Pirmiausia noriu pasidžiaugti, kad praleidusi savaitę šiame mieste pamačiau koks miestas yra ištikrųjų, kas jį supa ir kas jame kvėpuoja. Jau pirmoji diena sukėlė nuostabą ir sulaužė tam tikrus stereotipus. Teko kelias valandas tamsoje ieškoti viešbučio, kuris buvo įsikūręs netoli afrikiečių rajono. Nieko blogo neturiu prieš juodaodžius, bet keista, kai pasiklydus tamsoje, viena ir prašanti pagalbos, turi kalbėti su žmogumi, kurio matai tik akis, nagus ir dantis. Jautiesi nesaugiai, nes neturi galimybės pamatyti jo judesių, kūno kalbos.
Tačiau nepaisant mano nerimo ir abejonių, supratau, kad yra gerų žmonių. Du vyriškiai man padėjo surasti kelią iki viešbučio, įdavė į rankas Briuselio žemėlapį, kuriame yra sužymėti patys įdomiausi ir mažiausiai turistų lankomi barai ir vietos. Taigi, toks žmonių nuoširdumas, paslaugumas jau pirmomis dienoms Briuselyje sukėlė teigiamas emocijas.
Atsikėlusi anksti ryte svetimoje šalyje, supranti, kad tik tu atostogauji, o visi kiti aplinkui tave dirba, skuba ir pasineria visų kūnu ir širdimi į darbą. Dviračiai, mini-cooper, riedučiai – tai turbūt vienos iš populiariausių transporto priemonių Briuselyje, kurias teko man matyti.
G.Šležaitės nuotr./Prie Europos Sąjungos parlamento rūmų |
Žinoma, tie kurie gyvena šiame mieste ilgėliau, galėtu ginčytis, bet pabuvusi savaitę, supratau, kad čia moterys puikia suderina kelionę į darbą riedučiais vilkėdamos elegantišką kostiumėlį, taip pat vyrai nevengia minti dviratį vilkėdami aukščiausios kokybės kostiumą ir ant pečių laikyti kuprinę. Viskas įmanoma. Juk svarbiausia gretai pasiekti darbo vietą. Vaikščiodama, stebėdama miestą dairaisi aplinkui, kur tik akys nori. Pamatai, kad saulė leidžiasi ir aplinkui tave žmonės, kurie rankose, laiko mobiliuosius telefonus, neša elegantiškas rankines ar lagaminus, su pirkinių maišais skuba namo.
Bet retas vyras, kuris neriši kaklaraiščio, reta moteris, kuri yra be švarkelio ar klasikinių marškinėlių. Apsuptas tokių žmonių, gali pasijausti nejaukiai dėl aprangos kodo, nes tu dėvi nutrintus džinsus ir lengvai krentančius marškinius. Toks vaizdas tave verčia jaustis, lengvu ir nepriklausomu žmogumi.
Atostogos, tai toks metas, kai norisi pailsėti, atsiriboti nuo tave supančio kasdieninio pasaulio. Tai gali tau padėti naujos pažintys ir potyriai: kur aš jų ieškojau? Atsakymas paprastas, gerai visoje Europoje žinomuose Briuselio baruose. Kadangi norėjau, kad baras būtų kuo mažiau paliestas turistų, pasinaudojau, pirmą dieną gautu žemėlapiu su Belgijos sostinės barais. Sėkmingai atradusi alaus barą (pavadinimą sunku prisiminti) užsisakiau pirmo alus iš meniu ir prie manęs, netrukus net kelioms minutėms, priėjo keli vyriškiai, kurie (kas jau manęs po kelių dienų Briuselyje nebestebino) vilkėjo kostiumus, tik šie vyriškiai savo kaklaraiščius buvo atsilaisvinę, juk darbo valandos buvo baigtos.
Pokalbis vyko pakankamai sklandžiai, jie kaip dauguma Briuselio gyventojų buvo Europos Parlamento darbuotojai, kurie po sunkios darbo dienos norėjo tiesiog atsipalaiduoti, nuoširdžiai pasakojo apie gyvenimą Briuselyje, darbo ypatumus, namų ilgesį. Šie vyrai buvo Lenkijos piliečiai, kurie jau 5 metus tik dirba Briuselyje. Kelis kartus pabrėžė, kad per darbus nejaučia gyvenimo, todėl visiems sako, kad Belgijoje ne gyvena, o dirba. Šis pokalbis atveria akis, kad darbas Europos Parlamente nėra toks lengvas, kaip kalba žmonės.
Paskutinės dienos Briuselyje, apsilankymas prekybos centre, turkų turguje, atrodo, ką gali pamatyti, ko dar nematei ir negirdėjai? Tačiau džiaugiuosi, kad pasisėkė išvysti kažką naujo. Įdomiausia, kad net prekybos centre galiojo aprangos kodas, kuri kelionės pabaigoje pavadinau: aš po darbo, todėl esu su atlaisvintu kaklaraiščiu ir prasegtais marškiniais.
G.Šležaitės nuotr./Spaudos konferencija Europos parlamente |
Kartais gali pasirodyti, kad Briuselio vyriausybė savo mieste yra įvedusi uniformas: vyrams – kostiumas plius kaklaraištis, moterims – elegantiškas klasikinis kostiumėlis. O apsilankymas turkų turguje manęs nenustebino, girdėjau kalbas, kad jame gali pasijausti pagerbta ir patekusi į alkanų vilkų mišką. Aplinkui mane buvo tik vyrai, kurie prancūziškai šaukė kažką, griebdavo už rankų ir traukdavo tai prie vieno tai prie kito prekystalio, todėl po keliolikos minučių norėjau, kuo greičiau pabėgti iš šios vietos. Tačiau žavu, kad mieste gali pastebėti, ne tik meno architektūros paminklus, galerijas, bet ir faktus, kurie yra arčiau mūsų, tai bendravimas, žmonių elgesys, jų įvairovė, gyvenimo būdas.
Savaitė Belgijos sostinėje, tai buvo nuostabus pasivaikščiojimas po diplomatijos rūmus su priestatu po atviru dangumi, kur dažnas žmogus: skuba, dirba ir neišsiskiria savo apranga iš minios, nes to reikalauja darbo aprangos kodas. Kiekvienam noriu palinkėti pamatyti šį miestą, kurias kvepia klasikiniais karjeros žmonėmis.