Dalyvaukite konkurse ir laimėkite keliones sau ir savo draugams čia.
Būdami ten galvojome, koks kelionės būdas leistu kuo daugiau pamatyti? Skrydžiai lėktuvu atkrito pirmoje vietoje, kadangi matytume tik oro uostus, bei didžiuosius miestus, kurie tikrai nebuvo mūsų prioritetas. Teko rinktis tarp autobusų bei traukinių. Abu drauge nusprendėme, jog daugiausiai galėsime pamatyti važiuodami autobusais.
Taigi pasižvalgę po Čenai, ilgai ieškojome autobuso stotelės iš kurios galėtume aplankyti mūsų pirmąją kelionės vietą – Mahabalapuram. Ši užduotis pasirodė sudėtingesnė nei męs galvojome. Užtrukus daugiau nei 2 val., po daugybės pokalbių su vietiniais ir rikšų vairuotojais, kurie primygtinai siūlė savo paslaugas radome stotelę, iš kurios važiuoja autobusai į Mahabalupuram miestelį esantį už 50 km nuo Čenai.
Įsėdame į autobusą, sumokame apie vieną litą už autobuso talonėlį, bei atsisėdame beveik tuščiame autobuse. Kaip vėliau paaiškėjo jis tuščias buvo tik todėl, kad tai buvo pirmoji stotelė. Pirmoji taisyklė autobuse – prieš sėdant, pažiūrėkite ar vieta, kur norėtumėte prisėsti nėra skirta moterims! Kadangi mums taip ir atsitiko, moteris mokantis angliškai paprašė, jog persėstume į autobuso galą.
Po kelių kelionės minučių autobusas buvo sausakimšas, nes kitaip nei Europoje, autobuse bilietų yra parduodama tiek kiek yra norinčių važiuoti, o ne tiek kiek yra vietų! Po dviejų valandų pasiekiame savo pirmąjį kelionės tikslą! Apsidairome aplink, aplankome šventyklas ir po kelių valandų Mahabalapuram mes jau ieškome autobuso, kuris mus nuvežtų į Podučeri!
Greit randame autobusą, tik džiaugsmą temdo tai, jog prisėsti tikrai neturėsime kur ateinančias tris valandas. Autobusas kaip ir pirmąja keliones atkarpą – sausakimšas. Verta paminėti, jog autobusų durys Indijoje nėra uždaromos, tad jei iškrisi iš autobuso kelionės metu – tai tik tavo problema.
Su draugu nekreipdami dėmesio į vietinius, sėdame ant laiptelių prie durų, ir bandome nekreipti dėmesio į nuovargį. Važiuodamas autobusais Indijoje pasijunti, kaip žvaigždė, kadangi visa kelionės laiką nuo tavęs akių nenuleidžia vietiniai keliautojai, mes jiems buvome tokia pat egzotika, kaip ir jie mums. Visi tave nori paliesti, pabendrauti. Net vyresnio amžiaus keliautojai siūlėsi užleisti savo vietą mums, bet kadangi tikrai nebuvo problema važiuoti ant žemės – gražiai atsisakydavome.
Visiškai išvargę prieš vidurnaktį pasiekiame savo kelionės tikslą Podučerį! Tik įvažiavus į miestą mus pasitinka visiškai skirtingi žmonės nei prieš tai matytame mieste, kadangi Podučeri buvusi didžiausia Prancūzijos kolonija Indijoje. Žmonės labiau atsipalaidavę, mieste gausu alkoholio parduotuvių, daugybė nuo alkoholio apsvaigusių vietinių. Atvykę į miestą randame rikšos vairuotoją, kuris pažada pasiūlyti pigią nakvynę.
Taip atsiduriame pas senyvą prancūzą ir jo jauną indę žmoną namuose. Šiek tiek pasiderime dėl kainos bei už 25 Lt gauname dvivietį kambarį visai šalia jūros. Su draugu nusprendžiame, jog pats laikas išgerti vietinio alaus, tad užsukame į vieną iš daugelio alkoholio parduotuvių, bei įsigiję alaus traukiame link jūros. Deja, pasėdėjus pusvalandį, prie mūsų prisistato pareigūnas, kalbantis laužyta anglų kalba ir pasako, jog vartoti alkoholį viešuose vietose Podučeri mieste uždrausta.
