Išlipusi kurortiniame Gouves miestelyje prie keturiomis kokybės žvaigždutėmis pažymėto viešbučio jaučiausi lyg mažame, niekuo neišsiskiriančiame kaimelyje: viešbučio kiemas buvo tuščias, prie baseino netvarkingai išstumdyti gultai, nuo sausros žalią spalvą praradusi pievelė. Nepaisant to, kad viešbutį nuo jaukaus paplūdimio skyrė tik siaura važiuojamoji dalis, gamtovaizdį temdė į lietuvišką viešąjį tualetą panašus pastatas, ant kurio sienos puikavosi grafiti dažais pieštas užrašas – „cafe“.
Neslėpsiu, jog nuoroda netikėjau ir ji man kėlė juoką iki tol, kol priėjusi arčiau pamačiau, jog nemeluoja. Iš išorės nuviliančio pastato viduje iš tiesų buvo įrengta gana jauki kavinukė, o joje sukiojosi pusnuogė graikė – įdegusį kūną dengė tik trumpi vasariški šortukai ir mažutė palaidinė. Jos ryškiai raudonos lūpos įrėmino akinančią šypseną, o tamsūs smulkiomis garbanomis išpuošti plaukai krito jai ant pečių. Jauna moteris aptarnavo kavinukės lankytojus bei prižiūrėjo kitoje gatvės pusėje esančius paplūdimio gultus. Ji neatrodė pavargusi ir nepamiršo man, tą akimirką įkyriai stebinčiai jos darbą, maloniai pasiūlyti šaltos „frappe“ kavos.
Įžengusi į viešbutį, puošnioje pirmojo aukšto erdvėje tarp smėlio spalvos sofų bei gausybės gėlių, ant veidrodinių grindų pamačiau „besiilsintį“ nedidelį purvinai baltą šunį. Padarėlis neketino nė žingsnio pasitraukti į šalį, todėl viešbučio svečiai mandagiai jį peržengdavo. Viešbučio personalo tai visiškai nestebino, niekas neketino jo išvaryti ir nemanė, jog viešbutyje laisvai vaikštantys laukiniai šunys – kažkas keisto. Per savaitę praleistą Kretoje prie to pripratau – vietiniai ne tik mielai elgiasi su šunimis, bet ir pateisina bet kokį jų elgesį.
Atostogų vakarus leidau vidiniame viešbučio kiemelyje – pinti krėslai ir staleliai, supantys nedidelį baseiną, čia pat veikiantis baras, malonus graikų aptarnavimas ir blankiai gelsvos kelių žibintų šviesos, sukuriančios ramų ir romantišką vakaro vaizdą. Stebino tik kas vakarą ten užklystantys gyvūnėliai, kurių vienas, auksaspalvį retriverį primenantis šuo, netikėtai, tiesiai man prieš akis, šoko į baseiną. Beveik nepanikuojantis barmenas, išgąsdintas poilsiautojų reakcijos, puolė vyti atsigaivinti sumaniusį šunelį iš ten, tačiau šis, iškėlęs priekines letenas, gulėjo ant baseino krašto lyg laukdamas, kol bus ištrauktas. Prie tvarkos ir griežtų taisyklių pripratusiai lietuvės akiai situacija kėlė šypseną ir aš negalėjau nenufotografuoti mūsų šaliai neįprasto vaizdo.
 |
| R.Lipnevičiūtės nuotr./Šuo baseine |
Pasinaudojusi kelionių gidės pasiūlymu išsiruošiau į Kretos sostinę Heraklioną. Pagal pasakojimą suradau stotelę, sukaltą iš vos kelių lentų ir uždengtą stogeliu. Jokio autobusų važiavimo tvarkaraščio ar maršrutų nuorodų nebuvo. Pralaukiau gerą pusvalandį, tačiau aplink nesimatė nė vieno autobuso. Mane užkalbino pro šalį einantis jaunas vyras. Pamatęs mane nekantraujančią stotelėje jis pranešė: „Autobuso šiandien nebus“. Domėjausi, ar atėjau ne į tą stotelę ir iš kur galėčiau keliauti, tačiau turistu iš Prancūzijos prisistatęs vaikinas maloniai paaiškino, kad pats jau išmaišė visą miestelį ir išsiaiškino, jog autobusai šiandien tiesiog nevažiuoja – iš niekur, į niekur, jokioje stotelėje. Graikai streikuoja. Dar porą minučių prastovėjau spręsdama, ką daryti ir lėtu žingsniu nuėjau nežinoma kryptimi, nusprendusi, kad nesugebėsiu pasiklysti, nes visad sekdama pakrante galėsiu grįžti į viešbutį.
