Buvo penktadienis. Ant pačios pagaminto voko, vietoj adreso ir užklijuoto pašto ženklo, Vaida užrašė „Sesei Albinai“, įdėjo į jį laišką ir perdavė dviems vaikinams (Arminui ir Mantui), vykstantiems į Gruziją. Laiške Vaida parašė tai, ko nespėjo pasakyti lenkei vienuolei, kurią Vilniuje mokė lietuvių kalbos. Tarnauti Dievui, padėti vargšams ir skleisti biblines tiesas sesuo Albina iš Lietuvos buvo perkelta į Gruziją.
Tą patį penktadienį Gruzijoje Malhaz, naršydamas parduodamų automobilių skelbimų svetainėse, rado tokį, kurį žūtbūt turėjo įsigyti. Olandijoje parduodamą pilką „Mersedesą“ jam reikėjo nusipirkti greičiau nei tai padarys kitas jo tautietis. Mat Gruzijoje daugelis vyrų vyksta į užsienį, nusiperka automobilį ir tuomet jį atsigabenę namo bando parduoti. Dažniausiai perkamas pilkas „Mersedesas“, gruzinų labai mėgstamas. Delsti nebuvo kada. Nusipirkęs lėktuvo bilietą, Malhaz ėmė ruoštis į kelionę, iš kurios grįžti turėjo jau už geidžiamo automobilio vairo.
Buvo vis dar tas pats penktadienis, kai Arminas ir Mantas krovė daiktus į kelionines kuprines. Planas žadėjo, kad autostopu Gruziją šie vaikinai pasieks po gerų dviejų savaičių (su dienos ar dviejų sustojimais kiekvienoje šalyje, kurios sieną teks kirsti (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Turkija). Kaip tik tądien vaikinai gavo Vaidos rašytą laišką vienuolei Albinai. Nuo tos akimirkos kelionė įgavo du tikslus – pamatyti Gruziją ir perduoti voką.
Mėnesio trukmės kelionė prasidėjo ankstų karštą rugpjūčio šeštadienį. Viskas ėjosi kaip ir planuota – kuo mažiau sustojimų ir kuo daugiau nuvažiuotų kilometrų, vakare turėjome atsidurti kiek įmanoma arčiau Lenkijos ir Slovakijos pasienio. Vienu metu sustojo lenkas, kuris, kaip bekalbant išaiškėjo, yra kunigas, važiuojantis į Liubliną. Ten jis dėsto teologiją universitete ir vienoje iš bažnyčių tarnauja Dievui. Jam pasiteiravus apie mūsų kelionės tikslą papasakojome apie Gruziją, norą pamatyti šalį ir... nuvežti laišką vienuolei. Tuo metu nežinojome, kuriame vienuolyne jos ieškoti, bet tikėjomės, kad Gruzijoje tai išsiaiškinti bus paprasčiau. Kunigas išklausė pasakojimą, nusišypsojo, tada kairiąja ranka laikydamas vairą, iškėlė dešinę ir ore išraižė kryžių – palaimino kelionę. Mes apsidžiaugėm, bet nieko nesitikėjom.
Kita diena praėjo be jokių apvaizdos apraiškų, tiesiog per varginantį slovakišką ir vengrišką karštį tęsėm kelionę į išsvajotą Gruziją. Nekantra šileno širdyje. Na, ir dar noras paragauti gruziniško vyno ir arbūzo. Rumunijoje apsistojome pas Iulianą, kuri jau kelerius metus gyvena Sibiu mieste. Išskirtinė architektūra, ryškūs namai, gotikinis miesto stilius masino išžvalgyti kiekvieną miesto kertę. Kadangi mergina dirba gide, greit susiruošė aprodyti mums miestą. Beklaidžiojant senom, akmenim grįstomis gatvėm šen ten vis pamatydavome vienuolių. Rumunė nusistebėjo: niekada anksčiau jų tiek nesu mačiusi. Čia mes prisiminėme savo kelionės tikslą, laišką vienuolei ir lenką kunigą. Bet keliaujant toliau, pasimiršo bet kokie apvaizdos ženklai.
