Gangos upės realybė kinų nuotraukose.
Tik kad ta mano atrasta Indija visai nepanaši į kinų. Tiesa, nėra ten švaru ir kvapas „ne chanell”, bet net ir tokie švaruoliai kaip aš gali išgyventi.
Mano Indijoje nebuvo (ir nebus) nušvitimų, kelionių traukiniais, komercinių ašramų, meilės prieskuniui kariui ir sariams, dizinterijos, ligoninių ir seksualiai išprotėjusių indų. Mano Indijoje apstu neįtikėtinų spalvų, vaikiškai nuoširdžių indų ir nerealių skirtumų, kaip vestuvės ir laidotuvės, viešbučiai iš marmuro ir krištolo, kokių neįpirkčiau Europoje ir šiaudinė troba skylėtomis sienomis Goa paplūdimyje...
Kad būtų aišku – apie Indiją aš niekada nesvajojau. Ir susiruošiau į ją tik todėl, kad prieš bankrotą ukrainiečių avialinijos „paleido“ pigių bilietų į Delį, o mano mergaitės juos ėmė ir nupirko. Kad būtų dar aiškiau – keturias mergaites, susiruošusias į Indiją, visi gąsdino kas tik netingėjo ir vienas iš baisumų skambėjo maždaug taip: „Goa paplūdimyje aplink jus kasdien tupės šimtas besimasturbuojančių indukų“. Apgavo, nors kriminalinės naujienos paskutiniu metu vis nepagaili ko nors tokio mielo iš Indijos.
Iki priešpaskutinės minutės nieko neplanavome, paskutinę minutę pirmai kelionės pusei užsisakėme vairuotoją su mašina, tinkama vokiečiams (t.y. su televizoriumi ir DVD grotuvu) ir viešbučius. Nusipirkome lėktuvo bilietus vietiniam skrydžiui į Goa, treningus, šlapių servetėlių, daug litrų viskio ir išskridome.
Delis pasitiko smogu. Mes jį – stipriai papildytu viskio kiekiu – „kad tik nepritrūktų, nes gal jie negeria ir neparduoda“. Pravertė, garbę dėl neįvykusios pažinties su dizinterija priskiriama jam.
Kiek raudonų ir kitokių fortų mačiau Indijoje skaičiuoti nesiimu, visi buvo vienas už kitą gražesni. Kiek gidų apie juos pasakojo – visi kaip vienas melavo. Grįžus teisybę papasakojo „Wikipedia“. Visi klasikiniai turistiniai indiški miestai (Delis, Agra, Džaipūras ir kt.) buvo saviti, pasiūlę ir leidę atrasti savų pramogų. Kažkuriame marmurinių viešbučių papuolėme į vestuves, užsukę už kampo pataikėme į laidotuves, kažkuriame didžiųjų miestų išbandėme indišką kino teatrą, kažkuriame – „black marketą“.
Mokėdamos už vairuotojo vakarienes išprovokuodavome jį parodyti ne vien tik turistams skirtas vietas, nors vaišinti jį alum buvo klaida – apsinešė po dviejų gurkšnių. Idėja turėti vairuotoją 24/7 pasiteisino visapusiškai – kur nori ten ir važiuoji, derybų kaskart prieš važiuodamas išvengi, ekonomija ir finansų, ir laiko prasme. DVD ir TV mašinoje, beje, irgi buvo gėris – nuo miesto iki miesto po 200-400 km, o indiškuose filmuose labai daug angliškų žodžių.
Baisu buvo tik kartą – kai užsimanėme papult į Adžmerą, kuriame yra labai didelė sufitų mečetė. Ne tas žodis, kokia didelė ir ne tas žodis kaip nejauku. Trumpai tariant, nežiūrint visų skarų, kuriomis apsimuturiavusi buvau, jaučiausi kaip beždžionė cirke ir dar žiauriai nepageidaujama. Visi žmonės aplink atrodė labai pikti.
Taisyklė, Indijoje į visas šventyklas reikia eiti basomis batus palikus už durų. Pirmą kartą nedrąsu, vaidenasi hepatitai ir kiti veikėjai. Išrandi, kad sportbačiai telpa kuprinėje („o jeigu kas pavogs?“), o su kojinėmis vaikščioti leidžia. Po dviejų dienų meti tuos batus prie durų ir mindai visus tuos hepatitus. Ar galva, ar kojos, kažkas prisitaiko. Ir jausmas, kad žengus žingsnį nežiūrint sau po kojomis būtinai įlipsi į kaką, o aplink yra bent penki vagys, pradingsta.
