Austrija, Viena... Pirmas įspūdis buvo keistas – juk keliauju į Italiją, o turiu dar apžiūrėti ir Austrijos sostinę. Ankstyvas pavasaris, lauke lyja, o mes vaikštome po didžiulį sodą ir ieškome bent vienos pražydusios rožės. Deja, jokių rožių, tik kaštonai ir sakuros, bet ir tai gerai. Viena didinga, jaučiasi tikros imperijos galia, kiek šalta, bet traukianti grįžti vėl ir vėl. Taip ir nutiko – per šiuos metus aplankiau ją dar du kartus.
Važiuojant toliau, prasidėjo Alpės – nuostabaus grožio kalnai. Dabar suprantu, kodėl visi svajoja turėti namelį Alpėse – tai tikras rojus, natūrali vienybė tarp žemės ir dangaus. Tiesa, didelį įspūdį padarė tiesti po kalnais tuneliai, kuriuos visi iškart puolė fotografuoti – paaiškėjo, kad iš tikrųjų yra labai sunku paaiškinti turistams, kad fotoaparatų blykstės trukdo vairuotojams ir kad tai yra pavojinga. Bet kur tau – blykstė juk pati neišsijungia (o taip!).
Įkvepiam... Italija!!! Pirmas trumpas sustojimas – degalinėje. Nežinau, ar tai buvo specialiai
 |
| A.Ivanovos nuotr./Florencija |
surežisuota, bet automobilių stovėjimo aikštelėje stovėjo net 13 tikrų tikriausių Ferrari gražuoliukų! Argi galima rasti geresnę aikštelę fotosesijai?
Florencija. Pirmas kelionėje aplankytas Italijos miestas. Medinės žaliuzės, jaukūs balkonėliai viršutiniuose pastatų aukštuose, gėlynai stogų terasose, akinių ir paveikslų juodaodžiai pardavėjai, šaukiantys „Nataša, Nataša“ (Ar turėjau įsižeisti, ar tai buvo tik bandymas atspėti vardą?), įspūdingi langų vitražai, kurių čia gausybė, ir, be abejo, nuogi tobulų vyrų gipsiniai užpakaliukai – o taip, čia yra į ką paspoksoti! Didelis suvenyrų turgus taip ir traukia akį, bet, deja, dauguma parduodamų daiktų – kinų rankdarbiai. Ponte Vecchio tiltas, pastatytas dar XIV a., gotikinės ir renesansinės bazilikos parodo tikrąją Italijos kasdienybę – daugybė turistų, fotografų ir šiaip įsimylėjusių šį kraštą žmonių. O tai juk yra tik turistinio sezono pradžia... Santa Maria del Fiore katedros 463 laipteliai – vieni niekai, palyginus su tuo grožiu, kuris atsiveria, užlipus į viršų.
Roma. Amžinoji Roma sulaukė ir mūsų. Koliziejus (I a.) tikrai nepanašus į mūsų miniatiūrines pramogų arenas – mąstai įspūdingi, atrodo, čia tilptų visi Lietuvos krepšinio sirgaliai! Tiesa, šių laikų Koliziejus labiau primena ne istorinę gladiatorių kovų vietą, o greičiau talentų atranką, kuriame priešininkai (turistai) varžosi dėl geriausio pasirodymo (gražiausio kadro) scenoje. Kepina saulė, bet tai ne problema – gudrūs azijiečiai su skėčiais nuo saulės jau čia pat. Panteonas, Forumas, baltas it sniegas parlamentas, įžymioji vilkė (kaip paaiškėjo, tai buvo lengvo būdo moteris, priglaudusi Romulą ir Remą, ups) ir futbolo sirgaliai – kiek čia visko daug! Prie Trevi fontano tiesiog neįmanoma prasibrauti, bet... jį tikrai verta pamatyti!
 |
| A.Ivanovos nuotr./Roma |
Antra diena Romoje. Vatikanas. Atrodo, ta pati valstybė, bet ne, tu jau visai kitur. Gidė sako, kad mums labai pasisekė – eilė prie kasų yra labai maža. To „maža“ pabaiga visai nesimato už turistų galvų, bet... visi kaip vaikai patikėjome. Iškila tik vienas klausimas – kas yra ilga eilė? Atsakymas paprastas – palei Vatikano sieną – nei daug nei mažai 3,2 km... Vatikano muziejuje mus pagauna vietinė gidė. Kaip dabar madinga sakyti – tikras kadras! Moteris, turinti begalinį humoro jausmą ir daug charizmos, besislapstanti nuo korėjiečių, mat jų visur daug, tad juos būtina kuo greičiau aplenkti. Važiuočiau į Italiją dar kartą vien dėl jos. Visi fotografuojasi prie legendinių paveikslų ir skulptūrų – taip, taip, aš čia buvau, čia ne „fotošopas“, čia tikrai aš! Ir kodėl žmonės nepagalvoja apie visas paslaptis, kurias slepia šios uždaros, bet be galo galingos valstybės sienos? Dabar suprantu, kodėl knyga ir filmas „Da Vinčio kodas“ tapo tokie populiarūs – juk viskas čia pat, šalia. Atrodo, tuoj pats popiežius išeis ir paspaus TAU ranką. Siksto koplyčia, kur ir yra išrenkamas popiežius, pilna žmonių, kurie kalba, fotografuojasi – ir niekam nerūpi, kad to daryti tiesiog negalima. Toks jau tas turizmas... Šv. Petro bazilikoje kyla tik vienas klausimas – kaip? Kaip visa tai įmanoma buvo pastatyti? Kaip buvo įmanoma sukurti tokį grožį? Žmonių talentui ir kūrybingumui ribų nėra.
