Konkursas „Egzotiškos atostogos“. Penkios Pietryčių Azijos valstybės per penkias savaites

Tai buvo puiki proga paragauti nemokamo mokslo viename stipriausių Azijos universitetų, tačiau ne mažiau traukė galimybė ir nebrangiai pakeliauti po Aziją: viliojo pigūs skrydžiai iš Singapūro į kaimynines ir tolimesnes Azijos šalis.

Penkios Azijos valstybės per penkias savaites

+17

Dar prieš kelionę žinojau, jog į Singapūrą skrenda dar keli studentai iš to paties universiteto, su jais teko susipažinti jau nuvykus. Labai džiaugiausi, kad jie irgi norėjo keliauti. Todėl laisvu po paskaitų metu kartu naršėme po internetą, ieškodami pigių skrydžių, skaitydami apie kaimynines šalis. Degantis noras pamatyti kuo daugiau buvo stipresnis už sveiką protą, sakantį, kad galbūt reikėtų pasidomėti pigius skrydžius siūlančių avialinijų reputacija. Ir tik tada, kai lėktuvas iš Vietnamo į Kambodžą vėlavo išskristi 8 val., sužinojome, kad Vietnamo avialinijos yra vienos prasčiausių, nuolat atšaukiančios skrydžius.

Sandros Voskaitės nuotr./Singapūro panorama.

Singapūras šokiravo savo modernumu, kuris persipina su įvairių Azijos šalių tradicijomis. Juokavome, jog šis miestas tai „Europa Azijoje”, su sąžiningais žmonėmis, nežmoniškai didelėmis baudomis už netinkamą elgesį, vis dar galiojančia mirties bausme, prabangiais automobiliais bei netikėta švara.

Kaip ir daugeliui turistų, prisiskaičiusių įvairiausių nuomonių bei patyrimų apie Singapūrą, prieš atvažiuojant kilo klausimas, ar tikrai ten nėra pirkti kramtomosios gumos. Iš tiesų, šį faktą galiu dar kartą patvirtinti, nes nuėjus į parduotuvę ar degalinę tikrai niekur nerasite jos nusipirkt. Na, aš kramtomą gumą buvau atsivežusi iš Lietuvos, niekas jos iš manęs neatėme, tačiau nerizikavau ir akivaizdžiai jos nekramčiau.

Sandros Voskaitės nuotr./Singapūras. Tvarkinga eilė prie metro traukinio.

Nemažai laiko praleidusi šiame mieste, susipažinau su įvairiausiomis azijiečių keistenybėmis. Nustebino, jog valgydami singapūriečiai niekada nenaudoja peilių, todėl teko taikytis ir mokytis peilį dažnai pakeisti šaukštu. Taip pat šoką gavau ir universitete, kai jau pirmos paskaitos metu nemažai studentų pradėjo valgyti – vieni užkandžiavo sušiais, kiti pilna burna valgė makaronus,  atsakinėdami į dėstytojos klausimus – jiems tai buvo normalu ir įprasta. O mokslams azijiečiai skiria tikrai daug laiko, todėl didžiulėje universiteto bibliotekoje ne tik mokosi, valgo, bet ir tikrąją to žodžio prasme, miega.

Kaip ir mieste, taip ir viešajame Singapūro transporte yra ideali švara, kadangi griežtai draudžiama valgyti ar gerti. Net gėrimams nešiotis singapūriečiai turi specialius maišiukus, nepamatysi singapūriečio einant gatve, nešantis rankoje puodelio su kava. Atrodo, jog šie žmonės gyvena pagal taisykles, kurių laikosi kiekviename žingsnyje. Net metro stotelėje norint įlipti į metro traukinį, reikia atsistoti į tvarkingą eilutę. Jokio skubėjimo, grūdimosi ar stumdymo, taip įprasto Europoje lipant į metro. Ir čia viskas vyksta labai tvarkingai.

Priprasti reikėjo ir prie oro. Dienomis temperatūra siekė 35-38 laipsnius karščio, o oro drėgmė apie 75 proc. Atrodė, kad nėra kuo kvėpuoti, vos išėjus į lauką užplūsdavo karštis, o vėl įėjus į universitetą, metro ar prekybos centrą patekdavau į stipriai kondicionieriais atšaldytas patalpas. Per visą kelionę ilgėjausi lietuviško oro.

Išnaršę ir jau gerai pažindami Singapūrą, pradėjome domėtis, kur savaitgalius leidžia singapūriečiai, kur maudosi ar deginasi, kadangi pačiame Singapūre paplūdimių neradome. Populiari savaitgalių vieta yra Sentosa sala, su dirbtinai supiltais paplūdimiais, pramogų parkais, kino teatru bei drugelių sodu. Į salą galima nuvažiuoti mašina, keltis keltuvu ar tiesiog važiuoti traukinuku.