Praleidę dieną vienoje įstabiausių Rumunijos vietų (Transfagarašano kelio aukštumoje) kitą rytą toliau traukėme tolyn. Skubėjom į Varną, bet tądien apvaizda mūsų kelionę braižė sava ranka. Išvažiuoti iš kalnų prireikė daug kantrybės, praradome dvi valandas šviesaus paros meto ir todėl mūsų tranzavimas bandant pasiekti Bulgariją ir žinomiausią jos kurortą priminė varžybas su laiku ir pačiais savimi. Visą dieną iki pat vakaro šokinėjome iš vieno automobilio į kitą, kol pasiekėme Bulgariją. Bet iki nakvynės Varnoje buvo likę dar apie pusantro šimto kilometrų, o laikrodis jau rodė pusę dešimtos vakaro. Temo. Stovėdami visiškame užkampyje svarstėme, ar dar laikyti iškeltą nykštį ar jau eiti ieškoti vietos, kur statyti palapinę, kai netikėtai sustojo pilkas „Mersedesas“.
Su už vairo sėdinčiu vyru ėmiau šnekėti rusų kalba, į Varną jis nevažiuojąs, tačiau galįs mus pavežti iki reikiamo posūkio to miesto link. Ilgai nedvejoję sėdom į automobilį. Ėmėm pasakoti savo planus: į Varną važiuojame tik dėl nakvynės, o apskritai, tai mes į Gruziją. Vyras perklausia, kur? Į Gruziją, na, žinot, vynas, arbūzai. Aha, tai aš irgi į Gruziją, jeigu norit, važiuojame drauge. Negalėjom patikėti savo ausimis: vienu automobiliu per Bulgariją, Turkiją ir iki pat Gruzijos. Bandydami atsigauti išgirdome gruziną: jei atvirai, tai aš niekada nestoju autostopininkams. Atrodo, kad kažkas už jus meldžiasi, vyručiai.
Ir tada nugara nubėgo šiurpuliukas. Lenkas kunigas.
Pilkas „Mersedesas“, kuriame įsipatoginome, kainavo 1500 dolerių, o Tbilisyje mūsų gruzinas mėgins jį parduoti už 6000 eurų, jeigu tik lydės sėkmė. Taigi, mūsų planas pasiekti Gruziją per penkiolika dienų išvirto į istoriją, kai Gruziją pasiekėme per aštuonias, o sėkmingai sutranzuotą gruziną Malhaz po geros paros nusprendėme palikti ir bent kiek pasižvalgyti Turkijoje. Dar ir dabar negaila dėl šio sprendimo. Turkijos rytuose patirtas vietinių žmonių svetingumas pribloškė labiau nei legendomis apipintas gruziniškas. Tai štai, krečiam kuprines ir žiūrėkit, ką atvežėm po kelionės iš Gruzijos:
Svetingumas – gruziniškas svetingumas šiomis dienomis tampa labiau reklamine tautos etikete nei nuoširdžiu gestu. Turkijoje sutikti žmonės yra svetingi, Gruzijoje sutikti žmonės pabrėžia, kad jie yra svetingi. Jie tokie ir yra, bet apie tai kalba, tam skiria dėmesio, bando įgyvendinti, tarsi tai būtų viešųjų ryšių akcija. Pasitaikė atvejis, kai žmogus pakviečia į svečius ir priduria: mes svetingi, ne taip, kaip armėnai ar azerbaidžianiečiai. Bet, tiesą sakant, džiaugėmės visu mums parodytu svetingumu.
