Rašinys sudėliotas iš Indonezijoje gyvenant namo rašytų laiškų ir tinklaraščio įrašų ir norit išlaikyti asmeniškumą, vardai, vietos, datos ir įvykiai yra tikri. Kalba minimaliai taisyta. Žmonės su kuriais keliavau yra kiti lietuviai, tuo metu taip pat studijuojantys įvairiuose Indonezijos universitetuose. Žinoma, per pusė metų buvo visko, vien aprašyti kasdienį gyvenimą neužtektų nei laiko nei skaitančių kantrybės, todėl apsistosiu ties paskutiniu mėnesiu, kai atostogaudama nuo mokslų keliavau po Bali, Lombok salas ir kitus aplinkinius užkampius.
Pradėsiu nuo pabaigos, nors laikas Indonezijoje nėra labai svarbus ir pradžia ar pabaiga neturėtų turėti didžiulės reikšmės...
Pirmieji paskutinių savaičių įspudžiai ir pasibuvimai
Po daugiau nei paros ištiso judėjimo pagaliau pasiekiau savo numylėtą lovą Semarange. Tiek laiko reikia Indonezijoje nuvažiuoti 727km. Atrodo nieko tokio, bet persiorientuot į Europietiškus 100km-2valandos matavimus prireiks laiko, nes kartais 100 km čia – 4,5 valandos. Beveik mėnesio bastalionės po Balį ir kaimynystes karūnavosi labai jau biudžetine kelione namo.
-
Konkursas „Egzotiškos atostogos“. Kultūrinis šokas Kinijoje – nepaprasta kelionė
-
Konkursas „Egzotiškos atostogos“. Medaus mėnuo Kanarų saloje Lanzarotėje
-
Konkursas „Egzotiškos atostogos“. Graikijos salose – kitoks, džiaugsmu užlietas gyvenimas
-
Konkursas „Egzotiškos atostogos“: Tunisas – malonus ir suktas, egzotiškas ir nešvarus
-
Konkursas „Egzotiškos atostogos“. Realybė, kurios nepastebi turistai Kipre
-
Konkursas „Egzotiškos atostogos“. Laosas – labiausiai atsipalaidavusi šalis pasaulyje
-
Konkursas „Egzotiškos atostogos“. Tarp rūkstančių ugnikalnių – viešnagė Sumatros saloje
1 etapas: Ilgas ilgas trijų dienų keliavimas iki Denpasaro draugų Balyje. Pirmą kartą per tranzavimą Indonezijoje: važiavau su gyva žuvimi po kojomis (kuri pliuškenosi savo prabangiame plastiko maišelyje) ir sunkvežimiu, kurios durys neužsidaro, todėl buvo parištos virve, o Kristina tą virvę dėl viso pikto laikė rankose, nes ką ten gali žinot. Antrą naktį praleidom megapolyje Surabajoje, pas rumunę su itale ir prisivalgiau nasi goreng (virti-kepti ryžiai su daržovėmis) taip, kad kitą dieną turėjau didelę bausmę, kai traukinyje palydovai kas penkias minutes siūlė nasi goreng, o mane vien nuo pavadinimo sutampydavo. Išvada – visada žinojau, kad nasi goreng nėra nuostabiausias maistas, dabar, oficialiai prisižadu jų išvis nebeliesti. Į Balį persikėlėm panakčiais ir aš ilgai ilgai indonezietiškai derėjausi mums autobuso kainą iki Denpasaro. Visiem buvo nemokamas šou.
Antras etapas: išvažiavom apžiūrėti Arūno atrasto laukinio paplūdimio. Aš jau buvau benusivilianti Baliu, nes „Kur tie tobuli jo paplūdimiai, su palmėm nulinkusiom, žydru vandeniu, žuviukiu Nemo ir baltu smėliu??“, o ten aplink kažkokie neypatingo grožio, juosvo smėlio paplūdimiukai, o dar ir su šiukšlėmis. Bet kai nuvažiavom ten, nulipom 488 laiptelius žemyn... Uolos, kalnai, jūra, smėlisb – tobulas laukinis paplūdimys. Sėdim sau apsifotkinę laimingi, uolos pavėsy papają graužiam, tik iš viršaus staiga toks nemažutis akmenukas nusiridena. Akys išsipūtė tik, galvojam, atsargiau reikia. Ir tada dar vienas.
Atsistojam – beždžionė virš mūsų tupi ir be galo jau sau ten smaginasi. O tada jau po truputį prasidėjo linksmybės, kai mus pasupo maždaug 15 beždžionių. Tokia pankų anarchistų gauja su skiauterėm visi. Viskas būtų buvę kaip ir nieko tokio, bet maudytis ėjom pakaitom, nes su lazda reikėjo saugoti daiktus, kad jos nevogtų. Bet kai aš pradėjau saugoti ir užsiėmiau šiokia tokia kalbėjimo terapija su jomis, tai jos pamažu išsiskirstė ir viskas gerai baigėsi
3 etapas: Ir išsiruošė kompanija į kelionę aplink Balį. Penkiese motoroleriais su mažučiu žemėlapiuku ir Lonely Planet knyga išvažiavom tyrinėti. Lonely Planet nusivylėm, nes jų atrakcijos mums pasirodė visiškai neįspudingos... O tos kurias patys radom, tai be proto nuostabios. Ir jau ieškodami pirmo krioklio supratom, kad jei klausi vietinių kelio (nes ant žemėlapio tokių vietų kokių mes norim joks sveiko proto turistų žemėlapių sudarinėtojas nededa), tai reikia klausti kokių 4 žmonių minimum. Nes jie visi sugeba parodyt skirtingą kryptį. Dar gali pasakyt, kad čia tokio dalyko išvis nėra arba sukviest visą kaimą, pasitarti ir tada dažniausiai vistiek pasakyti neteisingai. Nes jie negali parodyti, kad nežino.
