Daugiau kelionių galite rasti čia.
Ansi (Annecy). Mažosios Venecijos vardą miestas gavo senamiesčiu tekančių kanalų dėka. Juos sukuria Tiju upė, prieš išsiliedama į skaidrius Ansi ežero vandenis. Čia taip pat rengiamas kasmetinis kaukių karnavalas, smagus ir spalvingas, tačiau neprilygstantis venecijietiškam. Iš tikrųjų, Mažoji Alpių Venecija labai skiriasi nuo savo didžiojo itališkojo brolio: tai nedidelis jaukus miestukas, kur žmonės negyvena ant vandens ir kanalais nesiirsto, tačiau nuolatinis vandens čiurlenimas šalia gatvių nepaprastai gaivina ir primena, kad Ansi yra neatsiejamas nuo Alpių gamtos, kurioje rado ramų užutėkį.
 |
| N.Ratel nuotr./Ansi, Mažoji Alpių Venecija N.Ratel |
Jei kojos jus kada nors atneš į Ansi, štai ką galėtumėte nuveikti:
- užsukti į miesto turgų, nes čia skaniausi Alpių sūriai ir saldžiausios liepos mėnesio vyšnios;
- aplankyti Viduramžių tvirtovę, dunksančią aukštai virš viso miesto (pirmą mėnesio sekmadienį įėjimas nemokamas!);
- beplaukiojant vandens dviračiu apžiūrėti Gulbių salą ir Imperialio rūmus iš ežero pusės;
- Semnozo kalno šlaite, visai netoli nuo miesto centro, aplankyti labai nedidelį, bet jaukų kalnų gyvūnų zoologijos sodą (nemokamai);
- apsilankyti kasmet birželio mėnesį rengiamame tarptautiniame animacijos festivalyje, kada filmus galima žiūrėti tiesiog lauke, išsitiesus ant žolės (šiemet konkursinėje programoje dalyvauja ir lietuvės Redos Tomingas debiutinis filmas „Kaltė“!);
- pereiti garsųjį Įsimylėjelių tiltą (Le pont des amours), kur, pasak legendos, pabučiavus mylimą, niekada su juo neišsiskirsi…
Po Ansi senamiestį man smagiausia vaikštinėti kramsnojant savojietišką sumuštinį su rūkytu kumpiu, raugintais agurkėliais ir ką tik ištirpdytu karštu kalnų sūriu. Jis ne tik pasotina ne prasčiau už tikrus pietus, bet ir puikiai sušildo žvarbesnę dieną. Patikėkite, už tokį gėrį prašomų beveik penkių eurų visiškai negaila.
 |
| V.Puodžiūnaitės nuotr./Kasmetis Ansi kaukių karnavalas |
O smaližiai daug praras, jei senamiestyje neužsuks į seniausią ledainę mieste paprastu pavadinimu „Alpių ledainė“. Tai mažutė šeimos įmonė, kuri daugiau nei puse amžiaus čia ir gamina, ir pardavinėja įvairiausio skonio ledus. Ir nenustebkite, jei artėdami išvysite vos ne per puse gatvės nutįsusią eilę. Tai ne roko koncertas, tai žmonės, laukiantys savo ledų porcijos!
Ežeras. Tai – miesto širdis ir pagrindinis jo grožio šaltinis. Ansi be savo numylėto ežero būtų kitoks, tiesiog dar vienas, eilinis, jaukus Alpių slėnių miestelis, kuris sužavi, bet atmintyje nepalieka ryškesnio pėdsako. Žaviausias šios vietos bruožas yra tas, kad pakanka žengti žingsnį iš gatvių šurmulio – ir jūs jau gamtos prieglobstyje.
 |
| V.Puodžiūnaitės nuotr./Ežero paukščiai |
Tereikia išeiti į ežero krantinę, kuri čia pat, miesto centre, pamatyti, kaip vandenyje pešasi antys, kaip priešais dunkso kalnų viršūnės – ir nuolatinio skubėjimo mechanizmas kažkur giliai galvoje išsijungia. Ne retą miestelėną po darbo dienos galima sutikti būtent ežero pakrantėje. Ansiečiai savo ežerą myli ir saugo, ne veltui tai vienas švariausių Europos ežeru. Žvejyba jame ribojama, tam būtina turėti leidimą. Čia kursuoja tik dvi-trys turistinės baržos. Už šiukšlinimą gresia didelės baudos, dar didesnės, jei kartais sugalvotumėte skriausti paukščius. Jie ypač saugomi, nes ežeras yra tikri vandens paukščių namai, jų čia per dvi dešimtis rūšių. Nenustebkite pamatę medinius aptvarus aplink aukštus žolynus pakrantėse ar saleles, kur žmogui nevalia kelti kojos: ten saugoma paukščių buveinė, skirta tik jiems vieniems.