Saugumas – rodos, kad šioje šalyje niekam neįdomi nei tavo palapinė miesto centre, prie apleisto tarybinių laikų kino teatro, nei tai, kas yra tos palapinės viduje. Mes džiaugėmės, nes daiktus galėdavome palikti bet kur ir bet kada. Gruzinai palieka raktelius automobilyje, neuždaro jų langų ir, žinoma, didžiuojasi, kad niekas šalyje negalvoja apie vagystes. Kyšininkavimo era čia baigėsi, policininkai dirba sąžiningai ir dorai. Kiekvienas gruzinas vyras apie tai papasakos ir pasididžiuos.
 |
| A.Šileikio nuotr./Vasaros darbai Ušgulio kaimelyje |
Laukinis kapitalizmas – tai neišvengiama, bet perspausta labiau nei Lietuvoje. Kiekvienas turistas, nesvarbu, ar jis kuprinėtojas, ar atvykęs turistiniu autobusu, laikomas aukso kasykla. Kartais atrodė, jeigu esi su kuprine ant pečių, tai joje ne rankšluostis, konservai, atsivežti iš Lietuvos, palapinė, miegmaišis, bet grynųjų kupiūros – nuo dugno iki pat viršaus. Kai vieno vyro paklausėme, ar galima būtų šalia jo namo pasistatyti palapinę (aptvertoje teritorijoje, tada galvojome, yra saugiau) jis atsakė, kad galima už dešimt larių (apie šešiolika litų). Suskubom atsisakyti ir nemokamą nakvynę radom gamtoje. Kitą kartą ieškodami vietos palapinei nesunkiai ją radome senyvo amžiaus moters namo kieme. Ji nedvejodama atvėrė vartelius, tik nebuvo tikra, ar mums patiks vieta po figmedžiu. Mums patiko: figos buvo pačiame skanume. O ir vieta – beveik miesto centre, priešais ką tik atstatytą katedrą, kurios atidaryme prieš keletą valandų dalyvavo pats Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis. Žinant, kad jo ekscelencija lankosi visų visuomeninių pastatų atidarymo ceremonijose, tai nėra čia kuo ir girtis.
Elgesys – prie gruziniškos vyrų elgsenos teko pratintis beveik visą kelionės laiką. Po kelių dienų viešint šioje šalyje pastebėjome vyrus, pasiraičiusius savo marškinėlius taip, kad pilvas „vėdintųsi“, o daugelio iš jų rankos dažnai tiesdavosi pasikasyti vietą žemiau juostos. Vis svarstėm, ar tai dėl karščio, ar dėl to, kad kai kurie vyrukai nesilaiko higienos. Niekur kitur tokių vaizdų matyti neteko. Į Lietuvą parsivežėm tik šios elgsenos atsiminimą, patys to nepraktikuojam.
 |
| A.Šileikio nuotr./Boržomio parke nuo senų laikų likęs baseinas - mėgiamas ir vietinių, ir turistų |
Vynas – čia jis liejasi laisvai tarsi daugybė Gruzijoje tekančių gėlo ir mineralinio vandens šaltinių. Įvairiausių skonių: trumpai ir ilgai išlaikytų, jaunų ir senų. Juo pavaišins kiekvienas, kuris pasikvies pasisvečiuoti pas save namuose. Niekada nežinai, kurioje namų kertėje jie laiko šį gėrimą, bet gali būti tikras, kad jis visuomet laiku atsidurs ant stalo. Po trijų savaičių kelionės, kai vyną kartais tekdavo gerti tris keturis vakarus iš eilės, imdavau manyti, kad svetingumas ir vynas tėra priežastis išgerti. Smagu, kad šioje šalyje, kitaip nei Lietuvoje, išgeriama daug, o mušamasi mažai. Visi išgeria tik tam, kad miegotų ramiau ir giliau. Bent patys taip sako.
Moterys – netiesa, kad visos jos gražuolės, nors gruzinai vyrai tik ir laukia, kad būtų paliaupsintos jų dailiosios lyties atstovės. Sutikta italų pora mūsų teiravosi, ar matėme gražių merginų. Atsakiau, kad nematėm, bent jau kol kas. Italas labai nustebo, sakė, kad Tbilisyje jų gausybė. Čia būtina pažymėti, kad mes keliavome iš Batumio į Tbilisį, o jie – atvirkščiai. Kai su jais susitikome po savaitės, italas gruzinių grožį įvertino kiek subtiliau, anot jo, gražios merginos Gruzijoje baigiasi ties Tbilisiu.
