Kelionė paprasta tuo, jog planas gimė jau įgyvendinant mintį kelyje: nutarėme bent akimirkai stoti prie kelyje sutiktų bažnyčių ir vienuolynų.
Vėjuotas ryto kelias nusidriekė Sudervės link. Čia nuo 1822 metų pastatyta neįprastos formos
 |
| R.Paulauskaitės nuotr./Sudervė bažnyčios varpinė |
kupolinė Švč. Trejybės bažnyčia. Didingumu spinduliuojanti savo šešiomis kolonomis ir šešiais apaštalais už jų esančiose nišose. Čia magiškai vėjas darkė lapus nuo rudens pritvinkusių medžių. Gaudėm juos krintančius žemėn (pavyko tik kartą) ir prie šios bažnyčios vartų pakuždėjom svajas, o kad išsipildytų paleidome vėjyje. Paprasta rudens magija, praskaidrinanti dieną prie pirmųjų bažnyčios skliautų.
Tolimesnis kelias nusidriekė Dūkštų Šv. Onos bažnyčios link, ji keliomis dešimtimis metų vėliau pastatyta nei Sudervės. Papuolėme į pamaldas, tad dar lenkų kalba pasiklausėme vedamų mišių. Nutvieksta ryto saulės bažnyčia žaižaravo raudonumu ir degino dar nepabudusias akis. Šalia bažnyčios yra medinis namas, kuriame gyvena kunigas. Namas taip gražiai sudera su gamta, kuri apsupusi Dūkštų erdvę savo gyvumu. Visai šalia yra Karmazinų pažintinis pėsčiųjų takas. Jame nutarėme pasivaikščioti ir susipažinti su istorine grandimi. Šiame take prieš pusantro tūkstančio metų supilti pilkapiai. Tai didžiausias Vilniaus apylinkėse pilkapynas. Pasiskaitėme istorijų apie besivaidenančias dvasias šiose vietose, tad kol dar mums po kojom saulė nenusileido šiuose miškuose, nutarėme iki Kazokiškių vykti, kur Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia pastatyta dar anksčia, 1609 m.
 |
| R.Paulauskaitės nuotr./Dūkštų Šv. Onos bažnyčia |
 |
| R.Paulauskaitės nuotr./Dūkštų bažnyčios kunigo namai |
Miestelis tuščias. Aplink žmonių nematyti. Netoli bažnyčios, ant kalvos, ganosi karvutė ir šalimais miaukiančios kelios katytės, nebijančios atvykėlių ir nusiteikusios pabendrauti. Bažnyčia ant kalvos, saulės nutvieksta spindi baltumu iš toli. Aplink dar ganėtinai žaliuojantys medžiai suteikia gyvumo akims. Čia mums laiptukais bekylant bažnyčios link, jais leidžiasi vienas miestelio gyventojas. Senolis su šypsniu mus pasitinka ir teiraujasi, ko jaunimas ieškantis šiame miestelyje? Pasikalbėjome kur, nuo kur ir kokiais keliais traukiame. Senolis apie savo miestelio bažnyčią papasakojo, jog gražu čia per šventes, kai žmonių daug, tada gyvybinga, žavu. Tačiau ir skaudančią širdį išliejo, kad kaime senosios gyventojų kartos kam pakeist nebėra. Išvykę, palikę namus jaunimas, ar besugrįš, nežinia.. Senolis obuoliais pavaišino, palinkėjo gražios dienos ir visi savais takais patraukėme. Apžiūrėję bažnyčią traukėme toliais...
Kernavė. Ją vykstant žvyrkeliu iš kitos Neries pusės iš toli aprėpėm, apglėbėm akim. Sustojom akimirkai pievoje ant kalvos. Gražu čia piliakalniais ir bažnyčios bokštais akimis vaikščioti.
 |
| R.Paulauskaitės nuotr./Paparčių Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia |
Tolimesni keliai iki Paparčių Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios – medinės barokinės architektūros su gotikiniais elementais, pastatytos 1916 m. Čia kadaise buvęs ir vienuolynas. Visa tai žavi savo paprastumu. Ir žmonės miestelyje su šypsena mus pasitiko. Jauki aplinka, nutvieksta rudens saulės.
Judame Žaslių link. Čia Šv. Jurgio bažnyčia, pastatyta 1902 m. Ji stūkso ant kalno, prie Žaslių ežero. Saulės spinduliai bėgantys vandeniu užburia akis ir sielą. Bažnyčia šiame gamtos lopinėlyje įgauna magiškų elementų... Gyvybingumu dvelkė ir tuo, jog papuolėme į vestuves. Atgimė ji mums prieš akis savo istorija ir dabartimi.
