Kubos gyventojai yra labai geranoriški ir paprašyti parodyti ką nors tokio, ko paprastai turistai nemato, mielai jus palydės į gaidžių peštynių vietą arba supažindins su ne itin maloniu naktiniu gyvenimu.
Naktinis gyvenimas
Bandydami pažinti naktinį Kubos gyvenimą, draugai pateko ir į gerai pasibaigusį nelabai linksmą nuotykį. Vieną vakarą jie į Havaną nuvyko su savo naujaisiais draugais iš Rusijos. Kartu vykęs rusas papasakojo girdėjęs, kad visi cigarų pardavėjai turistams siūlo narkotikų. Jis panoro patikrinti, ar taip yra iš tiesų. Jau temstant turistai pateko į apšiurusią kavinę, kurioje rusas ir pabandė įsigyti kvaišalų. Bet kai vietos prekeiviai jam kažką pakišo, vyras atsakė, kad jis negali tokio daikto pirkti neįsitikinęs, kad tai gera prekė.
„Viskas buvo kaip filme, – nuotykį vėliau prisiminė Monika. – Vietiniai pasiūlė važiuoti kartu ir patikrinti prekę. Nenorėjau vieno ruso paleisti, tad išėjau kartu. Mes išėjom į lauką, mus pasodino į taksi, į seną „žiguliuką“, nuvažiavom į kažkokį skersgatvį, prie tamsios laiptinės. Man griežtai buvo liepta laukti mašinoje, o jie nuėjo laiptais į viršų. Jau vidurnaktis, karšta, durų rankenėlės automobilyje nerandu, pradeda imti panika, o jie vis negrįžta. Kažkokie žmonės pradėjo rėkauti, vis garsiau klyksmas girdisi. Galvoju – jį ten papjovė ar tik sumušė? Rusui viršuje tuo metu irgi visas gyvenimas pro akis prabėgo. Sakė, kad užlipo laiptais, durys, kaip filmuose rodo – grotos, langelis, niūrus prekeivis. Ramiau pasidarė, kai jie grįžo. Pasiėmė rusas kažkokios „žolės“, kurią vėliau į kanalizaciją nuleido“.
Marius su Monika pasakoja, kad daugelis kavinių klientų ieško tiesiog gatvėse. Turistų ieškantys žmonės iš kavinių savininkų gauna komisinių už kiekvieną atvestą užsienietį. Tokios kavinės paprastai įsikūrusios apgriuvusiuose pastatuose, juose klientų laukia prostitutės.
„Pastatas apleistas, po atviru dangumi, o vienam šone palikta vieta šokiams, – pasakoja Marius. – Klientų laukiančios panos sėdi ant plastikinių suoliukų, net alkoholio neperka, nes neturi pinigų. Bet visos išsidažiusius, apsirengusios, kas ką turi, yra net visai gražių. Prašo penkiasdešimt dolerių, galima nusiderėti iki penkių“.
Gaidžių peštynės
Susidraugavę su vietos gyventojais, Marius su Monika paprašė, kad parodytų ką nors, ko dauguma turistų nemato. Lietuviams buvo pasiūlyta nuvažiuoti į gaidžių peštynes.
„Tos peštynės vyksta kaimo fermoje. Važiuoji miškais, laukais, kelią žino tik vietiniai. Visa tai yra nelegalu. Klausėm, kaip policija reaguoja, bet mums parodė daugybę „žvalgų“, kurie iš karto įspėja, jei pasirodo pareigūnai“, – kelionę į kaimo fermą prisiminė Marius.
Automobiliai paprastai paliekami už kilometro, nuo tos vietos, kur vyksta peštynės. Ten pat iš karto reikia ir susimokėti už reginį. „Ten atvažiavom, nieko nesigirdi. Mes iš karto klausiam, tai kur čia kas? Laukiam, kol gaidžiai giedos, vištos kudakuos. O ten visai tylu ir ramu. Į mišką atvažiavom. Tik vėliau, jau einant, pasigirsta garsas, prieini areną. Gaidžius sveria, jie labai įdomiai atrodo – visi išpešioti“, – pasakojo Monika.
Prie kiekvieno peštynėse dalyvaujančio gaidžio kojų yra rišami specialūs spygliai, kurie padaryti iš vėžlio kiauto. Prieš kiekvieną kovą teisėjas ima gaidžio koją ir su tais spygliais perbraukia gaidžio galvą, kad jis pats įsidurtų. Vieną koją, paskui – kitą koją. Taip siekiama apsisaugoti nuo nesąžiningų gaidžių šeimininkų, kurie anksčiau spyglius suvilgydavo nuodais. Jei spygliai būtų užnuodyti, gaidys, dar nepradėjęs kovos, nugaištų.
Prieš kiekvieną kovą renkami pinigai, kuriuos vėliau išsidalija laimėjusio gaidžio šeimininkas ir už jo augintinį pinigus mokėję žiūrovai. Pralaimėjęs gaidys, jei ir lieka gyvas, vėliau vis tiek „keliauja į puodą“. Koviniai gaidžiai auginami devynis mėnesius, vėliau dar mėnesį jie specialiai rengiami kovoms.
Marius su Monika pasakoja, kad moterų gaidžių peštynėse nebuvo daug. Vietos gyventojai jiems yra sakę, kad šį nelegalų reginį labiausiai mėgsta kanadiečiai. Jų Kuboje apsilanko daug, tad kartais kovos organizuojamos specialiai jiems.
„Aš maniau, kad ten žmonės bijos pozuoti, slėpsis nuo fotoaparato. Nieko panašaus! Buvo, kad prašė jų nefotografuoti, bet dauguma pozavo, rodė savo gaidžius. Tuos gaidžius atsineša po kovų, skaniuoju vietos alumi apipurškia ir tai vadina dezinfekcija“, – stebėjosi Marius.
Fotografavimas
Marius pasakoja, kad Kuboje fotografuoti – vienas malonumas. „Jie patys mielai pozuoja. Išskyrus kai kurias specifines vietas. Havanoje, pavyzdžiui, stotyje policija neleido fotografuoti. Toje stotyje, matyt, užsieniečių nebūna. Visi labai nustebo, minia žmonių susirinko pažiūrėti, kas čia tokie. Ir dar keliose vietose vietos gyventojai prašė nefotografuoti. Rusų ambasados Havanoje apsaugininkai nufotografuoti neleido. Žinoma, aš ją nufotografavau iš kitos pusės apėjęs. O kitose vietose žmonės net patys mojavo ir kvietė juos fotografuoti“, – sako fotografas.
Abu keliautojai tvirtina, kad klausiantiems, ar verta važiuoti į Kubą, jie vienareikšmiškai atsako – taip verta. Antra vertus, Monika teigia, kad vieno dalyko jai Kuboje pritrūko. Tai šokio.
„Aš daug metų šokau lietuvių liaudies šokius. Pastaruosius ketverius metus šoku pramoginius šokius. Buvau prisižiūrėjusi filmų, visada atrodė, kad salsa ten karaliauja visur. Bet pasirodo, to nebėra, to neberadom. Anksčiau ten buvę žmonės tuo netiki, jie sako, kad anksčiau žmonės gatvėse šokdavo. Dabar jau ne. Štai to trūko. Viena dalis, ko tikėjausi – komunistinė Kubos pusė. Tai pamačiau. Transparantus, pionierius. Šitie lūkesčiai išsipildė. O šokio pritrūko“, – sakė Monika. Ji viliasi, kad kitą kartą aplankiusi Kubą, ji gatvės šokius vis dėlto atras.
