D.Lekavičiūtės nuotr./Miestelis |
Artėja vasaros pabaiga, o mes su drauge gulim tam pačiam Druskininkų paplūdimyje. „Tau, drauge, dar neatsibodo ta pati vasara, tos pačios vietos, lekiam kur kitą vasarą pakeliauti?“ – pakėlusi galvą paklausė Rugilė. Aš be abejonės sutikau, jau senų seniausiai svajojau kur nukeliauti. Sukirtom rankomis ir prisižadėjom vienai kitai. Atėjo ruduo ir prasidėjo studijų metas. Ėjo mėnesiai ir mums pavyko, mes susitaupėm pinigų... Ir štai jau esame kelionių agentūroje bei perkame kelialapį į Kroatiją. Didžiulis noras keliauti ir patirti naujų nuotykių jau užvaldė didžiąją dalį mūsų minčių.
Į Kroatiją pagaliau susiruošėme... Sėkmingai vis gendančiu autobusu įveikėme Lenkijos, Čekijos, Austrijos, Slovėnijos kelius. Kroatija pasitiko mus su nuostabia didele saule. Smagūs Kroatijos kalnų keliukai truputį kėlė baimės, kad nusiridensime toli toli...
Apsigyvenome mažame Starigrad Paklenica miestelyje. Gavome apartamentus su bendra virtuve, kaimynėmis tapo musu bendrakeleivės: dvi senyvos moteriškės ir trys nuolat besipykstančios draugės. Nors buvome po ilgos kelionės pavargusios ir buvo vėlu, tamsu, metėme daiktus ir pasileidom tekinos link jūros. Gal šiek tiek išsigandom, paplūdimiai ne kaip Baltijos mūsų, o akmenuoti ir asfaltuoti.
D.Lekavičiūtės nuotr./Saulėlydis |
Kitą dieną anksti atsikėlusios nusprendėme labiau pažinti miestelį. Buvo vasaros pati pradžia, termometras siekė +27 C. Džiaugėmės šilta, druskinga jūra, ilsėjomės, vakarais bare ragavom kokteilius, skanavom kroatiško maisto ir gėrimų. Taip pat pažindinomės su vietiniais. Vaikščiojom po juvelyrinius kioskelius, o jų čia pilną. Kadangi miestuke pinigų leisti mažai kur buvo, leidome juos suvenyrams.
D.Lekavičiūtės nuotr./Velebitų kalnai |
Kroatijoje žmonės labai draugiški nuoširdūs, geri, mieli, svetingi žmonės... Labiausiai buvo įsimintinas žygis į kalnus. Starigrad Paklenica yra nuostabi savo nacionaliniu parku, Velebitų kalnais. Tai yra seniausias parkas Kroatijoje. Dieną prieš, mūsų vadovė pasakė, jog kelsimės anksti, mūvėti tinkamą avalynę, daug vandens pasiimti ir turėti ko nors užkąsti.
Kadangi su drauge prieš kelionę nepagalvojome apie kuprines, turėjome tik moteriškas rankines, reikėjo kažką sumąstyti, juk su rankinukais į kalnus neisime. Į galvą šovė ideali mintis – nuo lagaminų turėjome diržus, kuriuos pritvirtinome prie rankinukų ir pasidarėme rankines per petį, džiaugėmės savo nauju išradimu „rankinpečiu“.
D.Lekavičiūtės nuotr./Velebitų kalnai |
D.Lekavičiūtės nuotr./Plitvicų kriokliai |
Gražūs slėniai ir gilūs tarpekliai tikrai atkreipė mūsų dėmesį. Į kalną kopti buvo tikrai sunku, stačios vietos ir slidūs, smailūs akmenys sunkino kopimą. Gyvenime dar tiek nesame prakaitavusios. Kylant į kalnus upeliai darėsi vis aktyvesni, o kai kuriose vietose galima net išsimaudyti. Kai pasiekėme viršūnę, pagaliau visi atsipūtėme, visi buvo išsekę, kopėme dvi valandas, jeigu ne daugiau. Žinodami, kad dar reiks leistis atgal, neskubėjome. Kalnai iš kitų išsiskiria užapvalintomis formomis. Tiesiog tobulai gražu... Tai prisiminus, vis norisi grįžti atgal su ta pačia drauge.
Dar ir dabar jaučiu nuostabų levandų kvapą ir prisimenu ramiai banguojančias bangas. Būtinai reikia sustoti ir pasivaikščioti po tas vietas, užuosti visus svaiginančius kvapus, nusipirkti iš vietinių gyventojų alyvuogių aliejaus, paragauti kavinėje skanių jūros gėrybių, pasivaišinti arba paragauti nacionalinio gėrimo rakijos.
Vyresnio amžiaus žmonėms kuo puikiausiai tiktų Starigrad Paklenica, tai ramus miestelis ramiam pasiilsėjimui. O jaunimui siūlyčiau apsistoti Zadare su gyvesniu naktiniu gyvenimu. Jeigu jau vykstate į Kroatiją, tai būtinai užsukite į Plitvicos ežerus, tikrai nepasigailėsite.
Plitvicos nacionalinis parkas – UNESCO saugomas natūralus gamtos kūrinys. Jie yra ypatingi savo spalvomis: žydra, žalia, mėlyna. Be galo gražu, kriokliai, smaragdinio žydrumo ežeriukai. Vasaros metu Plitvice būna beprotiška masė žmonių, sunku tada grožėtis, gėrėtis šituo gamtos kūriniu, nebespėji net apsižvalgyti, nes visą laiką reikia eiti ir nestabdyti judėjimo, tuo pačiu saugantis nenuslysti nuo skardžio. Net nufotografuoti to, kas labai gražu, nebespėji. Todėl siūlyčiau ten vykti ne vasaros metu.
D.Lekavičiūtės nuotr./Plitvicų parkas |
Į Adrijos jūra basom patarčiau nelipti, ten pilna pasislėpusiu jūros ežiukų, o ir akmenukai smailūs – skaudžiai duria į pėdas. Nors ir ne saulėta diena, bet teptis nuo saulės kremais būtina, ten saulė labai aktyvi. Kas dar tik galvojate keliauti, siūlyčiau Kroatiją, man tai didelis akvariumas su nuostabia jūra ir pasakišku kraštovaizdžiu.