Konkursas „Egzotiškos atostogos“. Tarp rūkstančių ugnikalnių – viešnagė Sumatros saloje

Lėktuve iš Indonezijos sostinės Džakartos į didžiausią Sumatros miestą Medaną esame tik trys „turistinės išvaizdos“ atstovai: mes ir jaunas mormonų misionierius. Nenuostabu, kad į mus krypsta vietinių žvilgsniai, pilni nepiktybinio smalsumo. Iš oro uosto iš karto patraukėme į salos gilumą. Eismas Indonezijoje vertas atskiro straipsnio. Po pasivažinėjimo Sumatros kalnų serpantinais net situacija Indijos keliuose atrodo mažiau chaotiška.

Sumatra – Indonezijos sala

+19

Pagaliau, po daugiau kaip trijų valandų kalnų ralio, atvykome į Berastagi miestelį. Jis kelioms dienoms taps mūsų baze, iš kurio tyrinėsime apylinkių įdomybes. Kalnuotos Šiaurės Sumatros vietovės yra batakų tautos gyvenama teritorija. Jie daug kuo skiriasi nuo kitų Sumatros gyventojų, pradedant religija (dauguma batakų yra ne musulmonai, kaip kitos saloje gyvenančios tautos, o krikščionys) ir baigiant tradicijomis. Batakai tarpusavyje dar skirstosi į gentis: karo, toba, pakpak ir kitas. Berastagi yra karo (nieko bendra su lietuvišku žodžius „karas“) batakų centras.

Pirmas mūsų taikinys – miestelio vaisių turgus. Vos įžengę į jį supratome, kad patekome į rojų. Mango mėgėjų rojų. Ne veltui Berastagi apylinkės garsėja kaip gardžiausių mango auginimo vieta visoje Indonezijoje. Žinoma, turguje pilna ir kitų egzotiškų vaisių, tačiau dominuoja būtent mango. Dideli ir maži, žali ir geltoni, galva greitai pasisuka nuo jų pasiūlos ir skleidžiamo kvapo. Nenuostabu, kad kilogramo mango sunaikinimas viešnagės Berastagi metu mums tapo privalomu kiekvieno vakaro ritualu.

Kaip jau minėjau, Sumatroje stichinės nelaimės nėra retas reiškinys. Tačiau dabar jų mastas yra gerokai mažesnis, palyginus su tuo, kas čia dėjosi prieš daug tūkstančių metų, kai išsiveržė  tokio dydžio ugnikalnis, kad išmirė viskas, kas gyva, visoje Pietryčių Azijoje, iš dangaus pasipylė rūgšties lietūs, o temperatūra visoje žemėje nukrito vidutiniškai penkiais laipsniais. Dabar toje vietoje plyti Tobos ežeras, atvykėlius žavintis vaizdingais peizažais, kuriuos dar labiau pagerina šalia jo esantis krioklys, kurio pavadinimas lietuviams skamba gana nešvankiai – Sipiso-Piso.

Tikriausiai esate girdėję sąvoką „balanos gadynė“? Norite ją pamatyti savomis akimis? Tada jums reikia apsilankyti tradiciniame karo batakų kaime. Jį rasti gana paprasta – tereikia sekti paskui iš mokyklos grįžtančius basakojus vaikus. Mes apsilankėme dviejose gyvenvietėse, kuriose tebestovi prieš 150 – 200 metų pastatyti tradiciniai karo batakų namai, aukštais keturšlaičiais stogais, kuriuos puošia jaučių galvos – karo batakų ženklas. Tradiciškai tokiuose, gana nedideliuose, namuose gyvena iki aštuonių šeimų. Kiekviena iš jų viduje turi po nedidelį plotelį, kur vyksta kasdienis gyvenimas ir miega vaikai. Tėvai dar papildomai turi užuolaidomis atskirtą miego vietą. Be to, dvi šeimos dalinasi viena valgio ruošimo vieta.

Erikos Mamaitienės nuotr./Svečiuose pas karo batakus.

Vietiniai turistus sutinka svetingai: pasikviečia į vidų, aprodo savo skurdžią buitį ir supažindina su tradicijomis. Žinoma, jie už tai tikisi gauti šiek tiek pinigų: aukų ar nupirktų jų pagamintų tradicinių gaminių pavidalu. Tačiau šiems žmonėms padėti tikrai negaila. Juolab, kad iš jų galima nusipirkti labai naudingų gaminių, tokių kaip pakabinamos česnakinės, kurios, be tiesioginės funkcijos, atlieka ir šalutinę, tačiau ne mažiau svarbią – saugo nuo piktų dvasių ir kitų anapusinių sutvėrimų. Juk ir Europoje, ir Indonezijoje visi žino, kad visokia antgamtinė bjaurastis bijo česnako kvapo.