Išsiruošėme dviems-trims dienoms, bet praleidom vos ne penkias. Per šitą kelionę patapom nepriklausomais Air Terjun (kroklių) ir bananų ekspertais. Krioklius matėm maždaug 7-8: ir šniokščiantį, ir tobulą, ir kompiuterio darbalaukio vertą ir mažiausią pasaulyje... Ir bananų penkiolikos rūšių suvalgėm maždaug 20 kg iš viso. Išbandėm įvairias maitinimo įstaigas, nors skaniausias maistas būdavo pakelės warunguose, kur atrodo niekas nevalgė bent jau penkis metus. Apibendrinant, Balis yra be galo tobulas dalykas, kai kalbi indonezietiškai (kad ir kaip ten negrabiai), važinėji žemėlapyje nesančiais keliukais ir visaip kitaip smaginiesi. Vaizdai tokie, kad spiegdavau ant motorolerio galo.
4 etapas: Mažiau negu parą pabuvom Denpasare ir panakčiais išlėkėm į Lomboką. Kelte 6 valandas miegojom kaip vargetos pasitiesę lietpalčius and industrinių metalinių grindų, nes ant kėdžių buvo daug vietinių, kurie visada kalbina. O mes tik miegoti norim. Lomboką pralėkėm, pramiegojom paplūdimyje ir kitaip paprastai prasismaginom. Ir nuplaukėm į vakarėlių ir turistų salelę, Gili Travangan kurią per 1.5 val galima apeiti. Ir Gili supratau, kaip iš tikrųjų pasiilgau su baltaisiais žmonėm šnekėt. Kaip smagu, kai gali šnekėt su visais ilgai ir daug ir apie viską ir neklausia „Ar tu ištekėjus?“. Gili yra tobula tobula tobula. Būni atvirutėj. Nei daugiau nei mažiau. Guli po medžiu ant balto smėlio, paplūdimio bare groja „Riders on the storm“ lounge remiksas, valgai bananus, ar galima daugiau norėti?
5 etapas: Kelionė namo. Planavome dviese grįžtant į numylėtą Semerangą keliauti pakeleivingomis mašinomis po pietinę Javos salos pakrantę. Didžioji kelionė neįvyko, nes išseko energija ir pinigai. Prasiskolinom visam pasauliui. Autobusas iki Semarango kainuoja 215 tūkst. Savaime suprantam tokių pinigų mūsų dabartinėje piniginėje nėra.
Gimė planas: pavažiuojam už miesto ir tada tranzuosim namo. Iki to „už miesto“ kainuoja 20 tūkst. žmogui. Nusprendėm derėtis (kaip visada). Sakau bilietų pardavėjui, žiūrėkit, turiu 21 tūkst. ir 200 rupijų. Leiskit už tiek nuvažiuoti. Mes studentai, baigėsi pinigai, norim namo. Juokiasi vyrai visi. Daug šnekėjau, po to pasikvietė mane į savo būdelę ir davė 10 tūkst., sako už 30 nuvažiuosit. Žodžiu, iškaulijom iš bilietininkų 10 tūkst. Smagu!
Laimingai nusigavom iki Javos vos keliomis pakeleivingomis mašinomis ir Surabajoje, kur jau galvojom tikrai sėsim į autobusą, buvom vidurnaktį. Užeinu į parduotuvę, klausiu: ar važiuoja pro čia autobusas į Semarangą? Sako ne, per vėlu, reikia važiuoti jums į autobusų terminalą. Iki terminalo be galo tolimas kelias. Nemiegoję. O ką daryti, einam pėščiom, antras kvėpavimas atsirado, riešutus graužiam ir einam. Sustojo motoroleris, klausia kur šitie du baltieji žmonės eina vidury nakties ir vidury kaimo. Į Surabayą (51 km iki Surabajos). Aišku mums užsinorėjo padėti. Važiavom tryse motoroleriu. Sustojom vidury niekur. Vairuotojas pristatė, kad šitas autobusiukas jo draugų ir jie mus paveš . Tai įsivaizduokit sau, tie jo draugai buvo greitosios pagalbos mašina. Ir jie mus vežė iki Surabajos. Ir dar nupirko bandelių.
Apibendrinimai: niekada tiek daug nekalbėjau indonezietiškai. Apie viską. Derėjomės visur – nuo kambarių nuomos, papajų iki bilietų į Nacionalinį parką. Ir vistiek nesuprantu, kaip ta Indonezija veikia...