 |
| A.Ivanovos nuotr./Pompea |
Vezuvijus. Dar viena kelionės diena nežadėjo nieko bloga. Montekasino vienuolynas ant kalno – kas gali būti gražiau? Tvarkingas serpantinas, du aviganiai, saugantys vienuolių paslaptis, pražydusios rožės ir tolumoje matomas Vezuvijus. Taip, tai būtent ta vieta, kurią labiausiai norėjau pamatyti. Šalia esantis Neapolis – bijojom net akimis užkliūti praeivį – juk jis net žvilgsniu gali apvogti visą autobusą (bent jau taip mums pasakojo gidė. Ir vėl patikėjom). Pagaliau, Vezuvijus. Siauras keliukas, kuriuo vos pravažiuoja autobusas virto tikra autostrada. Mes į viršų, keturi autobusai į apačią. Tikras kamštis, prasilenkti neįmanoma. Silpnų nervų žmones prašome nežiūrėti. Galų gale dar gidė paleido dainą „Dorime Ameno“. Valerijonų kvapas, nuoširdžios maldos, pažadai daryti tik gera ir begalinis noras gyventi, kad ir kas benutiktų. Kiek vėliau sužinojau, kad tai yra naujas, sutvarkytas kelias... Įdomu, kaip tada atrodė senas? Paskutinius kelis šimtus metrų autobusai nevažiuoja (ačiū Dievui!!!), tad tenka gerokai pavargti (prie savo svajonės pakilau pirma!) ir nemažą atstumą užkilti pėsčiomis. Matai debesis, matai dūmus, matai tą didžiulį gamtos darinį, kadaise sunaikinusį visą miestą. Ugnikalnis vertas milijono. Vaikštant po Pompėją, Vezuvijus mus seka – jis stebi kiekvieną mūsų žingsnį, tarsi ruoštųsi bet kurią akimirką priminti savo galybę. Po Vezuvijaus norėjosi tik prieiti ir išbučiuoti vairuotojus – yra dar žemėje tobulų vyrų.
 |
| A.Ivanovos nuotr./Kapri |
Kaprio sala. Tamsi naktis Sorente – štai kur tikroji romantika. Kelias palei jūrą, nuo kurio atsiveria neapsakomo grožio panorama – smulkmena, palyginus su anos dienos nuotykiais. Kapris – nedidelė, bet istorinė sala, kurią galima kaip apiplaukti, taip ir apeiti (aišku, antras variantas
 |
| A.Ivanovos nuotr./Venecijos kanalai |
užtrūktų kiek ilgiau...). Paminklas Leninui, meilės buchta, laukinės katės, limonchelo (citrinų likerio) degustacija ir... Viduržemio jūra, dar šalta, tik 14 laipsnių, bet neišsimaudyti joje būtų didžiausia nuodėmė. Eskalatorius pakelia mus į aukščiausią salos tašką (šiai avantiūrai pasirašė mažuma, sakė užtenka jau įspūdžių), nuo kurio vaizdas – tiesiog kvapą užgniaužia.
Sunku atsisveikinti su Italija... Paskutinės dvi dienos – Sienos miestelis, įsikūręs ant nedidelio kalno, kuriame kelios praleistos valandos prilyginamos intensyviai treniruotei sporto salėje, mat miestelyje tiesiog nėra tiesių gatvių, net pagrindinė miesto aikštė yra pasvirusi (iki šiol joje rengiamos žirgų lenktynės). Desertas – Venecija. Būtent čia paragaujam skaniausią kada nors valgytą picą. Ir vėl bokštas – galimybė pamatyti visą Veneciją iš aukštai. Subtili romantika, tiesiog reikalaujanti prisipažinti meilę nesvarbu kam – mamai, savo antrajai pusei, laisvei, gyvenimui...
Apsilankius Italijoje, visi įspūdžiai apibūdinami vieninteliu žodžiu – PERFECTO! Perfecto Italija, perfecto makaronai ir pica, perfecto italiano futbolo, perfecto Ferrari ir žmonės... viskas tiesiog perfecto. Taigi linkiu visiems patirti nepamirštamus įspūdžius iš Perfecto Italijos!
