Marius pasakoja, kad į Kubą su savo verslo partnere išsiruošė norėdami pailsėti ir geriau pažinti vieną iš nedaugelio pasaulyje likusių komunistinių bastionų. Pora vyko su Lenkijos turizmo agentūra, kiekvienam ši kelionė kainavo po 3 tūkst. 150 litų. Vienos savaitės poilsis būtų kainavęs 2 tūkst. 700 litų. Skirtumas nedidelis, tad ilgai nesvarstę verslo partneriai pasirinko dviejų savaičių poilsį.
„Į Kubą skridome iš Varšuvos. Labai nusivylėme lenkų paslaugomis. Jie vežė keliasdešimt lietuvių, tačiau buvo įsitikinę, kad visi turi suprasti lenkiškai. Prašėme, kad bent esminius dalykus pasakytų angliškai, jei rusiškai nesugeba, bet lenkai atšovė, kad tai – lenkiška grupė. Tik atskridę į Kubą, išsinuomojome automobilį, lenkiškų ekskursijų nebepirkome. Nusprendėme patys susiorganizuoti ekskursijas“, – pasakoja Marius.
Kaip vėliau paaiškėjo, išsinuomoję automobilį ir juo keliavę po šalį verslo partneriai neapsiriko. Lietuviai susipažino su keliais turistais iš Rusijos ir drauge su jais patyrė daugybę smagių, o kartais ir šiurpulį kėlusių nuotykių.
Valiuta
Kuboje šiuo metu oficialiai cirkuliuoja dvi valiutos: pesas – vietos gyventojams, o užsieniečiams skirtas „convertible peso“ (konvertuojamas pesas – aut. past.). Vietos gyventojai jį vadina „cuc“ (kuk – aut. past.), turistai – tiesiog „kukais“. Valiutos labai skiriasi, ant banknotų yra nupiešti net skirtingi piešiniai. „Kukais“ galima atsiskaitinėti tik turistinėse zonose, tik turistams skirtose vietose.
„Vietinės valiutos turistai visai nemato. Net negali jos turėti. Tačiau mes, po pasivaikščiojimų neaiškiomis vietomis, prisirinkom ir vietinės valiutos. Paprastai vietos gyventojai mielai ima „konvertiblus“, tačiau grąžą atiduoda vietiniais pesais. Mėgsta ten ir dolerius bei eurus. Tačiau oficialaus vietinių valiutų kursų mums taip ir nepavyko išsiaiškinti. Ten stipri juodoji rinka, ji viską ir reguliuoja. Žinome, kad vienas „kukas“ lygus maždaug vienam doleriui. Eurą jie lygina irgi taip pat. Viską panašiai skaičiuoja, o grąžos duoti nėra labai linkę“, – pasakoja keliautojai.
Transportas
Nuomotis automobilį Kuboje nepigu. Automobilis parai kainuoja 50 JAV dolerių, dar 10 JAV dolerių reikia mokėti už draudimą. Visų nuomojamų automobilių numeriai skiriasi nuo kito transporto – jie yra raudoni.
Degalai Kuboje kainuoja vos vos pigiau nei Lietuvoje.
Anot verslo partnerių, Kuboje stebina vis dar važiuojančių senovinių automobilių gausa. „Automobiliai Kuboje labai brangūs, jais mažai kas važinėja. Ir ne dėl to, kad daug žmonių neturi pinigų. Vietos gyventojams draudžiama turėti nuosavus automobilius. Jų tiesiog neleidžiama pirkti. Automobilius Kuboje gali įsigyti tik ten gyvenantys užsieniečiai. Todėl transporto problema labai opi“, – pasakoja Marius.
Keliautojai sako, kad visuomeninio transporto problemą Kubos valdžia sprendžia labai originaliai. Prie visų pagrindinių išvažiavimų iš miestų yra sutartinės vietos, kuriose daugybė žmonių laukia pro šalį važiuojančio bet kokio valdiško transporto. Šis, jei tik viduje yra laisvų vietų, privalo stotelėje sustoti ir paimti keleivius.
Stotelėje kartu su žmonėmis visą laiką būna ir vietos valdininkas, kuris stabdo pravažiuojantį transportą. Jei kokia nors transporto priemonė nesustoja, valdininkas užsirašo jos valstybinį numerį. Galima tik spėlioti, kokios sankcijos vėliau laukia nesustojusio vairuotojo.
Autobusų Kuboje, kaip ir kitokio transporto, labai trūksta. Jie seni, kartais net pagaminti iš sunkvežimių. „Mums kubiečiai išaiškino, kad turistai į vietinį transportą nepriimami. Bet pasitaiko – prasmunka ir važiuoja. Vienas rusas iš mūsų viešbučio du kartus važiavo į Havaną ir išvaikščiojo ją visą pėsčiomis. Jis važiavo autobusu ir tik vėliau sužinojo, kad negalėjo taip važiuoti. Gal ten pateko per klaidą, gal tiesiog kažkas numojo ranka ir priėmė jį į autobusą... Vietos gyventojai yra labai geranoriški“, – sako Monika.
Važiuojant mokamais keliais, ties mokėjimo postais užsieniečiai ir vietos gyventojai rikiuojasi į atskiras juostas. Tačiau mokestis už kelią visiems yra vienodas – du pesai arba du „kukai“.