 |
| V.Puodžiūnaitės nuotr./Ežero skaidrumas |
Aplink ežerą iš Vakarų pusės kadaise riedėjo traukiniai, o šiandien buvusių geležinkelio bėgių vietoje nutiestas puikus dviračių takas, kuriuo minti pedalus vienas malonumas. Jūsų laukia apie dvidešimt kilometrų pakrančių miestelių ramybės ir į ežerą smengančių kalnų vaizdų. Tiesa, ši ramybė sąlygiška : sezono metu tektų pasisaugoti neužvažiuoti ant kitų dviratininkų ir riedučių savininkų...
 |
| V.Puodžiūnaitės nuotr./Laturnetės kalnas ir Duan pilis |
Tad jaukiausia čia rudenį, kai dar šilta, bet sezonas jau pasibaigęs, arba pavasarį, kai jis dar neįsibėgėjęs. Skrieti vienam lygiu tuščiu taku Alpių fone – vienas smagiausių dalykų, kurį galite nuveikti!
 |
| V.Puodžiūnaitės nuotr./Tolumoje – Laturnetės viršūnė |
Kalnai. Ansi yra puiki vasaros atostogų stotelė tiems, kurie myli kalnus, bet negali pasigirti didele patirtimi kalnų žygių srityje. Du pagrindiniai ežerą supantys Alpių masyvai – Massif des Bornes ir Massif des Bauges – yra tobula vieta tokioms bastynėms, jei jūs dar nė karto to nedarėte, jei nebeturite sveikatos rimtesniam kopimui arba jei norite pasigrožėti kalnų vaizdais kartu su visa šeima, bet į sudėtingas trasas savo mažamečių vaikų vestis negalite.
 |
| V.Puodžiūnaitės nuotr./Takelis kalnuose |
Nepamirškite: kalnuose nulinė rizika, deja, neegzistuoja ir neatsargus elgesys net paprastą kalnų trasą nedideliame aukštyje gali paversti nelaimės vieta. Ypač saugokite vaikus! Be to, dažnas nepatyręs kopinėtojas, šturmuodamas savo pirmą viršūnę, tikisi, kad lipti į vos daugiau nei tūkstančio metrų aukštį bus tikras juokų darbas. Anaiptol. Visos trasos turi nuolatos stačion įkalnėn per uolas ir medžių šaknis kylančių atkarpų. Po dešimties minučių tokio kopimo, jei jūsų kūnas nepratęs prie fizinio krūvio, jūs jau švokšdami gaudysite orą. Stenkitės dažnai sustoti atsikvėpti, neskubėkite ir turėkite vandens buteliuką.
Ir nors išvaikščioję kalnus aplink Ansi ežerą negalėsite pasigirti tapę rimtais alpinistais, galėsite pasidžiaugti regėję nepakartojamo grožio vaizdų: prieš jūsų akis kaip ant delno atsivers žydras Ansi ežeras, žali slėniai, danguje ties horizontu ištirpstančios kalnų grandinės, Monblano viršūnė, aukštai virš visos jūsų gimtos Europos iškėlusi savo snieguotą kepurę...
Pabaigai. Meluočiau, jei sakyčiau, kad Ansi ežero pakrantės turi tik vieną – dailųjį – veidą. Yra ir kitas: didžiulių nekilnojamojo turto kainų, sunkių ilgalaikio darbo paieškų, turtuolių snobų, kurie maudosi ne ežere, o savo baseinuose, kaimynystės...
Ir Įsimylėjėlių tiltas, labiau tikėtina, vardą gavo ne savo stebuklingų galių dėka, o todėl, kad devynioliktame amžiuje vyrai čia susitikdavo su laisvo elgesio moteriškėmis...
Bet niekada nereikia ieškoti tobulumo ten, kur gyvena žmonės. Tegul jo paieška nebūna jūsų kelionės tikslas. Verčiau pasistenkite pamatyti ir pajusti žmogiškojo ir gamtiškojo pasaulio susilietimą. Tai šis išpuoselėto akmeninio miesto, skaidraus ledyno vandens ir kieto Alpių granito derinys formuoja sunkiai pamirštamą šio pasaulio kampelio veidą. Ansi yra ta vieta, kur visi šie elementai susitinka, susilieja vienas į kitą ir tampa neatskiriami, tarsi sukurti vienas kitam.
 |
| E.Jomantaitės nuotr./Lieptas prieplaukoje |
Labai mėgdavau įsitaisyti ant vieno iš daugelio Ansi ežero lieptelių ir šitaip besėdint, sukrimsti ką nors skanaus. Už mano nugaros neįkyriai zirzdavo miestas, o prieš akis ežero veidrodyje atsispindėdavo ramūs kalnai. Gulbės ir antys būdavo tokios drąsios, kad snapais gnaibydavo mano batus kaulydamos duonos. Tomis akimirkomis Ansi man tapdavo jaukia stotele pačiame gamtos prieangyje, neužgožiančia šios grožio. O tada ateidavo vaiskus vakaras, kitame ežero krante pakildavo melsvai baltas ūkas, kuris paslėpdavo kalnus ir suliedavo ežerą su giedru dangumi. Ir Alpių gniaužtų tvirtai surakintas ežeras mano akyse staiga virsdavo jūra, savo vandenis liejančia nuo pat pasaulio krašto...
 |
| Ditma |
