Ši istorija yra keliautojų konkurso „Kolumbas LT 2023“ nominantė.
Smailiastogių Art Nouveau namų miestas
Esu tikra, kad daugeliui lietuvių Olesiundas – puikiai pažįstamas, nes jame gyvena ir dirba daug mūsų tautiečių. Atvykus oro uoste laukimo salė buvo pilna – kas laukė sugrįžusių artimųjų, kas užsukusių aplankyti giminaičių ar draugų.
Skrydis tam labai patogus – lėktuvas iš Kauno atskrenda vėlai penktadienį, atgal į Kauną grįžta pirmadienio vakarą. Per dvi su puse dienos galima ne tik apžiūrėti miestą, bet ir pakeliauti po apylinkes. Nors, jei jau visai atvirai, laiko šiek tiek pritrūko, dar viena diena būtų labai pravertusi.
Taigi, oro uoste mūsų niekas nepasitiko, tad teko sėsti į autobusą ir juo važiuoti į pačiame miesto centre mūsų laukiančius apartamentus.
Kelias nuo oro uosto iki miesto centro – tik kiek daugiau nei 17 km, tačiau autobusas net kelis kartus nėrė į tunelį – pakeliui turėjome kirsti vandens ruožus, skiriančius salas, kuriose įsikūręs oro uostas ir Olesiundas, glaudžiantis 23 tūkst. gyventojų.
Turbūt didžiausias šio miesto išskirtinumas – beveik visi jo namai pastatyti vienu metu, tuo pačiu Art Nouveau stiliumi. Priežastis – 1904 metais kilęs gaisras pavertė miestą pelenais. Per trejus metus jis buvo atstatytas, ir dabar vaikštant jaukiomis gatvėmis negali nesižavėti spalvotais, smailiastogiais pastatais.
Visu grožiu miestas pasirodo užkopus į Aksla kalną, į kurį veda 418 laiptelių. Įveikėme tuos laiptelius prieš pat saulėlydį. Kaip Palangoje prie tilto, taip čia kalno viršūnėje susėdę žmonės atidžiai stebi niekada nepabostantį serialą – vandenyje pasislepiančią saulę, kuri besileisdama nuauksina po kojomis plytintį miestą.
Saulėlydis – tikrai toli gražu ne vienintelė Olesiundo pramoga. Mieste įsikūręs Art Nouveau ir dar keli muziejai, mūsiškes Rumšiškes primena Sunnmøre muziejus po atviru dangumi, tačiau apie juos nelabai ką galėčiau papasakoti, nes neužteko laiko juose apsilankyti. Tiksliau – oras buvo toks puikus, kad norėjosi daugiau laiko praleisti gamtoje.
Pasivaikščiojimas Dievų saloje
Kur kalnai ir fiordai pasitinka vandenyną – taip apibūdinamas Olesiundas norvegiškuose kelionių puslapiuose, ir vietų pasivaikščioti po apylinkes tikrai netrūksta. Kadangi nusprendėme šįkart nenuomoti automobilio, o naudotis visuomeniniu transportu, apsiribojome trekais artimose salose.
Šeštadieniui pasirinkome vieną populiariausių pasivaikščiojimo vietų – Godøya salą. Bedėliojant per Google Maps patogų nuvažiavimo iki jos visuomeniniu transportu maršrutą, pasidomėjome, kiek ta kelionė kainuotų taksi.
„500 kronų“, – išgirdome šalia stovėjusio taksi vairuotojo atsakymą. Mintyse greitai nubraukėme vieną nulį, padalinome iš trijų – prisiminus kelionę autobusu iš oro uosto už 15 eurų, kaina nepasirodė labai šokiruojanti. Ir maloni staigmena – taksi vairuotojas pasirodė esąs lietuvis, tad už tą pačią kainą gavome ne tik kelionę, bet ir mini ekskursiją, pasakojimą apie miesto istoriją ir čia gyvenančius lietuvius bei rekomendacijas, kur pradėti ir baigti treką.