Viešnagė Indonezijoje nebūtų pilna be įkopimo į ugnikalnį. Ko jau ko, o šių ugnimi besispjaudančių monstrų ten tikrai pakanka. Ne išimtis ir Berastagi apylinkės, kur stūkso Sinabungo ir Sibayako vulkanai. Pirmasis, tylėjęs daugiau kaip keturis šimtmečius, pastaraisiais metais visai pašėlo. Paskutinis rimtas jo išsiveržimas, nusinešęs žmonių gyvybių, buvo šių metų sausio mėnesį. Ir mūsų viešnagės metu jis leido tirštus baltus dūmus, tačiau tai vietinių negąsdino. Jų teigimu, sunerimti vertėtų, jei dūmai taptų juodos spalvos.

Erikos Mamaitienės nuotr./Ant Sibayako ugnikalnio.

Dėl savaime suprantamų priežasčių, į Sinabungą kopti šiuo metu neleidžiama, todėl šturmavome Sibayako viršūnę. Mūsų gidas Marisonas yra karo batakas, kuriam egzotika yra ne ugnikalniai, o atvykėliai iš neaiškios Europos valstybės. Dėl to ir klausimų užduodama nemažai: „Ar jūsų valstybėje yra ugnikalnių? Nėra net paprastų kalnų!?“ Paliečiama ir maisto tema: „Ar pas jus kiekvieną dieną pusryčiams valgomi ryžiai?“ Išgirdus atsakymą, kad lietuviai – bulvių mėgėjų tauta, konstatuojama: „Kaip olandai.“ Olandai – buvę kolonizatoriai, palikę ryškų pėdsaką Indonezijoje, todėl nenuostabu, kad ir kiti europiečiai lyginami būtent su jais.

Taip linksmai bekopiant, pamažu pradėjo jaustis sieros kvapas ir atsirado oro uoste besileidžiantį lėktuvą primenantis garsas. Tai pro plyšius besiveržiantys karšti garai priminė, kad artėjame prie ugnikalnio kraterio. Mums, lygumų gyventojams atrodė, kad patekome į kitą planetą. Žodžiais neapsakomas jausmas apima stovint ant vieno ugnikalnio ir stebint netoliese dūmus leidžiantį kitą. O kas geriausiai atgaivina nuo kopimo į ugnikalnį pavargusias kojas? Paties ugnikalnio sušildyto vandens baseinai, kuriais galima pasimėgauti nusileidus.

Mano vyras labai troško susipažinti su egzotiška batakų virtuve, ypač jos patiekalu „babi pangang“, kas išvertus reiškia „keptas kiauliena“. Čia tikriausiai ne vienas skaitytojas atsiduso iš nusivylimo. Kokia čia egzotika? Juk kepta „kriuksė“ kasdieną garuoja ant daugelio lietuvių stalo. Egzotika yra šio patiekalo padažas. Jis daromas iš šviežio kraujo, į kurį pridedama įvairių prieskonių. Marisonas pasirodė esąs dideliu „babi pangang“ gerbėju ir mus nuvežė į specialią jį gaminančią užeigą. Prisipažinsiu, man šis patiekalas pasirodė psichologiškai „per egzotiškas“ ir aš tesugebėjau jo tik paragauti. Užtat pasisekė mano plėšrūnui vyrui, kuris su malonumu, kaip išalkęs vilkas, sudorojo abi porcijas.

Erikos Mamaitienės nuotr./Sipiso-Piso krioklys.

Paskutinė diena Berastagi buvo skirta žygiui į džiungles prie nuostabaus grožio krioklio. Čia puikiai tiko posakis „Grožis reikalauja aukų“. Norint jį pasiekti, mums teko lipti per išvirtusius medžius, keberiotis per šaknų raizgalynę, leistis virve nuo šlaito ir šokinėti per kalnų upeliuose esančius akmenis. Tačiau tikslą mes pasiekėme. Šis žygis net ir mums, reguliariai sportuojantiems žmonėms, buvo iššūkis, tuo tarpu dviem vietinėms moterytėms – tai kasdienis kelias į darbą. Ir jos jį įveikia su didžiuliais makaronų, kuriuos pardavinėja turistams, nešuliais ant galvų.

Kelios dienos Berastagi miestelyje prabėgo akimirksniu ir buvo tik nedidelė mūsų kelionės po Indoneziją dalis, tačiau tikrai viena įspūdingiausių. Ir dabar, praėjus šiek tiek laiko ir prisiminus šią viešnagę, apima nerealiai malonus pojūtis, kad aš aplankiau, pamačiau ir pajutau visai kitą pasaulį. Tikriausiai tai yra egzotikos jausmas.