Vietname, kitaip nei Singapūre, švara tikrai neblizga, o ir sąžiningų žmonių ne tiek ir daug. Vos nusileidę Vietnamo oro uoste ir įsėdę į pirmo taksisto automobilį buvome apvogti ir netekome 150 dolerių. Matyt, per greitai pripratome prie ypač sąžiningų Singapūro gyventojų.

Vietnamas nustebino nepaprastai dideliu skaičiumi motorolerių – Hošimino mieste gyvena 9 milijonai žmonių, o motorolerių net 7 milijonai. Žinoma, eismas ten tragiškas, su mašinomis važiuoti būtų per daug pavojinga. Šiek tiek adrenalino gavome, kai autobusas sustojo vidurinėje eismo juostoje ir paragino mus greičiau lipti, aplinkui zujant motoroleriams.

Sandros Voskaitės nuotr./Vietnamo gatvės.

Kita aplankyta šalis buvo Malaizija, tiksliau jos sostinė Kvala Lumpūras. Pavaikščiojome po miestą, aplankėme garsiuosius Petronas bokštus, vakarą praleidome „Sky“ bare, iš kurio atsivėrė panorama į šiuos bokštus, o kitą dieną vykome į Batu uolas su įspūdinga karo dievo Murugan statula. Kadangi iš mokslų ištrūkome tik savaitgaliui, pamatyti spėjome nedaug, bet kiek girdėjome ir klausėme vietinių gyventojų – miestą pažinome užtektinai.

Sandros Voskaitės nuotr./Malaizija. Petronas bokštai.

Įspūdingiausia bei įsimintiniausia kelionė buvo į Kambodžą. Ši šalis garsėja nepaprastai gražiomis šventyklomis, kurias pamatyti traukia vis daugiau turistų. Jeigu klaustumėte, ką verta aplankyti Azijoje, neabejotinai pirmiausia siūlyčiau Kambodžą. Čia ne tik aplankėme garsiąsias khmerų šventyklas, bet ir Tonle Sapo ežere plaukiojantį unikalų kaimą, kur plaukioja ne tik namai, mokykla, tvarteliai su kiaulėmis, bliūduose plaukia ir žaidžia 2-3 metų vaikai.

Sandros Voskaitės nuotr./Kambodža. Gatvėje pardavinėjami kepti vabalai, tarantulai, žiogai ir vabzdžių lervos.

Siem Reap miesto gatvėse paslaugūs vietiniai gyventojai ne tik parduos, bet ir parodys, kaip valgyti įvairiausius vabalus, keptus žiogus ir tarantulus, vabzdžių lervas, tarakonus ar net mažus gyvačiukus. Jei nesinori natūraliai kepto vabalėlio, gali pasiūlyti su čili pipiriukais. Mums tai atrodė egzotika, o vietiniams gyventojams, tai kasdieninis maistas. Kadangi norėjome dar daugiau egzotikos, užsukome į vietinį restoranėlį, kur atnešė paragauti krokodilo, varlių, stručio, kengūros ir ryklio mėsos.

Kai dauguma Europos turistų šiuo metu traukia į esančią Bali salą, singapūriečiai savaitgalio poilsiui renkasi vos per 40 min. keltu pasiekiamą Bintan salą Indonezijoje. Po tiek įspūdžių ir juokingai mažų kainų Kambodžoje, Indonezijoje truputį nusivylėme kainomis, aptarnavimu bei viešbučio kokybe.

Sandros Voskaitės nuotr./Indonezija. Pusryčiai Bintan saloje.

Į Bintaną atvykome savaitgalio poilsiui ir neketinome niekur keliauti. Nesugadino nuotaikos ir uosto oficialioje valiutos keitykloje pakeisti negaliojantys, seni pinigai (vėliau su uosto pareigūno pagalba, pakeitė į galiojančius), nei pusryčių metu tarp stalų šmirinėjantys didžiuliai driežai ir kitokie gyviai. Galbūt labiausiai nuotaiką sugadino šeštadienį 9 val. ryte smarkus beldimas į duris, su reikalavimu įleisti tvarkyti kambarius. Durų neatidarėmė tik girdėjome, kaip kaimynai visokiom kalbom, keikia kambarines.

Per gana trumpą laiko tarpą susipažinome su Azija, įvairiapuse šio žemyno kultūra bei žmonėmis. Tai buvo ne tik neįkainojama mokslo patirtis Singapūro universitete, bet ir daugybė kelionės įspūdžių. O taip pat džiaugiausi radusi bendraminčių iš Lietuvos ir tikrą, kelionėse patikrintą draugę, su kuria tikiuosi ir ateity rasti progą pakeliauti. Juk ir sakoma, kad tikrus draugus pažinsi tik kelionėse ir toli nuo namų.

Konkurso prizą įsteigė: kelioniuakademija.lt