Svajonės pildosi. Vieną sausio popietę akivaizdžiai per šiltai apsirengę atsidūrėme daugiau kaip už 4000 km – Maroke. Karštis, mozaikomis išmargintos oro uosto sienos, tamsiomis akimis atidžiai žvelgiantys patikros darbuotojai priminė, kad esame toli nuo namų. Įlipę į gausiai „egzotiško“ tabako prirūkytą petit taksi nėrėme į miesto šurmulį. Supratom – kelionė bus kupina nuotykių.
Kasablanka – Dievo namai ant vandens
 |
| D.Adomavičiūtės nuotr./Kasablanka |
Nors daugelis kelionių vadovų siūlo Kasablanką aplenkti, neva ji niekuo nenustebins, nusprendėme laikytis savo maršruto ir nepasigailėjom. Vieta, dėl kurios tikrai verta vykti į šį kosmopolitišką miestą – Hasano 2-ojo mečetė, kuri stovi tiesiai ant Atlanto vandenyno kranto (Korane sakoma, kad Dievo namai turi stovėti ant vandens). Žodžiais sunku perteikti jos didybę ir prabangą: kedro lubos, titano vartai, Murano stiklo sietynai, grindys bei hamamai iškloti zellij plytelėmis. Tai yra viena iš tų vietų, kur galėtum praleisti gerą pusdienį, klausant muedzino kvietimo maldai. Tai taip užburia!
Rabatas – gandrai žiemoja čia
 |
| D.Adomavičiūtės nuotr./Chellah Rabatas |
Prisiminus Rabatą visada prieš akis iškyla Chellah sodai. Esant ten, apima jausmas, kad šalia tavęs kažkas kastanjetėmis muša ritmą – tokį garsą skleidžia ilgakojai mūsų kraštiečiai gandrai. Ant tvirtovės griuvėsių didelės jų šeimos draugiškai klega ir mėgaujasi šiluma. Sakoma, kad čia geriausia lankytis pavasarį, kai sodai pakvimpa medumi. Rinktis Jums, ar sodas pilnas gėlių, ar nepakartojamas „koncertas“, kurio Lietuvoje žiemą tikrai neišgirsite.
Rabato Kasbah des Oudaias – gatvelių labirintas nudažytas žydra ir balta spalvomis. Čia visada mielai savo paslaugas pasiūlys vietiniai „gidai“, kurie vėliau pasiprašys užsitarnauto užmokesčio. Merginoms siūlyčiau saugoti savo rankas – nepastebėsite kaip pribėgs Fatima, pačiups ranką ir pradės paišyti chna dažais įvarius raštus, sakydama „it`s a gift, don`t worry!”.
Kita stotelė – Fesas
Iš Rabato vykstant traukiniu į Fesą sutikom vaikiną vardu Abdullah. Išgirdęs mūsų planus apsistoti senamiesčio viešbutyje, jis mus įspėjo vėlai vakare vieniems ten neiti, neva pavojinga – senamiestis vienas klaidžiausių visame pasaulyje, kur daugybė gatvelių supintų į didelį labirintą su begale akligatvių. Ryte mūsų jau laukė gidas, malonus senukas, kurio dėka pamatėme žymiąsias odų raugyklas, įvairias dirbtuves ir pasakiškas kilimų audyklas. Juokiausi, ir siūlant pirkti sakiau, kad nereikia, jie gi neskraido!
 |
| D.Adomavičiūtės nuotr./Feso odų raugyklos |
Abdullah mums pasiūlė kelionę į dykumą, pažadėjo parūpinti naktinio autobuso bilietus į Rissanį, esantį netoli Sacharos dykumos. Galvojome, kad padarėme klaidą sumokėję jam pinigus iš anksto, vis kirbėjo mintis – o jei apgaus? Bet kavinėje tiksliai sutartu laiku už nugaros išgirdome jo balsą – „Hello my sister, hello my brother!”.
Sachara – Mama Africa!
 |
| D.Adomavičiūtės nuotr./Sachara |
Kelionė į Rissani buvo be galo varginanti. Visą kelią, važiuojant per Atlaso kalnus, tuo pačiu ritmu skambėjo erzinanti arabiška muzika, verkė maži vaikai. Paryčiais pro langus išvydome apdulkėjusias pakelės palmes ir kylančią saulę. Netrukus džipu dulkant į dykumos gilumą tyliai mąstėme, kas bus toliau. Tolumoje išvydę viešbutį apsidžiaugėme, kad pasiekėme savo tikslą.
 |
| D.Adomavičiūtės nuotr./Sacharos kopos |
Vedlys Blackstar vedė mūsų karavaną iki nakvynei paruoštų berberų palapinių, priversdamas mus nusijuokti, nuolatos kartodamas – Mama Africa!! Naktis dykumoje po atviru dangumi – tai kažkas neapsakomo. Danguje matai tik mėnulį ir daugybę žvaigždžių, pasijunti lyg Šachrazados pasakoje.
 |
| D.Adomavičiūtės nuotr./Essouira, Kasba des Ouidias |
Essouira
Kelionėje į jaukų miestelį, esantį prie Atlanto vandenyno taip pat be nuotykių neapsiėjome. Vykome autobusu, kuris stojo kiekviename kaimelyje, į jo vidų grūdosi vietinės moterys apsimuturiavusios dželabomis. Juokavome, kad trūksta tik ožkos ant gretimos sėdynės.
Atvykę jautėme tvyrančią ramybę, stebėjome kylančias žuvėdras ir banglentininkus, kuriems sezonas čia atviras visus metus. Essouira – viena iš tų vietų, kur galima paragauti ką tik pagautų jūros gėrybių arba sutikti senolį parduodantį hašišo sausainius.
Marakešo širdis – Jemma El Fna
Užsukti į turgų tikriausiai traukia kiekvieną moterį, bet vyrams tai gali tapti tikru išbandymu. Jemma El Fna aikštėje ir jos gatvelėse dėmesio gausite daugiau nei reikia. Čia rasite visko: odos dirbinių, prieskonių, alyvuogių, skarų, metalo dirbinių, juvelyrikos ir kt.
Į Maroką siūlyčiau keliauti pavasarį, kai jau šilta, sužydi sodai. Kaip sakė vienas padavėjas, važiuoti čia vasarą yra tikra beprotybė.
 |
| D.Adomavičiūtės nuotr./Prieskonių prekeivis Marakeše |
Man ši šalis paliko neišdildomą įspūdį. Ir norint ten nuvykti, visai nereikia skraidančio kilimo! Vieną dieną tikrai sugrįšiu – Inshallah!
