Kodėl Ukraina?
Pirmi metai, kai galėjau savarankiškai keliauti, buvo skirti vakarietiškoms šalims, o rytinės šalys patraukė vyresnių žmonių pasakojimais, kaip jie keliaudavo prie Juodosios jūros ir žinoma atvirukai, senos spalvotos nuotraukos su gražiais fontanais, apsodintais gražiomis raudonomis gėlėmis.
 |
| Gabija Kalaušytė nuotr./Gazuoto vandens aparatas |
Lėktuvo bilietas iš Vilniaus iki Kijevo kainavo apie 300 litų. Kijeve neradome katino iš M.Bulgakovo pasakojimų, kuris puošdavo namo sieną pažymėtą numeriu 13, matyt kažkur išėjo pasivaikščioti. Bet pasižvalgėme į gražiąsias cerkves žaliais stogais, skendinčias raudonose rožėse. Atsitiktinai patekę į medaus šventę ir paragavę ,,kitokio“ medaus su korio gabaliukais, užsigėrę ,,kvaso“ iš geltonos bačkos, kurių pilna visoje Ukrainoje, skubame į didžiulę traukinių stotį, iš kurios pajuda traukinys į Odesą. Visą naktį supuojami lekiančio traukinio per Ukrainą, snaudžiame krakmolytuose pataluose, o ryte užsisakome juodos arbatos iš stiklinės paauksuotais kraštais.
 |
| Gabija Kalaušytė nuotr./Vienasienis |
Kartais būna miestai, kuriuos imi ir įsimyli, kiti būna tik tarpinės stotelės. O Odesa man labai patiko. Ilgai ieškojome vienos kėdės iš garsiojo dvyliktuko, ir ilgai laukėme eilės ant jos prisėsti nuotraukai. Šone ant suoliuko sėdėjo ko gero garsus dainininkas iš bronzos ir visos pagyvenusios moteriškės norėjo prisėsti jam ant kelių. Nufotografavę kitus ir patys susiradę fotografą, patraukėme ieškoti namo iš vienos sienos. Žinojome tikslų adresą, bet tas namas vienasienis yra gerai matomas tik einant tam tikra kryptimi. Todėl ėję iš priešingos pusės jį praėjome, pakeitus kryptį išties randame namą vienasienį, kuriame gyvena žmonės. Kelis kartus lipome aukštyn ir žemyn garsiais Potiomkino laiptais, jie laikomi Odesos simboliu, ir nuo jų atsiveria labai gražus vaizdas į Juodąją jūrą. Malonu vaikštinėti ir Prymorskyi bulvaru, sustoti nusipirkti ledų, įsilieti į gausų poilsiautojų būrį.
 |
| Gabija Kalaušytė nuotr./Link Juodosios jūros |
Pačioje Odesoje visą dieną vaikštome po turgų ir ieškome palapinės, aš dar būdama Lietuvoje buvau nužiūrėjus kurortinį miestelį, kuris nuotraukose atrodė toks įspūdingas, kad neliko net abejonės keliauti į jį ar ne. Su šiaip ne taip surasta palapine universalinėje parduotuvėje keliaujame į Zatoką , nuliūstu, nelabai panašu į matytus paveikslėlius, labiau į Palangą, kuri spėju, taip turėjo atrodyti prieš kokius 20 metų. Tiesiog vietinių ukrainiečių ir moldavų įprastų atostogų vieta.
Palapinę pasistatome prie pat jūros kranto, para žmogui kempinge kainuoja apie 5lt. Atostogos, bet negalime nesekti laiko, nes vanduo būna tik iš anksto nustatytomis valandomis kelis kartus per dieną. Pietaujame valgyklėlėje, kur tokia skani žele iš grietinėlės su ryškių spalvų gabalėliais, kurie primena vaikystę. Turguje nusiperkame krevečių ir kadangi nerandame jokio suoliuko, atsisėdę ant mažo paštui skirto pastato laiptelių stebime minias žmonių, gražiąsias slaves ir vaikus su guminiais ančiukais skubančius link jūros. Prisireikus pasinaudoti internetu atsiduriame keistoje interneto kavinėje, kur pasiteiraujame, ar negalėtume pasikrauti mobiliojo telefono ir vaikas gal kokių 9 metų su pakabinta pinigine ant pilvo pareikalauja kelių grivnų.
