvėje įrengtose viešose prausyklose – iš vamzdžio liejasi vanduo, kurį jie surenka į kibirus ir išsimuilinę juo kelis kartus apsilieja – toks ir dušas.
Vis dėlto miestas stiebiasi aukštyn – pietiniuose priemiesčiuose kyla dangoraižiai, istoriniai pastatai pamažu restauruojami, į Kolkatą grįžta pinigai, o su jais – ir gyvenimo kokybė. Įdomu stebėti besikeičiantį miestą, juolab kad ir turistų čia vis dar nedaug, todėl lengva pasijusti ypatingu atvykėliu.
Vietiniai į mus reaguoja draugiškai ir smalsiai. Kai vietiniai žmonės paprašo nusifotografuoti kartu, kaskart sutinkam ir vis įstringam tokiose fotosesijose, nes papozavus vienam, įsidrąsinęs paprašo ir kitas, ir dar kitas... Toks žvaigždės statusas mus glumina ir linksmina, o kartais praverčia – iš suvenyrų pardavėjo išsideru nuolaidą mainais į asmenukę su manim.
Pažinti Kolkatą smagi patirtis – kaip ir visur Indijoje, čia apstu ir pertekliaus, ir neturto, ir viskas šalia – „džiaugsmo miestas“ margas, kaip indiškas saris.