Prieš skrendant į Goa hipių ieškoti ir klajonėms po miestus užbaigti kelioms dienoms likome Puškare. Iš akivaizdžiai ilgam ten užsilikusių europiečių hipių kiekio spėju, Puškare nėra tik mėsos, žolės tai tikrai užtenka. Vienu žodžiu, ten – labai labai. Įtraukia ramybė: visi aplink tokie ramūs, kad mieste dingus elektrai, krautuvės pardavėjas labai ramiai išėjo jos ieškoti palikdamas mus su visomis savo prekėmis. Teko dar ramiau laukti kol jis grįš tam, kad susimokėtume.
Goa. Jei būtų arčiau ir nereiktų skristi tiek valandų galėčiau skraidyti kas antrą savaitgalį. Nors hipių ir neradome.
Kadangi prieš kelionę labiau rūpinausi, kaip susipakuoti fototechniką, jokių „Lonely Planet” ir panašių reikalų neskaičiau. Viena mergaitė skaitė ir atrado Palolemą. Jame radome šiaudinę trobelę, savaitei kainavusią 20 kartų mažiau nei visa prieš tai buvusi kelionės dalis ir kurią nuo Indijos vandenyno skyrė ne daugiau kaip 15 metrų. Su šaltu vandeniu duše, tinkleliais nuo moskitų (sienose buvo skylių, viena duše kaip tik žiojėjo į restorano pusę, bet kam tas rūpi?) ir neribotomis galimybėmis išsivėdinti smegenis, užsisakyti kokį tik nori jūrinį maistą tiesiai iš jūros, šaldyti savo viskio atsargas restorano šaldytuve, rasti mums paliktus nesulūžusius gultus ir turėti nemokamą bevielį internetą sumerkus kojas į vandenyną.
Iš mažiau vartotojiškų galimybių sąrašo brangiausia buvo kasdien atsinaujinanti draugystė su indais ir indėmis: „henna“ piešiančiomis mergaitėmis, keturiolikmetėmis suvenyrų pardavėjomis, coco-man'ais, viešbutuko personalu ir visais kitais, kurie noriai dalinosi su mumis savo patyrimais. Ką čia slėpti, mes su jais dalinomės rupijomis, nagų lakais, šokoladais ir kitomis materialiomis gėrybėmis. Dalintis gaila nebuvo, ypač kai toje milijardo ir daugiau žmonių valstybėje ir tualeto durų durininko etatas yra deficitinis (pataupėme tik batų saugojimui prie šventyklų).
Tiesa, treningai. Goa buvo vienintelė vieta, kurioje jų nesinorėjo. Visur kitur Indijoje nepaleido jausmas, kad kuo baisiau atrodai, tuo geriau jautiesi. Ne, indai nesičiupinėja (nebent masažo salone), bet nuo to spoksojimo ir fotografavimo net ir su treningu kaip kokia Gisele Bundchen pasijausti gali.
Bet kokiu atveju, tokios vietos kaip Indija, labai švariai išvalo smegenis. Net ir be jogos.
Kaip išgyventi Indiją, jeigu Tavo horoskopo ženklas „Mergelė“ arba esi „pačiuožęs“ dėl švaros:
- – duris atsidarinėti koja,
- – kranus viešose vietose atsukinėti alkūne,
- – skaras naudoti vietoj kaukės (padeda prie smogo ir dvoko),
- – norint normalios (t.y. ne tirpios) kavos susirasti indišką „coffe-iną“,
- – įrankius ir lėkštes prieš valgį išblizginti šlapiomis servetėlėmis (aišku, galima būtų ir savo vienkartinius indus vežtis, bet šitą sugalvojau tik dabar),
- – nepirkti maisto gatvėje – nei iš vyrų, nei iš moterų,
- – prieš, per ir po maisto netaupant ragauti viskį ir visus kitus taurius gėrimus.
- – kai indai Tave fotografuoja, paprašyti už tai pinigų arba pradėti fotografuoti juos pačius. Padeda.
p.s. Man mano atrasta Indija labai patiko! Mergaitės sako, kad joms irgi.