Laikas Zatokoje sustojęs, pailgi poilsio nameliai, nerenovuojami jau daugelį metų. Taip ir įsivaizduoju, kaip vienos ar kitos valstybinės įstaigos darbuotojai susisėda į autobusą ir lekia su pilnais krepšiais gėrybių vakariniams pasisėdėjimas į poilsiavietes, bent taip turėjo būti anksčiau, gal taip ir dabar. Zatokoje nusiperkame bilietą į Kišiniovą, keliaujame su pilnu autobusu moldavų į Moldovą, moteriškės burnoja ant vairuotojo, kad jų bagažas buvo apmokestintas, pagalvoji – taip pat žmonės burnoja ir Lietuvoje. Sumetame pasus į bendrą krūvą autobuso vairuotojui, vėliau išsigąstame, kad niekas jų nenusavintų ir ilgai stovime saulėgrąžų lauke pasienyje.
 |
| Gabija Kalaušytė nuotr./Zatokos paplūdimys |
Po kelių dienų Moldovoje taip ir neparagavę įdarytų garsiųjų paprikų, bet pasigrožėję vienos iš skurdžiausių Europos šalių gamta, grįžtame į Lvovą, kuris labai skiriasi nuo prieš tai lankytų Kijevo ir Odesos. Jis priklausė Lenkijai ir Austrijai, dabar yra gausiai lankomas turistinis miestas. Papuolame į iškilmingą paradą, minintį Ukrainos nepriklausomybės dieną, vaikai su uniformomis iškilmingai neša mėlynai geltoną vėliavą, visi žmonės pasipuošę tradiciniais kostiumais, taip malonu netikėtai atsidurti šventėje. Porą kartų apėję A.Mickevičiaus skulptūrą, sustoję prie pamiršto gazuoto vandens aparato, klaidžiojame po miestą. Užsukame į jaukią stiklo galeriją, kur dirbanti moteris, pasakoja apie savo vaikystę Šiauliuose ir taip gražiai atsiliepia apie Lietuvą.
 |
| Gabija Kalaušytė nuotr./Kavinukė Lvove |
Lvove yra labai daug gražių ir jaukių kavinukių, daugelis jų turi savo temą ir tam pritaikytą interjerą. Pvz: kavinė, kurioje pilna durų, ar miesto centre esantis ,,Bunkeris“, į kurį įeini su slaptažodžiu ir tikrai pasijunti esąs tikroje slėptuvėje.
Vakarienei išsirenkame namą, iš kurio sienų išlenda drakono žvynai ir uodega, viduje mažytės ir erdvės ir... mažyčiai žmonės, padavėjais dirba nykštukai. Mano bendrakeleiviui tai labai nepatinka ir jis išsigąsta, kai jam sunkų bokalą ant stalo pastato kokio 1,3 m šviesiaplaukė nykštukė. Šioje kavinėje bevalgant skaniai įdarytas bulves kyla ginčas, gerai ar blogai, kad yra sukuriamos tokios darbo vietos į kurias negali pretenduoti aukštesni nei 1,5 m asmenys. Jausmas labai dviprasmiškas ir visgi nepakartojamas.
 |
| Gabija Kalaušytė nuotr./Potiomkino laiptai Odesoje |
Kitą rytą užsukame į farmacijos muziejų apžiūrime konservuotas gyvates, šaltuose rūsiuose užsisvajoji apie senų laikų paslaptis gydant žmones ir apie šių laikų farmacijos progresą. Lvovas taip patinka, kad viešnagė yra pratęsiam kelioms dienoms, gerai, kad atgal nereikia skubėti į jokį lėktuvą ar konkretų autobusą. Iš Lvovo patraukiame į Liubliną, pasitikslinti ir pasikartoti, ką išmokome istorijos vadovėliuose.
Į Ukrainą reikia vykti be išankstinių nusistatymų, dar žinoma reikia nepamiršti pasiimti paso. Patarčiau kelias naktis praleisti riedančiuose traukiniuose. Nebijoti kalbėtis su vietiniais žmonėmis, kuriems smalsu iš kur tu atvykai ir ką tu čia veiki, nes dažniausiai jie Jus maloniai nustebins vardindami Lietuvos miestus ir pasakodami savo tolimus ir nostalgiškus ryšius su mūsų kraštu.
Patogi ir pigi vieta apsistoti kaip ir visur yra hosteliai, kur kainos svyruoja apie 10 eurų nakčiai, nelabai kuo skiriasi nuo panašaus tipo nakvynių vietų kitose šalyse. O hosteliuose visada malonu sutikti kitus keliauninkus ir dalintis nepakartojamais kelionių įspūdžiais. Grįžęs namo supranti, kad posakis ,,Kelionės tai dalykas už kurį sumoki, bet tampi žymiai turtingesnis“ yra labai teisingas. Pati Ukraina ir jos žmonės palieka neblėstančius šiltus prisiminimus apie paprastą ir gražų bendravimą, kurio stengiesi nepamiršti ir po kelionės.
 |
| Ditma |
