Dalyvaukite konkurse!!! Taisykles rasite čia.
Tikėdama, kad būtent tai yra tikrasis pasaulio pažinimas, galiu drąsiai sakyti: aš apkeliavau pasaulį! Ir tam man neprireikė net 80 dienų. Ir ne ne, negalvokit iškart apie prabangų kruizą ar privatų lėktuvą, skrodžiantį pasaulį paviršutinišku pažinimu. Tai buvo paprastai nepaprasta kelionė autobusu į Ispaniją, kuriame vienintelis kondicionierius buvo vos pravertas liukas, 5 žvaigždučių viešbučio lovą atstojo autobuso sėdynė, o prabangų SPA centrą – pakelės degalinės kriauklė. Tuomet klausiate, kur tas didysis mano kelionės nuotykis?
Ogi žmonės. Šios kelionės tikslas nebuvo pamatyti didžiausią Barselonos stadioną, nors po Pasaulio futbolo čempionato, gal tai ir būtų populiarus lankytinas objektas. Tai buvo Pasaulio jaunimo dienos: susitikimas su tikinčiu jaunimu, degančiu idėja būti kartu nepaisant skirtingų kalbų, odos spalvos, šalių ekonominių skirtumų ir, tikriausiai, net pačio tikėjimo.
Tos kelionės metu aš susitikau su milijonu piligrimų iš viso pasaulio. Ir pajutau tą utopinį jausmą, kai visi, kuriuos sutinki, yra gerai nusiteikę. Nuoširdžiai, nesuvaidintai... Įdomiausia buvo tai, kad kiekvienas ten sutiktas dalyvis didžiavosi savo šalimi ir troško (būtent!) sužinoti, iš kur tu esi, kaip tavo kalba skamba „labas“ ir „kaip gyveni“, traukė savo fotoaparatus, kad įamžintų mano lietuviškas mėlynas akis ar dar po Ispanijos saule neįdegusią odą, kai jie įdėmiai klausėsi, kas ir kur yra ta negirdėtoji Lietuva. Kai tiesė man afrikietiškais raštais margintą apyrankę ir keitė į lietuvišką trispalvę juostelę.
Aš supratau, kad jiems Lietuva skamba egzotiškai ir visai nesvarbu, kad prieš tai galvojo, jog ji yra Rusijoje, ar kad mūsų sostinė ne Vilnius, o Ryga... Ir net Jurgelis meistrelis jiems pasirodė įdomesnis šokis už tradicinius apeiginius kitų šalių šokius.
Ir argi tai ne nuotykis? Sakot, niekas taip neužgniaužia kvapo kaip įkopus į Everesto viršūnę? Taip, sutinku. Tačiau tuo mano kelionė man ir įsiminė labiausiai. Kad viskas, kas mane supo, tai buvo milijoninis būrys jaunimo, kuriam visų pirma rūpi tikrasis bendravimas, o nesusirasti nemokamo wi-fi vietą, kuriems svarbesnis tavo vardas, parašytas ant jų vėliavos, nei 1000 nuotraukų, padarytu naująja planšete. Tai ir yra tikrasis nuotykis, kada tau baigiasi telefono sąskaita, o tau pagelbėti pasisiūlo kiekvienas, kuriam tik nusišypsai, kada įspūdingus vaizdus fiksuoji savo akimis, o ne fotoaparatais, kada važiuoji miesto autobusu ir jame visos tautos drauge dainuoja žinomas dainas.
Taigi, mano visa kelionės egzotika sutilpo Ispanijos miestuose, gatvėse, aikštėse, romantiškuose skveruose, kuriuose tik turėjau progą sutikti susidomėjusį žvilgsnį, ar piligrimą, segintį Jaunimo dienų simbolį. Parsivežiau daug patriotiškumo, daug gerų emocijų ir pasikeitusį požiūrį į tai, kas yra nuotykis ir egzotika. Nes, pasirodo, ir mes, lietuviai, kažkam esame pats didžiausias netikėtumas.
