Pakalbėkime apie mūsų kelionę į Paryžių. Spėkite kokia buvo pirmoji vieta į kurią iš karto nulėkėme?Neee, Eifelio bokstas buvo antras. Į viešbutį. Planuojant kelionę jau žinojome – gerų ir nebrangių viešbučių šiame mieste tiesiog nėra, todėl čiupome padoriai, pagal kainą, atrodantį, bei tokį, iš kurio būtų lengva pasiekti lankomus objektus visuomeniniu transportu.
Apsistojome, kaip ir dauguma lietuvių Monmartre. Netoliese didžiosios Gare du Nord stoties, ir neapsirikome – susisiekimas buvo iš ties labai patogus ir paprastas. Taigi, pirmąjį vakarą nuvykome prie Eifelio bokšto. Ir ką jūs manote – visame pasaulyje atpažįstamas, milijone filmų rodytas, dainose apdainuotas objektas nepasirodė toks jau patrauklus... Galbūt čia koją pakišo pernelyg dideli lūkesčiai. Bet pasikelti į Eifelio viršų tikrai verta – vaizdas ir jausmas nuostabūs. Tik patarčiau bilietus nusipirkti internetu – buvo labai pavydu matyti, kaip žmonės ateina ir keliasi be jokių eilių... Jeigu būsite čia vakare, atsineškite sulčių, ar kokio kito prancūzų mėgstamo gėrimo (na jūs mane supratote) ir saulei leidžiantis prisėskite Marso laukuose – ten būna labai daug žmonių, besigėrinčių apšviestu Eifeliu.
Kitos dienos rytą susiruošėme į Luvrą. Vėl turiu patarimą – būkite ten dar prieš atidarant, taip ir vėl sutaupysite laiko nestovėdami eilėje. Ir dar – pasistenkite būti jaunesni nei 25 metų, tuomet apsilankymas nieko nekainuos. Tenka pripažinti, kad neesame labai dideli muziejų mėgėjai, bet čia visai kitas reikalas. Ne tik kad išėjome iš jo labai laimingi ir pasikrovę teigiamų emocijų, bet ir vėl norime ten grįžti. Tai vieta, kur net ir didžiausiems snobams būtina apsilankyti. Vienas iš įsimintiniausių muziejaus eksponatų yra autentiški Napoleono apartamentai. O kur dar Mona Liza, Afroditė, Kupidonas, Viktorija...
Šiek tiek pasivaikščioję po Luvro sodus, pasukome link Dievo Motinos katedros. Pastatas išties įstabus, taip pat žinomas visame pasaulyje. Ne veltui Kisa iš legendinio filmo „Dvylika kėdžių“ apie ją kalbėjo. O Kisa turėjo gerą skonį. Labai gaila, bet į vidų neužsukome... Bažnyčią verta apeiti aplink, tik tada galima suprasti, kokio dydžio ji yra, o ir suoliukai labai patogūs pailsinti kojas žvelgiant į Sena plaukiančius laivelius.
Dar vienas žymus pastatas, kurį aplankėme buvo Panteonas. Nors ir nėra toks įspūdingas kaip originalas stovintis Romoje, bet aplankyti jį tikrai reikia. O netoli nuo Panteono ir Liuksemburgo sodai. Nutarėme ten nueti tik „dėl varnelės“, bet Paryžius parodė, kad jame lankytinų vietų „dėl varnelės“ – nėra. Pastatas ir aplinka labai tvarkingi bei dailūs. Viduryje sodo tyvuliuoja baseinas, kuriame vaikai plukdo laivelius. Yra netgi palmių, tiesa, vazonuose...
Teko aplankyti ir Bastilijos bei Respublikos aikštes. Bastilijos aikštėje stovi monumentas bei sueina labai daug gatvių. Labai gerai žinau, kad daug – teko pasiklysti. O štai Respublikos aikštėje laukė nesekmė –aikštė buvo remontuojama.
Vakarėjant nuvykome prie garsiojo Mulen Ružo. Buvo visai smagu pažiūrėti į dar vieną įžymybę, bei pasivaikščioti aplinkinėmis gatvelėmis. Ne veltui sako, kad Monmartras yra kažkas įpatingo... Iš ten, pro sūpynes matytas filme „Amelija is Monmartro“ – į Jėzaus Širdies baziliką. Ogi čia pasirodo masinio susibūrimo vieta. Ko tik ten nėra, prekeiviai, turistai, vestuvininkai, tikintieji einantys vakarinių mišių... Net nežinau, kas gražiau, bazilikos vidus ar išorė, bet būnant Paryžiuje šitos vietos aplenkti tiesiog negalima. Šiek tiek pasivaikščioję, kaip ir daugelis ten esančių, atsisėdome ant žolės, valgėme užkandžius, gėrėme šiuo atveju jau labiau vokiečių mėgstama gėrimą bei gėrėjomės nuo kalvos atsiveriančia miesto panorama.
Trečios ir, deja, paskutinės dienos rytas mus pasitiko lietumi... Nuo pat ryto nubildėjome į Revoliucijos aikštę, pasigrožėjome ten esančiu egiptietišku obelisku, pasivaikčiojome prie Luvro rūmų, prisipirkome ten esančiose suvenyrų parduotuvėlėse dovanų, bei patraukėme Neįgaliųjų namų link. Napoleonas tikrai pasistengė statydamas šią ligoninę kareiviams. Turbūt yra sąžininga, kad dabar būtent ten ir ilsisi jo palaikai. Iš Neigaliųjų namų patraukėme Eliziejaus laukų link. Pabaigoje šios neįtikėtinai puikios gatvės matėsi paskutinis mūsų lankomas objektas – Triumfo arka. Sėdint prie arkos dar teko pabendrauti su turistais iš Rusijos, kurie, beje, irgi buvo atvykę autobusu. Ant viršaus nelipome, nes tokiu oru vis tiek ne kažas būtų buvę matyti...
Tokia buvo mūsų kelionė į Prancūzijs sostinę, pirma, bet tikiuos ne paskutinė, nes kojų skausmas nuo vaikščiojimo bei sąnarių sąstingis nuo sėdėjimo dingo, o nuostabūs prisiminimai liko.