Neaišku, ar taip yra iš tikrųjų, nes daugelis gruzinų savo moteris laiko paslėpę, dažnai jas pamatysi tik dengiant stalą ir jį nukraustant. Ir tik europietiškesnėje šeimoje moteriai leidžiama sėdėti vyrų draugijoje. Tiesa, ilgai svečiuodamiesi Gruzijoje, atkreipėme dėmesį, jog daugelis matytų moterų vilki juodos spalvos drabužiais. Sako, kad Gruzijoje, jei miršta šeimos narys ar kažkas iš giminių, moterys turi vilkėti juodos spalvos drabužius ištisus metus. Moterų kuprinėje mes neparsivežėm, bet įspūdį apie jas – tikrai.
Nuotraukos – štai kas labiausiai primena, kad buvai išvykęs. Nuotraukose dažniausiai įamžindavome tas vietas, kurias buvome suplanavę aplankyti. Todėl dabar galite paganyti akis į: Kazbegio kalną; Svanetijos kraštą; vienuolyną ant kalno atbrailos; mūsų palapinę, kurią, gavę leidimą, pastatėme ugniagesių kieme; žmones Boržomio parke atėjusius įsipilti šilto natūralaus šaltinio mineralinio vandens; galite pastebėti ir baseiną, esantį tame pačiame parke: jei ateini pasimaudyti dieną – reikia mokėti, jei ateini naktį – nebereikia.
 |
| A.Šileikio nuotr./Ušgulis – vienas iš obektų Gruzijoje, įtraukas į UNESCO paveldo sąrašą |
Lauktuvės – žinoma, o kaip be jų? Taigi, su savimi į Lietuvą kuprinėje mes tikrai parvežėm čiurčelų (dešrelės formos saldumynas, pagamintas iš riešutų, aplietų vynuogių sirupu), vyno, gruziniškos žaliosios arbatos ir receptų, kaip pasigaminti skanų šašlyką.
Užrašų knygutė – ji suskaičiavo, kad į Gruziją ir po ją keliavome su 127 automobiliais, nuriedėjusiais daugiau nei penkis tūkstančius kilometrų. Išeitų, kad per trisdešimt kelionės dienų kasdien turėdavome sutranzuoti po keturis automobilius. Mums pavyko aplankyti beveik visus šalies regionus. Verta paminėti, kad šioje šalyje įdomiausia yra gamta ir kraštovaizdis, bet ne miestai. Beveik visi gruzinai šiomis dienomis didžiuojasi Batumiu (tokia rytietiška Las Vegaso imitacija) ir reikės dar nemažai laiko, kad vietiniai suprastų, jog labiausiai didžiuotis jiems reiktų gamtos grožiu, tradicijomis, o ne vakarietiškos kultūros apraiškomis architektūroje.
Laiškas. Tai paskutinis dalykas, iškritęs iš kelionės kuprinės po Gruziją. Taip, tas pats laiškas, kurį turėjome pristatyti vienuolei. Kelionės metu paaiškėjo, kad mūsų ieškoma vienuolė yra ne Tbilisyje, o Armėnijos sostinėje Jerevane ir netrukus turėtų grįžti trumpam į Lietuvą. Apie tai SMS žinute informavome Vaidą. O ji, praėjus porai dienų po šios trumposios žinutės, atsitiktinai su vienuole susitiko Vilniuje prie Aušros vartų. Grįžę laišką atidavėm Vaidai ir atsiprašėm, kad jis nebuvo pristatytas adresatui. Netrukus po šio mūsų pokalbio, Vaida atsitiktinai su vienuole susitiko vėl, tai nutiko praėjus porai dienų po to, kai jai buvome gražinę laišką, prakeliavusį daugiau nei penkis tūkstančius kilometrų. Pagaliau jis pasiekė sesers Albinos rankas.
Ir tada nugara nubėgo šiurpuliukas. Lenkas kunigas.