Kuboje policija nenaudoja nei greičio matuoklių, nei alkoholio tikrintuvų. Tvarkingai važiuojančių pareigūnai nestabdo. Griežčiausiai reaguojama į pažeidimus, kai nesinaudojama saugos diržais. Pasak keliautojų, policija, sustabdžiusi automobilį, griežtai liepia užsisegti diržus. Paleidžia tik tada, kai visi užsisega. Jokios baudos pareigūnai už šį pažeidimą net nemano skirti.
„Kartą įkliuvom policijai ir mes. Keliuose stovi stacionarūs policijos postai, greitis ties jais – 30 km/val. Vieną kartą važiavom, skubėjom ar užsižiopsojom, net nepažiūrėjom į tą ženklą ir praskridom postą kokiu 80 km/val. Išlekia, švilpia, stabdo. Sustojom, automobilį vairavusi Monika šypsosi ir kalba lietuviškai. Policininkai sako, kad greitį viršijom. O mes apsimetam, kad nesuprantam, sakom, kad važiavom normaliai. Rodom į spidometrą, baksnojam, kad nieko nesuprantam, kad negalėjom greičio viršyti. Apsimetėm kvaileliais. Mes – lietuviškai, jie – ispaniškai, palaikė mus kelias minutes, paskėsčiojo rankomis ir paleido“, – pasakoja Marius.
Žmonės
„Jei tu bendrauji draugiškai, jei šypsaisi jiems ir nerodai priešiškumo, jie viską padarys, – pasakoja Monika, kuri tvirtina, kad pinigai kubiečiams nėra tokie svarbūs, kaip vakariečiams. – Ten nėra valkataujama, nėra prašinėjama. Bet jeigu tu būsi toks malonus ir duosi, tai jie bus labai patenkinti“.
„Jie nereikalauja pinigų, jiems smagu bendrauti, – Monikai antrina Marius. – Mes labai susidraugavome su viešbučio elektriku. Jis važinėjo kartu, daug mums parodė. Tik vėliau jis užsiminė, kad jei išvažiuojant pas mus liks kažkokių nereikalingų daiktų, drabužių, kad jų neišmestume, paliktume. Mes iš anksto buvome įsidėję marškinėlių, pigių kvepalų. Juos ir palikome“.
Miestai
Tik išsinuomoję automobilį, Marius su Monika nuvažiavo į nedidelį miestelį Kardeną. Pasakojama, kad tai vienas pirmųjų miestelių Kuboje, pirmasis europietis, apsilankęs šioje vietoje, buvo Kristupas Kolumbas. Jo statula šiuo metu puošia centrinę miestelio aikštę.
Verslo partneriai Kubos sostinėje Havanoje lankėsi du kartus. Automobilį palikę centrinėje sostinės gatvėje, keliautojai po miestą vaikščiojo pėsčiomis.
„Havanoje vaikai gatvėse žaidžia beisbolą, o pastatai apleisti, sugriuvę. Matėme buvusiame viešbutyje įrengtą bendrabutį. Kanalizacijos ten nėra, žmonės vos ne ant grindų šlapinasi, viskas bėga per balkonus ir leidžiasi žemyn, į gatvę. Visa tai vyksta priešais parlamento rūmus, pačiame miesto centre. Taip senamiestyje. Išvažiuoji į Naująją Havaną, ten jau tvarkingiau“, – stebėjosi keliautojai.
Mažieji miesteliai, pasak Mariaus, Kuboje labai apleisti. Miestelių centrinė dalis šiek tiek prižiūrėta, o visą kitą apgriuvę. Slogų įspūdį keliautojams paliko ir sugriuvę kolūkiai, namai be stogų.
Valstybės kontrolė
Kuboje beveik visas gyvenimo sritis kontroliuoja valstybė. Privataus verslo saloje nėra, valstybė kontroliuoja net gatvės suvenyrais prekiaujančius kioskus. Tačiau juose dirbantys žmonės vis tiek sugeba turistams iš po prekystalio pasiūlyti įvairių nelegalių prekių, pavyzdžiui, papuošalų, pagamintų iš vėžlio kiauto.
„Dabar pas juos toks laikotarpis, koks kadaise buvo ir pas mus. Fabrikuose visi vagia. Romo fabrike, cigarų fabrike visi vagia ir prekes pardavinėja turistams, – pasakoja Monika. – Cigarus vagia brigadomis. Vienas cigarus neša, kiti – dėžutes, trečias – pakuotes. Viską susineša į vieną vietą, klijuoja dėžutes, pakuoja cigarus. Net su banderolėmis! Su serijiniais numeriais! Mes, pavyzdžiui, nupirkome „Monte Kristo“, stori tokie. Dėžutėje dvidešimt penki cigarai. Labai graži dėžutė. Iš mūsų paprašė keturiasdešimt penkių „konvertiblų“. Atrodė, kad labai brangu, bet nusipirkome. Po kiek laiko viename iš turistinių centrų, parduotuvėje, pamatėme, kad vienas toks cigaras kainuoja dvidešimt „kukų“. Na taip, pamanėme, tas pardavėjas sakė, kad vieną tokią dėžutę yra pardavęs už penkis šimtus „kukų“. Vis tiek galvojame – nesąmonė. Kliedi. O oro uoste, „duty free“ parduotuvėje, tokią pačią dėžutę pamatėme už 445 „kukus“! Akys ant kaktos iššoko“.
Bus daugiau