Gal 10 kartų pareigūnas angliškai bandė mums pasakyti žodį bauda angliškai „fine“ , o mes pasinaudodami jo anglų kalbos nemokėjimu, ir baltųjų turistų statusu (jie yra aukščiau visko) žodį „fine“ naudojome kaip „gerai“ (kita šio žodžio reikšmė). Musų pokalbis atrodė taip: Policininkas: „You two fine, police“, mes: „Fine, no drink, we go“. (Lietuviška: „Jūs bauda, policija“, „gerai, negerti, mes eiti“). Taigi, apsimetus, jog nieko nesuprantame, apsisukome ir nuėjome į kita pusę nuo policijos. Vakarienei nusipirkome maisto „iš gatvės“, kuris yra labai skanus ir kainuoja vos 0,35 LT už porciją! Kadangi buvome labai išalkę, leidome sau suvalgyti po dvi porcijas.
Kitos dienos vakarą, apsižvalgę po Podučeri nusprendėme, jog vyktame į Madurai. Kadangi autobusus jau buvome išbandę, norėjome išbandyti ir Indijos traukinius. Tai buvo viena didžiausių klaidų kurias padarėme, kadangi traukiniuose žmonių būna dar daugiau nei autobusuose, 6 val. važiavome sedėdami/miegodami ant grindų prie išėjimo.
Apsilankome įspūdingoje Madurai šventykloje labai anksti ryte, kaip tik prieš vietiniams pradedant savo apeigas, jausmas tiesiog neapsakomas, jautiesi taip, tarsi tavęs niekas nepastebėtų, net jei esi vienintelis baltasis žmogus viduje. Visi atlieką savo apeigas bei palieka šventyklą, nekreipdami nė menkiausio dėmesio į tave.
Kadangi Madurai daugiau planų neturėjome, patraukiame link autobusų stoties bei ieškome autobuso važiuojančio į Ramešvaram. Kaip niekad greitai randame autobusą važiuojantį ten, kur mums reikia, sumokame vėl juokingus 5 Lt už 160 km kelionę autobusu ir mes jau judame link dar vienos įspūdingos vietos! Autobusas kaip bebūtų keista buvo pustuštis, o nuovargis kaipmat dingsta stebint įspūdingus vaizdus per langą. Apsilankome prie Adomo tilto, kuris kaip manyta seniau jungė Indiją su Šri Lanka.
Sekanti mūsų stotelė Kanyakumari. Ryte nuvykus į autobusų stotį sužinome, kad laukia 9 valandų kelionė autobusu, per kurias nuvažiuosime 300 km. Už kelione sumokame po 12Lt ir mes jau judame link vietovės, kurioje susiduria trys jūros! 9 valandos autobuse visiškai nepailgo, kadangi per langus stebėjome nuostabius vaizdus per langą. Atvykus sutinkame moksleivių grupę, kuri lankosi Kanyakumari. Klasės auklėtojas paprašo nusifotografuoti su geriausiais klasės mokiniais, bei pasakius jog esame iš Lietuvos jis tiksliai pasako, kur ji yra! Pirmas žmogus per savaitę laiko, kuris žino kur yra Lietuva!
Sekanti stotelė Thiruvananthapuram (iki šiol nesugebu įsiminti šio miesto pavadinimo), ten ilgai neužsibūname, ir kebliname į mažą Kovalam miestelį, kuris turi nuostabų paplūdimį, o nuvykę į vietą nusprendžiame, jog pasiliksime čia dviems dienoms, nes nuo pastovaus keliavimo pradėjo jaustis nuovargis. Nuostabus paplūdimys, pigus viešbutis, pigus maistas restoranuose, tiesiog atostogautojų rojus. (Kaip vėliau paaiškėjo, šis miestelis paliko daug geresnių prisiminimų, nei visų išgirta Goa).
Pailsėjus dvi dienas, bei pasižvalgius po apylinkes keliaujame toliau. Sekanti stotelė – Munaras. Miestelis apsuptas įspūdingų arbatos plantacijų. Kvapą gniaužiantys vaizdai nei akimirkai neleidžia pagalvoti apie nuovargį, važiuojant autobusu net kelias valandas.