Paklausę patarimų nevažiavome iki Alnes švyturio, bet išlipome arčiau starto vietos ir statoku šlaitu pradėjome kilti aukštyn. Godøyfjellet kalnas toks keistas – užsikabaroji viršun, o čia visa plynaukštė su tyvuliuojančiais ežerais – daug erdvės pasivaikščioti. Labai seniai, tik prieš pandemiją, teko kopti aukščiau nei mūsų gimtosios šalies kalvos, tad maloniai atgijo pasivaikščiojimo po kalnus (tegul šįkart ir labai neaukštus) pojūčiai – neskubrus kilimas aukštyn, švelnus nuovargis, atsiveriantys vaizdai.
Įveikus pirmą pakilimą, pasijaučiau atlikusi nemenką darbą. Nusibraukus nuo kaktos prakaitą, apsižvalgiau aplink ir pirmiausia mane pasveikino bedantė kokių šešių mėnesių kūdikio šypsena – mažylis laimingas tabalavo kojomis pakabintas nešyklėje ant tėčio krūtinės. Šalia stoviniavo jo mama su maždaug penkiamečiu mažiaus broliu. Pasididžiavimas savimi gerokai priblėso – man šis kopimas kaip ir iššūkis, o šiai šeimai – šeštadienio ryto pasivaikščiojimas su kūdikiais.
Dar vienas pakilimas, vietomis gana statokas, ir mes jau ant Storhornet viršūnės (kūdikių čia jau nesutikome). Jos aukštis tik 497 metrų, bet atsiveria fantastiška panorama į Olesiundą, Atlanto vandenyną, aplinkines salas.
Žvelgi į apačioje, kitoje saloje plytintį miestą ir net sunku įsivaizduoti, kad po salas skiriančio vandens paviršiumi driekiasi jas jungiantys tuneliai. Visam šiam peizažui žavesio dar suteikė pradėję kilti debesys – iš pradžių paslėpė visas apylinkes, paskui vėl pradėjo sklaidytis, po truputėlį atverdami uždengtus vaizdus.
Nusileidimas buvo jau paprastesnis, bet keliose vietose taip pat gana status, reikėjo atidžiai žiūrėti, kur dedi koją. Visa laimė, kad ir šis, ir kiti aplink Olesiundą išmėginti treko takai tvarkingi – drėgnesnėse vietose padėti plokšti akmenys, kitur netgi pakloti mediniai takeliai. Kryptį rodo rodyklės, o ir šiaip išklysti iš gerai išminto tako būtų sudėtinga.
Reikėjo atidžiai žiūrėti, kur dedi koją.
Godøyfjellet kalno maršrutas, atrodo, labai populiarus, juo labiau, kaip sužinojome, po lietingos liepos ir rugpjūčio tik prieš kelias dienas pasirodė saulė. Tad vietiniai taip pat skubėjo pasinaudoti šia malone.
Nusileidę dar pasivaikščiojome po kaimelį, tyliai pavydėdamos vietiniams gyventojams, įsikūrusiems erdviuose tvarkinguose namuose, kurių terasos žvelgė į vandenyną, į saulės nutviekstas gretimas salas. Pavydą šiek tiek išsklaidė prie savo namų sutiktas lietuvis, priminęs, kad tokių gražių ir saulėtų dienų čia pasitaiko ne taip ir dažnai.
Atgal į Olesiundą grįžome jau autobusu, nes maršrutas dėliojosi labai patogiai su persėdimu gretimoje saloje. Įlipus į jį, maloni staigmena – pasirodo, pastaruosius du mėnesius, iki spalio 22 d. miesto autobusais galima važinėti nemokamai, išimtis – tik oro uosto autobusas.
Ir dar vienas malonus šios dienos atradimas – finale visgi paaiškėjo, kad viskas tądien mums susiklostė geriausiai, kaip tik galėjo. Jei iš pradžių atrodė, kad kažkas nepasisekė, dienos pabaigoje pasirodė, kad ta nesėkmė kaip tik perkeitė situaciją į daug palankesnį scenarijų. O variantų, kur važiuoti, kur eiti ir ką pamatyti – tos dienos rytą buvo ne vienas.
Dvi viršūnės per vieną dieną
Kitą kelionės dieną, sekmadienį, vėl leidomės į kelią. Tik jau į kitą, į Moa pusę, nes norėjosi pamatyti kiek kitokių vaizdų nei vakar. Kelionė dviem autobusais truko apie valandą. Tiksliau, vienu autobusu, nes pusiaukelėje, stotyje, jis pakeitė savo numerį iš pirmo į antrą.
