Dalyvaukite konkurse ir jūs!!!
Pati vadovė Rozana sugalvojo visą kelionės programą po Prancūzijos, Ispanijos vienuolynus – tai velykinio laikotarpio kelionė, apsilankant ir Marijos apsireiškimo vietoje Lurde. Savo pageidavimus ir norus kelionės metu turėjome derinti tik su seserimi Rozana, nežiūrint, kad kartu vyko ir kunigas. Jau praėjus keleriems metams sunku detaliai viską aprašyti, bet kai ką prisiminsiu.
Kaune po šv. Mišių aukos Vytauto bažnyčioje už sėkmingą kelionę, pajudėjus autobusui, paprašiau sesers Rozanos pradžioje pasimelsti į šv. Antaną sukalbant litaniją, kaip į kelionių vadovą.
Į šv. Antaną meldžiuosi dažnai, turiu daug stebuklingų nutikimų jam užtariant, visad juo pasitikiu, todėl maniau, kad tikslinga kelionės pradžioje kreiptis malda palaimos. Deja, mano nuostabai, sesuo Rozana atsakė, jog ši kelionė esanti šv. Teresės Avilietės ir šv. Kryžiaus Jono keliais, o šv. Antanas čia niekuo dėtas. Nustėrau! Dar taip nebuvo, juk šv. Antano litanijoje pasakyta „keleivių vadove, melski už mus“. Mintyse pyktelėjau ir (ne iš blogos valios) pamąsčiau, ot kad kelionėje Tavęs reikėtų šauktis... Tada priminčiau, kad neleido kalbėti litanijos į šv. Antaną.
Bet greit viską pati pamiršau, nes kelionėje užteko ir maldų, ir įspūdžių. Tenka prisipažinti, kad vykau savo ligos kančiose – tai sanarių osteohondrozė – ir rizikavau tokiose skausmuose leistis į kelionę. Bet žinojau – Lurdas yra Marijos apsireiškimų vieta, svajojau patekti į tą baseiną, apie kurį buvau prisiskaičiusi, kaip pasveiksta ligoniai, net 4-os stadijos vėžio, ir kiti neįgalieji.
Taigi nors pradžioje su savo grupe eiti niekur nespėjau, bet vis buvo viltis patekti į baseiną, pasimelsti apsireiškimo Grotoje. O mūsų kunigas Simas buvo gavęs leidimą (kas yra gana sudėtinga) ten ir mišias aukoti. Visa tai davė rezultatų, buvo įdomu stebėti, kaip neštuvuose atneša ligonius ar patys ateina su ramentais, kupini vilties į Dievo Motiną. Lūkesčiai pildėsi, nors tos dienos vakarą taip pat sunkiai grįžau į savo viešbutuką, buvau visų pralenkta, bet ryte atsikėliau kaip sveika, t.y. palikusi savo ligas baseine, žodžiu tuokart jaučiausi pasveikusi. Ir kelionėje jau įgavau su visais panašų tempą.
Toje kelionėje mūsų sesuo Rozana suderino pačius įdomiausius susitikimus, kuomet atidarydavo mums bažnyčių muziejus, vienuolynai apnakvindindavo, pamaitindavo, bendraudavome. Net viename uždarame vienuolyne sutiko mus įsileisti pabendravimui su keliomis seserimis į atskirą kambarį ir gauti atsakymus į mūsų klausimus. O kaip įdomiai tos sesės atrodo, kurios neišeina į visuomenę ir nemato pasaulio. Pirmas įspūdis toks, kad jos yra itin „švytinčios“ savo siela, vidumi pilnos laimės. Mano bendrakeleivė, man kumštelėjusi, sako „žiūrėk, žiūrėk, kaip šviečia“, bet aš tai iškart pajutau. Ir kas įdomiausia, jos taip viską žino, kas vyksta pasaulyje, nors, rodos, labiau užsidariusios nei kalėjime, bet tai aukos ir Meilės kalėjimas Dievo garbei ir žmonijos gelbėjimui. Aišku, mes taip pat paprašėme maldų užrašę intencijas – tai buvo nepaprasta.
Pagal kelionės planą dar vieną naktį, pervažiuojant Ispanija – Prancūzija, turėjome leisti autobuse, o buvome jau gerokai pavargę, ir visi pageidavome išsinuomoti nors kokį viešbutėlį, kad ir susispaudus ant čiužinių, bet ką gi norėti, jei velykinio laikotarpio dienos Europoje atostogų metas, ir žmonės net prieš metus jau užsisakinėja viešbučius, taip mums visur paaiškino – nerasite. O ir tų viešbučių kainos aukštos, o mūsų žmonės daugiausia tik po keliolika eurų galėjo mokėti. Artėjo vakaras, mūsų vairuotojai pravažiuojant telefonu teiravosi viešbučių, bet deja... Na galvoju ir švenčia šventes žmonės atitrūkę nuo namų; privažiuojam šv. Sebastijono kurortą, o ten viešbutis po 100 eurų, o ir tų nėra laisvų.