Nebegaliu atsekti, kokiame miestelyje, bet vykstant nuo Žaslių Skerulių link yra tokia mūro bažnyčia. Sustojome. Rodos, istorijos per stipriai nepaženklintos. Užėjome ir ten. Mus pasitiko kunigas su žmonėmis, kurie tvarko bažnyčią ir laukia svečių, atvyksiančių kitą dieną. Įdomu tai, jog užėjus į šią tvirto, šalto mūro bažnytėlę, grindys joje medinės. Papasakojo kunigas, jog tai yra neatskiriamas šios bažnyčios elementas, kuris suteikia jai nekasdieniško žavesio. Tikrai verta tai pamatyti. Paprasta, bet labai jauku.
 |
| R.Paulauskaitės nuotr./Žaslių Šv. Jurgio bažnyčia |
Pakeliui į Jonavą privažiavome Skarulių Šv. Onos (2-oji Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos) bažnyčią. Ši bažnyčia tai saugomas architektūrinis paminklas. Pastatyta 1622 m., renesansinio stiliaus. Išties nekasdieniškų bruožų. Savomis spalvomis ir formomis, ji man pasirodė labiausiai išsiskirianti iš visų, kurias regėjau. Išties paprasta, bet kažkas tokio neregėto.
 |
| R.Paulauskaitės nuotr./Skarulių Šv. Onos bažnyčia |
Apsilankėme ir mišiose, Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje, Jonavoje. Pastatyta 1793 m., persmelkta klasicizmo. Iš Jonavos Kėdainių link keliais ir vakarėjančiomis pievomis traukiam. Atgauti jėgas sustojame kukurūzų lauke. Pasijautėme mažais nykštukais klaidžiodami tarp žaliuojančių kukurūzų burbuolių stiebų. Keistai nelietuviški pojūčiai, bet jauku viduje. Kol dar nesutemo, skubame Kėdainių link, prie buvusio senosios regulos karmelitų vienuolyno ir Šv. Juozapo bažnyčios. Bažnyčia medinė, savo tamsiomis spalvomis taip tykiai apsigaubia vakaru, jog ir trikdyti josios ramumos nedrąsu.
 |
| R.Paulauskaitės nuotr./Dotnuvos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia |
Vis žvelgdami, kaip saulė apleidžia kraštą, skubame Dotnuvos link. Ten esame susitarę miegoti Dotnuvos buvusiame Bernardinų (dabar Kapucinų) vienuolyne. Vykstame jau su pirmaisiais vakaro aidais. Atvykus mus maloniai pasitinka vienuoliai, pasivaišiname arbata su sausainiais ir grimztame naktin savuose kambarėliuose. Gailu, jog pavėlavome ir pašnekesiai su šiais giliais žmonėmis truko neilgai. Bet pabendravus ir tiek, gyvybės bei šviesos vidinės prisipildėme.
Rytui brėkštant ir besiskverbiant per langus ankstyvosios saulės spinduliams, skubame apžiūrėti apylinkes. Ryto rasa persismelkia kiaurai ir skvarbus šaltukas primena, jog jau ruduo užleidžia žiemai pievas. Atsisveikinę su vienuoliais vykstame į Paberžę.
 |
| R.Paulauskaitės nuotr./Tėvo Stanislovo kambarys (Paberžė) |
Į Tėvo Stanislovo Šv. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčią. Ji medinė, pastatyta 1859 m. Užeiname į bažnyčios vidų. Čia labai tyra, jauku. Prie mūsų su šypsena prieina moteris, prisistato kaip kunigo padėjėja, pasiteirauja, iš kur atvykę esame. Pasiūlo užeiti į Tėvo Stanislovo buvusį kambarėlį ir į namus, kuriuose priima žmones, norinčius pailsėti, pabūti su savimi. Ne paslaptis, jog šią vietą labai mylėjo ir Jurga Ivanauskaitė. Mums aprodomi iš visos Lietuvos surinkti kunigų pamaldų drabužiai ir įvairūs reliktai. Mielai papasakojama apie šią bažnyčią ir pasidalijama istorijos grandimis, kurios mus domina. Nebedrįstame daugiau trukdyti šių namų, mat jau už akimirkos atvyks svečiai, choras iš Vilniaus. Ruošiamasi iškilioms mišioms. Padėkojame, dar akimirką paalsuojame šiuo tyru oru ir skubame toliais.
Vykdami Kauno link, siaurais keleliais dulkėdami, grožimės Lietuvos rudens spalvomis. Visiškame, rodos, žmogaus užmirštame žemės lopinėlyje, aptinkame paminklą partizanams atminti. Pievų platybėse – tyki, rami erdvė poilsiui atgimti.
Pakeliui stoviniuojame ir akis, ir širdį, ir sielą ganome po Lietuvos neatrastas platumas. Aplankome Raudondvario dvarą. Pasigrožėję vaizdu, vykstame kelionę užbaigti į Pažaislio vienuolyną. Čia palydėdami saulę į Kauno marias, savus kelius tiesiame sostinės link...
Gyva rudens pievose, pulsuojanti mūsų Lietuvos širdis plaka ten, kur esam mes.