Išlipus paaiškėjo, kad galėjome dar šiek pavažiuoti, nes variantų, iš kur pradėti kopti iki Geitnausa viršūnės – net keli. Tiesa, pirminis planas buvo nekilti iki jos, o nusukti anksčiau link ežerų, bet užlipę vėl apsidžiaugėme: fjordas, Olesiundas, Sunnmøre alpės – vaizdai verti kiekvieno žingsnio. Ir vėl suprantame, kad netikėtai pasikoregavęs maršrutas – labai geras sprendimas, nes vakare mintyse persukus matytus peizažus ir peržiūrėjus nuotraukas, paaiškėjo, kad gražiausia, ką matėme per dieną – tai vaizdai nuo Geitnausa viršūnės.
Ir pats pasivaikščiojimas džiugino – įvairus kraštovaizdis (pušynas, pelkė, ežerai), puikus takas, smagus ėjimas. Tad taip maloniai bevaikštant pasiekėme dar ir Høgkubben viršūnę. Na, kaip viršūnei aukštis gal ir nėra įspūdingas, bet kaip vieta papietauti ir apsižvalgyti aplink – ji mums labai tiko?
Desertui – Cukraus viršūnė
Pirmadienis – paskutinė mūsų norvegiškų atostogų diena, 17 val. laukia skrydis į Lietuvą. Bet atidžiai įvertinę laiką, visgi nusprendėme, kad kelionės pabaigai dar suvaikščiosime į daugelio vietinių rekomenduotą Sukkertoppen (lietuviškai – Cukraus viršūnę, 314 m). Kad spėtume įgyvendinti visus pirmadieniui numatytus planus, į žygį išsiruošėme anksti. Hessos krypties autobuso keleiviai buvo mokiniai, važiuojantys į pamokas, ir mes.
Akys netrunka priprasti ir prie gražiausių peizažų.
Kopimas į Sukkertoppen tikrai nesudėtingas, visas kelias aukštyn ir žemyn užtruko mažiau nei dvi valandas, įskaičiavus poilsį, fotosesiją ir saldainių valgymą viršūnėje. Pati viršūnė akmenuota, gana nedidelė, todėl atsiveria 360 laipsnių panorama – puikiausiai matosi ir šeštadienį išvaikščiotas Godøyfjellet kalnas, ir Olesiundas, ir kitos salos. Tiesa, šįkart aikčiojimų ir nuotraukų gerokai mažiau nei užkopus į Storhornet viršūnę – akys netrunka priprasti ir prie gražiausių peizažų.
Nulipus žemyn – pelnytas poilsis ir laisvas laikas mieste ?
Trys su puse dienos – puikios atostogos
Lėktuvui nusileidus Kauno oro uoste, supratau, kad nors jį palikome tik prieš keturias dienas, jausmas toks, lyg grįžus po normalių savaitės atostogų. Smagūs pasivaikščiojimai, puikūs vaizdai, žydras dangus ir gera kompanija – praktiškai visi geram poilsiui reikalingi ingredientai. Žinoma, itin svarbus to gero poilsio elementas – šiltas, saulėtas oras. Lietus ir jo rezultatai: pilkas dangus, šlapi ir slidūs takai, šaltis, drėgmė – gerokai pablogintų tokių atostogų vertinimus.
Beje, spėju, daugeliui įdomus klausimas – tokių atostogų kaina. Na, Wizz Air skrydis pirmyn ir atgal gali kainuoti nuo 55 (tik su rankiniu bagažu) iki 130 eurų, o gal ir daugiau.
Apartamentai per Airbnb miesto centre, su dviem miegamaisiais, virtuve parai – 185 eurai trims žmonėms. Kelionė iš oro uosto į centrą autobusu – 46 eurai trims žmonėms, iš centro į oro uostą – 40 eurų.
Maistas prekybos centre nedaug brangesnis nei Lietuvoje. Kavinėse, restoranuose kainos aukštesnės nei pas mus: už picą gali tekti sumokėti 20 eurų, žuvies patiekalai pasieks ir 50 eurų, vyno taurė – 10-14 eurų ir daugiau.
Ši istorija yra keliautojų konkurso „Kolumbas LT 2023“ nominantė.