 |
| R.Lipnevičiūtės nuotr./Gražiai sutvarkys kurortas |
Klaidžiodama tarp nedidelių, vos dviejų aukštų pastatų, kuriuose gyvena vietiniai miestelio gyventojai, bandžiau įsivaizduoti vieną dieną Vilniuje be visuomeninio transporto ir nusprendžiau, kad mūsų šalyje tai nebūtų toleruojama. Taip pat nemaloniai stebėjausi gamtos grožį darkančia netvarka ir nosį erzinančiu tvaiku. Galiausiai klaidžiodama gyvenamųjų namų rajonuose priėjau Gouves miestelio centrą – porą siaurų gatvelių, perpildytų suvenyrų parduotuvėmis ir įvairiomis lauko kavinėmis. Kavinukės skyrėsi nuo tų, kurias matome Lietuvos kurortuose, visos stebėtinai pustuštės. Apsidžiaugusi, jog radau „civilizaciją“ užsukau į pačią pirmąją pasitaikiusią nusipirkti vandens, bet iš ten mane išprašė vilko dydžio, greičiausiai neveislinis šuo: jis buvo pririštas prie baro atramos kavinės viduje. Įžengusį jo nepastebėjau, bet staiga bauginančiai lodamas ir rodydamas nasrus jis puolė prie manęs, laimei, spėjau atsitraukti ir grandinė laikiusį „sargą“ neleido jam manęs nuskriausti. Supratau, kad kavinėje pasirodžiau nelaiku – Siesta – kavinės šeimininkas ilsisi, o šuo atsakingai saugo ją nuo nekviestų lankytojų.
 |
| R.Lipnevičiūtės nuotr./Šunys restoranėlyje |
Išėjau laukan, bet vos už kelių žingsnių buvau sugundyta malonaus graiko kvietimo užsukti papietauti jo užeigoje. Prisėdau vijoklių pavėsyje pasislėpusioje terasoje ant pintos kėdės prie nedidelio, vos vienam asmeniui skirto stalelio. Vidutinio amžiaus graikas maloniai mane kalbino, klausė, iš kur esu ir ar gerai leidžiu laiką kurorte. Man užsisakius gaivinančios „frappe“ kavos jis patikino, kad privalėčiau paragauti tradicinio ir kur kas stipresnio gėrimo – „raki“, kuriuo mėgavosi vietiniai prie gretimo stalelio.
Pasidomėjau, kokius tradicinius patiekalus galėčiau užsisakyti, nepamiršdama paminėti, jog gerokai pavargau nuo maisto viešbutyje. Atsakyti į mano klausimą vyras pakvietė savo žmoną. Brandi tamsiaplaukė šokoladinės odos moteris patikino, jog šioje virtuvėje gamina tik ji viena, viską ruošia savo rankomis, taip lyg ruoštų savo šeimai, tikrąja to žodžio prasme – pagaminta namuose. Kai moteris išėjo ruošti patiekalo pavadinimu „moussaka“, jos vyras prisijungė prie graikų kompanijos ir mėgavosi „raki“. Mažutėje lauko kavinėje pajutau tikrąją Kretą – sėdėjau karštyje apsupta graikų, stebėjau jų atsipalaidavimą ir laisvą elgesį. Nesuprasdama klausiausi garsaus jų pokalbio ausiai miela kalba ir negalėjau nesižavėti situacija. Viskas čia alsavo laisve. Jiems nerūpėjo, kas juos mato, nesvarbu, kaip jie atrodo ir kokią įtaką jų elgesys gali daryti pašaliniams ar net potencialiems klientams. Jie neskaičiavo stipraus gėrimo stiklų ir garsiai juokėsi – užmetęs akį nusistebėtum tokia popietės veikla, bet tada nejučiomis pasijunti toks suvaržytas ir gaila, bet tolimas jiems.
Papietavusi (žymiai skaniau nei viešbučio restorane) apvaikščiojau aplink besidriekiančias suvenyrų parduotuves – niekas įkyriai nieko nesiūlė, neįrodinėjo, ką privalau pirkti ir ko ne, bet neslėpsiu į Lietuvą parsivežiau ne vieną mielą smulkmeną.
Kitą dieną vėl išsiruošiau į sostinę (šį kartą autobusai manęs nenuvylė) ir išaukštintą Heraklioną pasiekiau gana greitai. Vietoj kelionių agentūrų siūlomų ekskursijų mieliau nusprendžiau savarankiškai apžiūrėti miestą, žinoma, prieš tai išklausiusi viešbutyje barmenu dirbusio graiko nuorodų. Tai buvo daug pigiau ir suteikė daugiau naujų potyrių.
Aplankiau Knoso rūmų griuvėsius, žavėjausi Herakliono senamiesčio architektūra, mačiau Veneciją primenančią sostinės prieplauką, bet labiausiai mane sužavėjo vietiniai žmonės. Įspūdingas istorinis palikimas niekaip negalėjo nustelbti temperamentingo graikų charakterio: turistams subalansuotos sostinės kavinukės neįmanoma sulyginti su ta, kurioje pietauja vietiniai Herakliono gyventojai – netylantis triukšmas, emocingi pašnekesiai iliustruojami kūno kalba, aidintis garsus juokas priverčia atsisukti kiekvieną santūresnį atvykėlį.
