Konkursas „Egzotikos kampelis“. Autostopu aplink ledo ir ugnies žemę – Islandiją

Tik iškišus nosį iš Reikjaviko-Keflaviko oro uosto supranti, kad patekai į kitokios gamtos ir žmonių mentaliteto šalį. Taip kaip mūsų Lietuvos pakelėse: miškai, daugiausia grūdinės kultūros augalai arba pievose besiganančios karvės, taip Islandijoje: nė gyvosios dvasios, sutingusios lavos, suakmenėję laukai ir pakalnių pievose besiganančios avys arba arkliai. Miškų Islandijoje, galima sakyti, nėra, o patys islandai kalbėdami apie savo miškus juokauja, kad norėdamas išeiti iš islandiško miško, turi tiesiog atsistoti. 

Sandros Gerdauskaitės nuotr./Hvítserkur akmuo, atsitraukus vandenynui turi keliasdešimt minučių nuotraukai

Ne paslaptis, kad keliavimas autostopu turi vieną nenuginčijamą privalumą – taip gali pažinti vietinius žmones ir šalį iš vietinių žmonių pasakojimų. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad Islandijoje yra tik šiek tiek daugiau nei 300 tūkst. gyventojų ir norėdami išvengti giminystės ryšiais susaistytų santykių su priešingos lyties atstovu, islandai į savo išmaniuosius telefonus gali parsisiųsti programėlę, kurios paieškos laukelyje įvedę žmogaus vardą ir pavardę, gauna žinutę apie pastarojo giminystės duomenis. Taip pat daugelio islandų telefone galima atrasti giminės medį. Įdomiausia, kad jie tai laiko visiškai normaliu reiškiniu, kartais net paklausdami: „Jūs taip pat maža šalis, pas jus irgi taip yra?“. Taip pat Islandijoje priimta nerakinti namų durų ar net automobilių, o dažnas islandas net neatsimena, kur paskutinį kartą matė savo buto raktus. Tačiau vietiniai prisipažįsta, kad dėl imigrantų, ypač sostinėje – Reikjavike, automobilius rakinti tapo būtinybė. 

Islandija neturi geležinkelio sistemos, tačiau sutiktas islandas tikina: „Ilgą laiką Islandijoje sklido mitas, kad  negalime sodinti įvairius vaisius subrandinančių medžių, nes jie esą neprigis, tačiau pradėjome tai daryti ir pamatėme, kad jie kuo puikiausiai prigyja mūsų žemėje. Dabar žmonės galvoja, kad dėl kalnuoto reljefo negalime turėti geležinkelio, tačiau ateis laikas ir šis mitas bus sugriautas.”

Sandros Gerdauskaitės nuotr./Vaizdas nuo užkopto kalno viršūnės

 Kalbant apie kitą keliavimo būdą šalyje – viešuosius tarpmiestinius autobusus, verta paminėti, kad autobusų kursavimas gana retas bei, žinoma, atbaido aukštos skandinaviškos kainos. Būtent todėl Islandijoje populiariausios – užsakytos grupinės kelionės, mašinų nuoma, keliavimas dviračiu ar net pėsčiomis bei autostopu. Islandija yra laikoma viena saugiausių šalių autostopo aistruoliams, nes čia kiekvienas vidutinio amžiaus žmogus pasižymi ypač geromis anglų kalbos žiniomis. Islandai paklausti apie šį titulą juokauja: „Tikriausiai todėl, kad mūsų čia labai nedaug ir toks jausmas, jog visi vieni kitus pažįstame, todėl net ir kelyje nutrenkta avis, kitą dieną atsiduria pirmame laikraščio puslapyje.“ 

Sandros Gerdauskaitės nuotr./Sutikti vietiniai keliaujant autostopu

Pamenu tą kartą, kai kelyje išvydome dar kelis keliautojus autostopu, žinoma, nuėjome susipažinti ir paklausti, koks yra jų maršrutas. Ilgai kalbėjome priimta tarptautine anglų kalba, kol pagaliau paklausėme iš kokios šalies yra mūsų pašnekovės. Atsakymas privertė šypsotis visam pusdieniui: „from Lithuania”, taigi šalyje, kurioje toks populiarus keliavimas autostopu, rodėsi, šį keliavimo būdą labiausiai pamėgę lietuviai. Keliaudamas autostopu arba liaudiškai vadinant „tranzuojant“, sutinki įvairiausių žmonių. Kartą sustojo, kaip mes jaunuoliai pavadintume „klasiška mašina”, užsiropštėme ant jos odinių galinių sėdynių, vairuotojas ilgą laiką žiūrėjęs į mus tarė: „Ar žinote, kad šios mašinos galinėje sėdynėje sėdėjo amerikiečių aktorius Antonis Hopkinsas, legendinės britų roko grupės „Queen“ būgnininkas Rogeris Tayloras ir filmo „Batmanas“ režisierius, na ir dabar jūs”. Taip pat kelyje sutikome islandų dainininkės Bjork pusseserės vyrą, kuris papasakojo atlikėjos kelią link šlovės, keliaujant autobusiuku per Didžiąją Britaniją. 

