Galiu drąsiai teigti, kad kelionės yra toks užkrečiamas dalykas – kartą paragavęs, negali sustoti. Tai, kas tavo viduje pažadina kažką tokio, kažką, kas priverčia visu šimtu procentu pasinerti į nuotykius, kas ilgam išlieka mintyse ir pojūčiuose, apie ką norisi kalbėti ir kalbėti valandų valandas – dalinantis įspūdžiais su kitais.
Anksčiau teko pažinti Ispaniją, Italiją, Olandiją, Slovakijos kalnų didybę, Austriją – galima sakyti gabalėlį Europos ir iš pietų ir iš vakarų. Tačiau, Graikija (šalis į kurią vykau studijuoti) man pasirodė visiškai kitokia nei prieš tai lankytos. Tai šalis, kuri stebina ramiu gyvenimo tempu, kaip Ispanijoje yra taisyklė „manjana“ taip ir vietinių graikų pietietiškas gyvenimo ritmas gali būti apibūdinamas vienu žodžiu „Χαλαρά”, tai reiškia „atsipalaiduok, gyvenk ramiai“. Vos pusės metų užteko, tam kas suprasčiau ne tik šio žodžio tikrąją prasmę, bet ir pati nejučiomis pradėčiau gyventi pietietiškai.
Tikrai tikrai, nemeluoju, Europa, verta lygiuotis su kitais žemynais, tokiais kaip nuostabioji Pietų Amerika (Brazilija ir Kuba – tai ką aplankysiu vieną dieną), Afrika ar tolimąja Australija, bet ji yra čia, arti, mes gyvename, todėl mano manymu pirma reikia išnaršyti tai, kur gyvename, kad leistumėmės į platesnius vandenis.
Graikijos miestai yra nuostabūs, unikalūs ir apie juos būtų galima kalbėti ir kalbėti, tačiau šįkart papasakosiu, apie tai, kuo Graikija neabejotinai pralenkia kitas Europos šalis, ji turi kerinčio grožio salynus, kuriuos verta aplankyti. Santorinio ir Zakinto salos, kurios man paliko didžiausią įspūdį.
Laikotarpyje tarp studijų Atėnuose tokios atostogos tapo galimybe pailsinti galveles ir pažinti, ką reiškia graikiškoji salų egzotika (turbūt pirmas toks egzotikos pliūpsnis mano gyvenime). Tai dvi pasaulio mastu žinomos salos, kurios kasmet pritraukia tūkstančius turistų iš viso pasaulio, tuos kurie ieško ramybės ir nori pailsėti nuo miesto šurmulio, masės žmonių, pažinti vietinius gyventojus bei pajusti egzotikos dvelksmą – salos tam puiki vieta.
Arbūzai, mangai, apelsinai augantys ant medžių, didžiulės citrinos, alyvuogių plantacijos, vynuogių medžiai, graikinių riešutų medžiai... šviežiomis jūros gėrybėmis nukloti turgelių stalai (tikrai gardu!). Mieli asiliukai, kuriais galima užjoti į salos sotine vadinamą miestelį Firą, nuvykti į Oia ir joje pasigrožėti vienu gražiausiu saulėlydžių, o taip – pripažįstu, kad tai yra įspūdinga, kai matai dangų nusidažiusį visa spalvų gama ir saulę besileidžiančią į jūrą – užburia.
Juokaujama, kad saloje galima susirasti antrąją pusę, tie kurie atvyksta vieniši, būtinai kažką suranda. Na, saloje romantikos galima rasti visur, daugelis porų atvyksta čia praleisti medaus mėnesį arba net priimti santuokos įžadus, todėl sala neretai vadinama santuokos. Visoje saloje galima aptikti apie 500 šimtus stačiatikių cerkvių ir mažų vienuolynų, įsikūrusių aukštai ant uolų, kurie deja atviri turistams būna, tik keletą kartų per metus.
Pietų šalys – tokios, kurios dvelkia visai kitokia kultūra, tradicijomis, papročiais. Gal gi todėl, kad, sako, žmonės yra kiek laimingesni, nes juos džiugina visus metus nepailsdami saulės spinduliai. Pusė metų užteko tam, kad įsimylėčiau Graikiją, šalies kultūrą, gamtą, nuostabius paplūdimius ir pradėčiau gyventi pietietišku ritmu, pamirščiau skubėjimą ir niurnėjimą.