Dar buvome sustoję kažkokiame miestelyje apsidairyti, vėl aš siūliau seserei Rozanai, kad reikia melstis ir prašyti šv. Antano, kad nakvynę gautume. O ji man vėl, kad čia šv. Teresė Avilietė ir šv. Kryžiaus Jonas (nors priminė, kad jie ten buvo drauge). Sako, jei norit eikit ir melskitės. Kadangi autobusas buvo sustojęs prie skvero, dalis piligrimų išsivaikščiojo, likusiuosius aš pakviečiau pasimelsti į šv. Antaną paprašant nakvynei padėti susirasti viešbutį. Mes pasimeldėme litaniją ir kitas maldas ir vykome toliau.
Jau temo, o ieškojimas tiek telefonu, tiek sustojant rezultatų nedavė. Seseriai Rozanai pasakiau, kad keletas mūsų parke pasimeldėm ta intencija. Vykstant toliau atrodo, kad pakelėse ištisi mažų viešbutukų kompleksai, į kuriuos mūsų seserys, apsirengę vienuoliškais abitais, pradėjo užeidinėti. Ir vis tas pats atsakymas – pavasarinės atostogos, viskas užsakyta iš anksto, nė vienos vietelės! Šventės yra šventės. Kuomet vienuolės eina prašyti, mes savyje imam kreiptis malda. Ir viename komplekse, kuris matosi per didelį langą, seserys užsibūna...
Jau ir 23 val., visų kojos pavargę nuo gastrolių... Pasirodo tų viešbučių šeimininkas dar turėjo kitą viešbutį už kokių 30 km kurorte prie ežero. Jis buvo gana geranoriškas, susiskambino ir gavo žinią, kad tik šiai vienai nakčiai tiek vietų yra. Tik, sako, turintys čia baigti darbą ir mus lydėti, nes jau sutemus mes nerasime, tad laukėme kokį pusvalandį jo darbo pabaigos. Nušvito viltis, o man jau mintis – ar tik ne šv. Antanas ateina į pagalbą.
Vykstame šunkeliais, pakalnėmis, miškais, sekame paskui jo mašiną, ir staiga mūsų sesuo Rozana išsigąsta „nebežinau, kur mes važiuojame“… O aš rami, juk šv. Antanas nakvynę suteiks – pasigailėjo. O juk būdavo girdėti visko, kad kelionėse nuvilioja autobusų keleivius, „nureketuoja“, paleidžia be lėšų, tuo laiku to pasitaikydavo. Pagaliau pasiekę tikslą nepaprastai gražioj vietovėj prie ežero, viešbuty miškų apsuptyje, įėję vestibiulyje pamatome, jog lova 50 eurų. Mūsų žmonės truputį išsigąsta už ką mokėti, tokių sumų nenumatę išleisti. Bet greit mus išskirsto po kambarius, o ryte šeiminikas pakviečia švediško stalo pusryčių, su vaisiais ir visokiais gardėsiais.
Ryte atsikėlus anksčiau apsidairyti nuostabaus peizažo, sutinku seserį Rozaną, kurios paklausiu, kiek už viską mokėjote. O ji paaiškina, jog tik simboliškai, nieko nereiks rinkti. Tada aš vėl: „ar jūs suvokiate, kad čia šv. Antano dovana“, o ji „na žinoma juk jūs meldėtės, tai ir gavome“. Nepaliko šv. Antanas nevilty, sušelpė pakeleivius – ir tik tai nakčiai tebuvo tiek vietų, po to vėl užsakyta. To atsitiktinumui tikrai nepriskirčiau.
Beje, grįžtant namo, Lenkijoje viešbutyje man parūpo paklausti kambario bendrakeleivių ar dar kas nors Lurde ką patyrė stebuklingo. Viena menotyrininkė (apie 35 m.) iš Vilniaus pasakojo, kad buvo turėjusi traumą, po kurios jai kaklas nebesisukiojo, ir man pademonstravo, kaip tas kaklas atsistatęs lyg niekur nieko. O Marija, kad taip žmonės pasinaudotų Tavosiomis dovanomis ir prašytų pagalbos, kaip padėtų patys sau, palengvintų gyvenimą.
Buvau labai laiminga patekusi į šia piligriminę kelionę, pažinusi šias nuostabias seseris vienuoles, jų dvasines pamokas, jų gražų pavyzdį, patarnavimą visiems. Pamačiau kaip Belgijoje, sesers Rozanos tėviškėje, mus visus sutiko ir pagerbė savo tėvynainę seserį Rozaną. Savivaldybė buvo paruošusi didelį sutikimą su vaišėmis, bendravimu. Kiek daug reiškia melstis prie šių didžiųjų šventųjų – Teresės Avilietės ir šv. Kryžiaus Jono relikvijų, pabuvoti jų gyvenimo vietovėse ir vienuolynuose. Tai neįkainojami dovanos dvasiai.