Islandija šiauriniame pusrutulyje esanti šalis, todėl garsėja poliarinėmis dienomis – vasarą, kai visas 24 valandas per parą būna šviesu ir poliarinėmis naktimis – žiemą. Islandijoje keliavome vasarą, iš pradžių, atvykęs tiesiog pasimeti laike, o kiekvienas ėjimas miegoti rodosi tarsi miegojimas grįžus paryčiais arba pietų miegas.  Tačiau kelyje ši šviesa duoda saugumo ir jaukumo jausmą, o tai, jog tave užklupo naktis, pajunti tik atsisukdamas ir horizonte nematydamas nė vienos mašinos, kurių ir dienos metu srautas toks, kad per 10 min. tave pralenkia maždaug 5 mašinos. Kartais pasitaiko, kad  kelyje nėra jokių taisyklių. Pavyzdžiui, tau prieš nosį išlindęs nedidelis lėktuvas, kurio pilotas nusprendė, kad jo pakilimo takas bus mašinų važiuojamas kelias. 

Visiems žinoma, kad Islandija garsėja geizeriais. Tik nuvykus į šia vietą, nosį iš karto priverčia suraukti kvapas panašus į supuvusius kiaušinius, tačiau garuojančios žemės efektas ir, rodos, iš niekur šaudantis į viršų vanduo, priverčia suklusti.  

Taip pat šalis garsėja – kalnais. Taigi, tokioje kalnuotoje vietovėje, būtų tiesiog nuodėmė nepabandyti kopti į kalną. Patarimas tai darantiems ateityje – pasirūpinti avalyne, kad kalno viršūnės netektų pasiekti su kojinėmis. Nuo kalno atsiveriantis vaizdas į kalnų masyvus, juos išraizgančias kalnų upės ir už 10 kilometrų esantį vandenyną, kuris užlipus į kalną atrodė ranka pasiekiamas, vertė susimąstyti – taip ir galėtų atrodyti pasaulio kraštas. Keisčiausias patirtas jausmas, kad vėjas viršūnėje buvo toks stiprus, kad galėjai tik tupėti susiradęs užuovėją, o atsistojęs ant kalno atbrailos galėjai bandyti kristi žemyn, vėjas gali išlaikyti tavo atsilošusį kūną.

Sandros Gerdauskaitės nuotr./Tipinės Islandijos pakelės

Matyti Islandijos miestai taip pat pasižymėjo savo unikalumu. Reikjavikas – netipinė Europos sostinė, joje nepamatysi senamiesčio siaurų, akmenimis grįstų gatvelių, nepamatysi ir įspūdingos architektūros statinių, nebent Reikjaviko Hallgrimuro liuteronų bažnyčią. Tačiau pro pastatų kampus matysis tai, kas ne itin tipiška  – kalnai, sniegynai, vandenynas. Kitoniškumas Islandijoje pasižymi ir jau minėtose bažnyčioje, užsukus į garsiąją Reikjaviko – iš karto pastebi, kad bažnyčios kunigas yra moteris, o apsilankymas antrame pagal dydį Islandijos miesto – Akureirio bažnyčioje, vargonininkas prasigrojimui atlieka ne kokią „Ave Maria”, tačiau „Metalicos“ „Nothing else matters”. 

Ši kelionė įrodė, kad kartais norėdamas egzotikos ir išvysti kitokį „pasaulį”, nebūtinai turi žvalgytis į Azijos ar Lotynų Amerikos šalis. Nes egzotika gali užklupti tuomet, kai tau išskrendant rugpjūčio 21 d. pradeda snigti. Taigi kartais tai, ko ieškai, gali būti Europoje. O taikliausias būdas pažinti šalį tokią, kokia ji yra – tai ne viešbučiuose užsakyti liukso kambariai ir ne turistų praminti takai, o tolesnis žvilgsnis vietinių žmonių pagalba.  

Konkurso prizą įsteigė: kelioniuakademija.lt