Salos – tai yra maži, bet neįkainojami Graikijos perlai, kuriose galima rasti nemažiau egzotiškų dalykų, pamatyti tai, kas yra gėris akimis ir išgirsti, tai kas yra atgaiva ausims. Užtenka pamatyti krištolo skaidrumo vandenį, pasivaikščioti auksiniais paplūdimiais degtais minkštučiu smėliu ir pasilepinti saulės spinduliais – kad suprastum, jog pakliuvai į rojų žemėje, kad visa, ką manei esant tikra – buvo tik kino filmuose arba žmonių pasakojimuose. Kai viskas tampa realybe supranti, kad nėra nieko neįmanoma, kai pradedi gyventi graikų gyvenimo tempu – supranti kiekvienos akimirkos svarbą, kavos gėrimas tampa ritualu ir priežastimi ilgų ir šiltų pokalbių su draugais, gurkšnojant frappe kavą (o taip, graikai buvo pirmieji, kurie sugalvojo, kaip atsivėsinti karštomis vasaromis dienomis, jie frappe kavos guru, turintys pačius geriausius kavos ruošimo meistrus).
Santorinio saloje su didele Erasmus studentų grupe viešėjome balandžio viduryje. Toks metas yra idealus atostogoms, nes saloje dar mažai bešmirinėjančių turistų. Saloje viešėjome viso labo tik 4 dienas, tačiau to pilnai užteko, kad parsivežtume gražiausius prisiminimus.
Santorinis – sala vadinama spindinčiu Graikijos perlu, iki tol matyta tik iš nuotraukų ir girdėta iš draugų pasakojimų, apipinta mitais... Tai Pusmėnulio formos, begalo graži, unikali ir savita sala, kerinti savo unikalumu, pasakiško grožio saulėlydžiais – kuriuos stebėti susirenka žmonės iš viso pasaulio, Graikai tiki, kad šios salos viduryje kadaise klestėjo mitais apipinta Atlantida... Negalima nepastebėti baltų namukų su mėlynais stogais, kurie atrodo kaip iš pasakos ir vis šmėžuoja kraštovaizdyje, jie kaip koks akcentas, kaip paltas neįsivaizduojamas be sagų, taip ši sala be baltųjų namukų – grybukų.
Be abejonės, verta paragauti alyvuogių ir vyno, kuris čia turi ypatingai sodrų skonį, nes graikai išlaikę jų auginimo tradicijas. Jos labai vertinamos ir tinka net išrankiausiųjų skonių receptoriams palepinti, skrandžius palepinsite salotomis iš šviežiai užaugintų daržovių. Mane labiausiai žavėjo tai, kad galėdavau kiekvieną dieną mėgautis vaisiais ir šviežiomis apelsinų sultimis (ir taip pusę metų). Labai pasiilgstu viso to Lietuvoje.
Saloje pamatėme Fridą – sostinę, kuri žavi savo jaukumu, vietiniai maloniai kalbasi ir dalinasi patirtimi su turistais. Taip pat grožėjomis nuostabiausiu kada matytu saulėlydžiu Oios miestelyje. Norėdami patirti daugiau nuotykių, išsinuomavome keturačius vienai dienai, su kuriais buvo smagu apkeliauti visą salą, nuvykti ten kur turistų akis retai užklysta, pasigrožėti atokiais vienuolynais, paplūdimiais.
Aplankėme tris garsiausius paplūdimius – Raudonąjį, Baltąjį ir Juodąjį, jie ypatingi dėl smėlio spalvos ir uolienų. Kiek baisoka važiuoti stačiais ir vingiuotais salos serpantinais – bet taip tik įdomiau, kai važiuoji atsargiai. Vis negaliu atsistebėti aplankyta keldera – vieta, kur kadaise buvo ne kartą išsiveržęs ugnikalnis, o dabar likusios tik įkaitusios uolienos. Turėjome tik Erasmus studentams užsakytą kruizą, kurio metu plaukėme ir grožėjomis sala iš jūros perspektyvos pusės. Visa, ką pamačiau ir patyriau galiu apibūdinti kaip „graikišką ir pietietišką pliūpsnį“, kuris ilgam neišdils iš atminties ir gyvens prisiminimuose.
Zakintas – dar viena sala, kuri yra ne toks didelis turistų traukos objektas, bet įspūdingo grožio, kuri kol kas yra mano mėgiamiausių vietų sąrašo viršuje. Birželio pradžioje kartu su dar dvejomis merginomis (lietuve bei lenke) pasinėrėme į atostogų sūkurį – tikrai atgaiva po graikiškosios sesijos. Vėliau prie mūsų prisijungė dar dvi lenkės, kurios šią salą pasiekė stabdydamos pakeleivingus automobilius ir persikėlusios keltu.