Prisėdau papietauti turistų mėgstamoje užkandinėje: sėdėjau prie lauko stalelio nugara į pagrindinę gatvę ir fotoaparato ekrane tyrinėjau jau matytus kelionės vaizdus. Staiga kažkas ramiu judesiu nukėlė man nuo galvos plačią skrybėlę, saugojusią mane nuo saulės kaitros. Atsisukusi pamačiau, kaip gerokai pagyvenusi moteris šypsodamasi nusineša mano skrybėlę. Pamaniusi, kad tai pokštas, nesuskubau jos atsiimti, bet išsišokėlė graikė užsidėjo ją sau ant galvos ir ramiai įsimaišė į didžiąja gatve žingsniuojančių praeivių minią. Šalia mano stalelio sėdėję vokiečių turistai ėmė šaukti apie ką tik įvykusią vagystę, o aš vis dar negalėjau susivokti – pakilau nuo stalelio ir akimis gaudžiau moterį. Staiga iš šalia esančio banko išbėgo absurdišką įvykį matęs apsaugos darbuotojas ir nusivijo „plėšikę“. Po kelėtos minučių jiedu grįžo prie manęs – jis šaukė ant moters, o ši kilniai įdavė skrybėlę man į rankas, ir abu puolė atsiprašinėti. Keisčiausia buvo tai, kad aš nebuvau nei pikta, nei išsigandusi – įvykio absurdiškumas man buvo nesuvokiamas, nepriimtinas mano kultūrai, tačiau kėlė juoką.
 |
| R.Lipnevičiūtės nuotr./Kreta |
Vakare grįžusi į viešbutį ir barmeno paklausta, kaip sekėsi kelionėje pagal jo nuorodas nupasakojau ir nemalonųjį įvykį, tačiau jis (kitaip nei aš) nustebintas nebuvo: „Man labai gėda už ją, tačiau vyresnio amžiaus žmonės kartais taip elgiasi – pasiima tai, kas jiems patinka“.
Ryte su turistų grupe leidausi į kelionę autobusu. Šį kartą turėjau galimybę suprasti, jog eismas mūsų šalyje ramus. Autobuso, kurio keleivė tą kartą buvau, vairuotojas lėkė dideliu greičiu „nardydamas“ lengvųjų automobilių ir motorolerių gausoje. Mano akiai rodės, jog visi čia važiuoja be taisyklių: užsidegus raudonam šviesoforo signalui gatvę kirsti dar spėjo mažiausiai tris automobiliai, o bet kokia kito vairuotojo klaida sukelia nepasitenkinimo bangą ir emocingą išraišką vairuotojo elgesyje. Mūsų autobuso vairuotojas staiga sustabdė savo transporto priemonę viduryje plačios gatvės ir lydymas garsių kitų automobilių signalų ir pasipiktinusių vairuotojų žvilgsnių įlaipino dar vieną keleivį.
 |
| R.Lipnevičiūtės nuotr./Architektūrinis paveldas |
Tuo tarpu gatvėje susidarė automobilių spūstis dėl važiuojamojoje dalyje palikto automobilio. Keliui iš miesto nuvinguriavus į kalnus vairavimas atsargesnis netapo: lekiant didžiuliu greičiu kalnų keliai atrodė dar siauresni ir labiau vingiuoti. Pasiekus kelionės tikslą – Lasičio plokščiakalnį – nusivilti negalėjau. Kalnų apsuptoje erdvėje įsikūręs miestelis atrodė gyvenantis kitame, tik jam priklausančiame pasaulyje. Palypėjus aukščiau jį supančiais kalnais atsivėrė neregėta panorama, kurią tiksliai apibūdino gidės ištarta V. Vysockio frazė: „Geriau už kalnus gali būti tik kalnai“.
 |
| R.Lipnevičiūtės nuotr./Salos kraštovaizdis |
Paskutinę atostogų dieną ilsėjausi paplūdimyje, mėgavausi kaitria saule, lengvu plaukus glostančiu vėju ir skaidriu jūros vandeniu, stebėjau poilsiautojus ir gyvenimu besimėgaujančius graikus. Supratau, kad tai, kas pirmiausia Kretoje mane išgąsdino dabar ėmė žavėti ir jaudinti. Nejučia piršosi mintis, kad tokioje vietoje visada būčiau laiminga – nesikelčiau dar neprašvitus ir ryte nevėluočiau į sausakimšą autobusą, palikus neišgertą karštos kavos puodelį, niekur neskubėčiau, o popietę atiduočiau savo siestai... Čia gyvena laisvė.
