Dalyvaukite konkurse ir Jūs. Konkurso nuostatai ir aprašymas čia.
Mūsų ekskursija prasidėjo Barselonoje, įspūdingame mieste, kuriame buvome pilte perpildyti nuostabiausiais įspūdžiais. Nors istorija ir ne apie tai, tačiau pasinaudosiu proga visiems rekomenduoti bent kartą gyvenime aplankyti Barseloną. Ne tik dėl Šv. Šeimynos katedros ir kitų genijaus Gaudi architektūrinių šedevrų, spalvų, kvapų ir skonių, bet ir dėl dvasios, kurią jauti vaikščiodamas siauromis senamiesčio gatvelėmis. Ir didybės jausmo, stovint prie Kolumbo paminklo ant Viduržemio jūros kranto, ir jaučiant didingą šios šalies praeitį, kuomet iš šio uosto į pasaulį išplaukdavo mediniai laivai į pačius tolimiausius žemės kampelius.
Taigi po šių nuostabiai praleistų dienų Barselonoje, mes susiruošėme keliauti į draugės sesės namus, šiaurėje esantį miestą Huescą. Kuomet suradome Barselonos stotį, mus nustebino jos dydis. Tačiau vaikštant po ją, niekaip neradome autobusų bilietų kasų. Netrukus paaiškėjo, jog didingoji stotis priklauso geležinkelių transportui. Buvome nukreipti autobusų bilietų kasų ieškoti šalia, mažesniame pastate.
Savo ruožtu, šalia geležinkelio stoties, šioji autobusų stotis man priminė laikinąją Kauno geležinkelio stotį Petrašiūnuose, kuomet buvo atliekamas tunelio remontas. Viso labo kaip tie konteineriai, gabenami laivais ir lengvai perdedami ant krovininio automobilio. Šis kontrastas atrodė juokingai, juolab, jog tai nebuvo laikina autobusų stotis. Ir ji buvo tokia mažytė, kad laukiamojoje salėje jautėmės kaip prie prekybos centro kasų prieš Kalėdas. Bet smagioji dalis mūsų dar tik laukė.
Kuomet sulaukėme savo išganingojo autobuso, kuris, negali pykti, buvo ne ką prastesnis nei lietuviškieji „Ecolines“, pradėjome savo kelionę. Žmonių važiavo nedaug, o ir dauguma autobusą paliko pirmoje kelionės pusėje, todėl visą kelionės laiką jautėmės dar nejaukiau, nes vairuotojas pasirodė esąs M. Shumacherio tėvas arba bandantis juo tapti (įtikinamesnis variantas).
Kuomet išvažiavo už miesto, autobusas tikrąja to žodžio prasme pradėjo skristi. Kelias vedė kalnais, slėniais, pakalnėmis ir įkalnėmis, todėl visa laiką jautėme tą keistą jausmą kaip kylant ar leidžiantis lėktuvu! Viena iš mūsų kompanijos merginų visą laiką balansavo ant apsivėmimo ribos. Ji pabandė važiuoti gulėdama ant galinių autobuso sėdynių. Kiek žinau, jai pasisekė, nes nemalonusis veiksmas neįvyko. Atsiprašau už tokius bjaurius pamastymus, tačiau tokia šios istorijos esmė.
O kelionė truko netrumpai. Važiavome apie 4 valandas. Visa laimė, kad buvo naktis, ir keliais tuštutėliai. Tokiu atveju mums atkrito rizikos veiksnys įsirėžti į kitą transporto priemonę. Tačiau begalinį įspūdį paliko autobuso greitis net posūkiuose! Likę autobuse skraidė nuo savo sėdimų vietų, nespėjo gaudyti savo krepšių, o apie knygos skaitymą buvo galima tik pasvajoti. Kuomet ilgesniam laikui sustojome tarpinėje stotelėje, visi išlipę iš autobuso jautėsi laimingi, nes matė, kad dar yra gyvi ir atrodė panašiai, kaip nulipus nuo karuselių (ištysę ir kreiva šypsena padabinti veidai).
Mes visą laiką spėliojome, kodėl vairuotojas taip skuba, ar tai įprasta, ar tiesiog nori greičiau baigti darbą, tai mums liko paslaptis. Kad ir kaip būtų keista, tikslą pasiekėme sėkmingai. Su ironija pasakiau vairuotojui, kad jis puikus vairuotojas. Ironijos jis nesuprato ir šypsojosi į ūsą, o mes buvome laimingi, kad kelionė sukėlė ne tik daug emocijų, bet ir egzistencinių minčių, kurios retai aplanko nepatiriant adrenalino nuobodžioje kasdienybėje.