Tai sala, kurioje vieną akimirką jautiesi, jog keliautum tipiškais lietuviškais miškais – visur žalia, gražu, medžiai – kitą akimirką pasijauti atsidūręs lyg negyvenamoje Pietų Amerikos saloje, kurioje tik egzotiška gamta, žydra žydra jūra, palmės ir minkštutis, kojas kutentis smėlis... Šiaurinė šios salos pakrantė labai stati ir uolėta, bet mes su merginomis nepabūgome ir išsinuomojome automobilį, atsargiai kalnų keliukais leidomės į nuotykius po salą... Tačiau vien automobilio nepakanka, nuplaukti į garsiąją laivo sudužimo vietą (Shipwreck), Navagio paplūdimyje – galima tik jūra, tad plaukėme kruiziniu laiveliu. Taip pat ši sala garsėja arkos formos urvais – Keri, Mėlynieji urvai – kažkas kitokio, kai kurie laivai plukdo į jų vidų.
Be abejonės, kai pamatai mėlyną ryškų vandenį, manai, kad vis dar sapnuoji ir tik draugės balsas kviečia pabusti ir pasakyti – tai realybė! Kad visa tai, ką jauti yra tikra, tai užburia, pavergia, ir dar daug epitetų būtų galima vardinti norint apibūdinti jausmą. Kurį reikia patirti ir pajausti, net fotoobjektyvas to neperteikia, tik mažą dalelę. Verta „mesti“ į šalį fotoaparatą ir semti grožį akimis – gėrintis nepaprasto grožio uolų dariniais bei jūros begalybe.
Taip pat turėjome galimybe iš arti pamatyti saugomus didžiuosius jūrinius vėžlius logerhedus (lot. Carreta Carreta), kurie sveria apie 200 kg. Daugiausia šių vėžlių lizdų aptinkama būtent Zakhyntos (Zante) salos apylinkėse. Tai vienintelis vėžlys iš visų rūšių galintis nuplaukti pusantro tūkstančio kilometrų nuo savo gimtosios pakrantės, į kurią išgyvenusieji kartais sugrįžta ir po 25 metų kelionės. Iš tikrųjų matyti tokio dydžio gyvūnus yra kažkas nepaprasta, jie saugomi ir įrašyti į nykstančių gyvūnų sąrašą.
Navagio paplūdimys (,,Shipwreck“ vieta) – vieta, kurioje tiesiogine to žodžio prasme sustojo laikais, vieta kuri garsi dėl sudužusio kontrobandininkų laivo ir krištolo skaidrumo vandens, bei smėlio – tai yra vos ne garsiausia salos vieta, įsikūrusi įlankoje. Kodėl taip sakau, nes užtenka pamatyti Karibų jūros paplūdimius, kad suprastum jog, tai sala, kuri drąsiai gali būti vadinama mažąją Kuba... Užteko vos 4 dienų, kad pažintume šią salą, patirtume daug nuotykių, pajaustume, ką reiškia žvelgti nuo uolos žemyn, kvėpuoti švariu jūros oru ir jausti laisvę – tai atima žadą, bent keliomis akimirkoms tikrai, jūros ošimas ir bangų mūša – tobula muzika ausimis, jūros mėlynumas ir platūs horizontai – atgaiva ausims, ir visa tai sutelpa į tai, kas suvirpina širdį – gamtos grožis užburia ir pakeri.
Keliauti su Erasmus jaunais žmonėmis, tai reiškia leistis į staigmenų kupiną kelionę, pilną juoko, keistų nutikimų, istorijų, pokalbių, jaunatviško entuziazmo. Juk sakoma, geriau gailėtis to ką padarei, negu to, ko nepadarei. Egzotiką rasti galima visur, bet Graikija tai šalis, kuri gali pasigirti tūkstančiais neatrastų salų ir nuostabių vietų, kuriose tikrai ją galima pajusti. Kartais mūsų laimė gali prasidėti nuo vieno mažo žingsnelio svajonės link ir tapti realybe. Kaip yra pasakęs garsus keliautojas Markas Tvenas: „Kelionės yra priešnuodžiai prietarams, aklam prisirišimui ir siauram mąstymui“.
