Kosmopolitiškasis Berlynas už 20 litų

Išgirdę, jog geriausia žydams gyventi Vokietijoje, matyt, pamanytumėte, jog tai – juodojo humoro prisotintas pokštas. Tačiau suklydote – antai šalies sostinė Berlynas, esantis antrasis pagal dydį Europos Sąjungos miestas (pirmasis – Londonas, Anglija), šiandien dvelkia išskirtine tolerancija, o miesto gatvėse kur kas lengviau sutikti žydą, indą, ispaną ar amerikietį, nei patį vokietį.
Berlynas
Rotušė / Gabijos Balvočiūtės nuotr.

Berlyne gyvenantys lietuviai visi kaip vienas sutaria: šis miestas – beprotiškiai kosmopolitiškas. Įsitikinti nesunku – tarytum skirtingų tautų atstovų katilu tapusios sostinės gyventojų, kurių dar 2008-aisiais čia buvo per pusketvirto milijono, o dabar, matyt, dar daugiau, nebestebina niekas: jų dėmėsio neprikaustys nei centrinėje aikštėje besimeldžiantys budistai, nei netoliese praeivius „linksminantis“ išsirengęs britas, nei miesto gatvėmis ant milžiniškų kojūkų vaikštantis keistuolis, pakaušį pridengęs švarko apykakle ir vaidinąs esąs begalvis.

Sako, po Antrojo pasaulinio karo viskas pasikeitė – vokiečiai gėdijasi, todėl nieko nebeskriaudžia. „Jie sako, kad jiems dzin, ar tu žydas, ar gėjus, ar šiaip nenormalus, ar normalus. Jie nepaprastai tolerantiški, arba bent jau puikiai tokiais apsimeta. Reikėjo matyti, koks gėjų paradas čia buvo prieš savaitę…“, – pasakojo Berlyne mus pasitikusi čia studijuojanti Aistė. Vėliau dėl viso pikto priminė: jokių pokštų nei apie žydus, nei apie Hitlerį – vokiečiams skauda.

Į Vokietiją – autobusu

Atšilus orams keliauti į Berlyną lietuvaičių gretose tapo kaip niekad populiaru – tą lėmė dar nuo pavasario vidurio itin aktyviai siūlytos tarptautinių autobusų kompanijų akcijos, kuriomis pasinaudoję keliautojai atostogauti galėjo už tiesiog juokingas sumas. Štai mano kelionė į Berlyną, įvykusi paskutiniosiomis birželio dienomis, atsiėjo tiesiog simboliškai – 20 lt: 10 lt pirmyn ir 10 lt – atgal. Draugai nukeliavo dar pigiau. Šiuo metu autobusu nukeliauti iš Vilniaus į Klaipėdą kainuoja 60 – 70 lt. Norint sugrįžti – dar tiek pat.

Gabijos Balvočiūtės nuotr./Berlyno siena
Gabijos Balvočiūtės nuotr./Berlyno siena

Vykti į Vokietiją autobusu yra kur kas paprasčiau, nei gali pasirodyti – nors Vilnių ir Berlyną skiria kone 1000 km, o autobuse tenka praleisti vidutiniškai 16 valandų, kelionė anaiptol neprailgsta: užmušti nuobodulį padeda moderniosios technologijos, paruoštos kiekvienam keleiviui, – tai sėdynėse įmontuoti kompiuteriukai, leidžiantys važiuojant žiūrėti pasirinktus filmus, klausyti mėgstamos muzikos, surinktos pagal žanrus, žaisti žaidimus, naudotis internetu. 16 valandų praėjo greitai ir lengvai.

Pigiai, bet turiningai

Berlyne praleidome nepilnas penkias dienas, apsistojome pas vietoje studijuojančias lietuves ir kompaniją joms palaikantį italą. Nors rajonas ir turkų, iki miesto centro nuo čia – vos 15 minučių kelio metro, turkai pasirodė draugiški, o ir butas fantastiškas – ne lietuviškų studentų.

„Per mėnėsį kiekvienas mokam po du šimtus eurų. Komunalinių nemokam, – šypsosi lietuvaitė Laima. – Čia Vokietija… Kitaip, nei Lietuvoj“, – pridūrė. Verta pabrėžti, jog auksinė keliautojų taisyklė „litas lygu euras“ Berlyne galioja. Tiesa, su menkomis išimtimis.

Kad jau atkeliavome šitaip pigiai, o dar ir už lovą mokėti neteko, išsikėlėmė tikslą: beveik savaitė Berlyne beveik nemokamai. Jei ne neapsakomo jaukumo parduotuvėlės, visai nereikalingomis, tačiau akis lepinančiomis smulkmenėlėmis nukrautais prekystaliais, planas būtų buvęs įgyvendintas. Dabar – įgyvendintas beveik.

Gabijos Balvočiūtės nuotr./Berlyno siena
Gabijos Balvočiūtės nuotr./Berlyno siena

Per penkias dienas pamatėme nei daug, nei mažai. Išsikėlėmė uždavinius: dienomis aplankyti turistinius objektus, vakarais – pažinti naktinį Berlyno gyvenimą ir pamėginti suprasti kultūrą. Atrodo, pavyko: Brandenburgo vartai, viena iš centrinių miesto aikščių – Alexander Platz, modernumu alsuojantis Berlyno naujamiestis – Potzdamer Platz, centrinis miesto parkas, žydų memorialas, Berlyną garsinantis zoologijos sodas, rotušė, katedra, Berlyno siena, televizijos bokštas, vingiuotos senamiesčio gatvelės – neskubėdamos ir atsipalaidavusios, kaip dera atostogautojoms, kelionės metu aplankėme viską, piniginę atverti prisireikė tik prie zoologijos sodo kasos – 13 eurų žmogui.

Žinoma, Berlynas toli gražu nepanašus nei į Vilnių, nei į Kauną: atstumai čia užtektinai dideli, tad pėsčiomis nesuvaikščiosi – tikra palaima tapo po žeme įdiegta metro sistema, išvystyta tiesiog pavyzdingai. Viešojo transporto bilietas penkioms dienoms, suteikiantis galimybę važiuoti ir metro, ir autobusu, bet kuriuo paros metu neribotą skaičių kartų, mums atsiėjo beveik po 30 eurų. Kartu su bilietu pirkėjas gauna žemėlapį – jame puikiai išaiškinta visa viešojo transporto sistema ir vaizduojami jo maršrutai, tad neilgai trukus savo viešojo transporto bilietus praminėme „geriausia kelionės investicija“.

Matyt, taupyti Berlyne padėjo šilti orai – mažiau valgyti norėjosi, nors maistas čia ir nėra brangus. Antai norintys

Gabijos Balvočiūtės nuotr./Berlyno televizijos bokštas
Gabijos Balvočiūtės nuotr./Berlyno televizijos bokštas

greitai užkąsti – paragauti turkiškų kebabų, kurie, beje, visai kitokie nei Lietuvoje, sukrimsti amerikietišką mėsainį, išbandyti kiniškus patiekalus ar pasimėgauti norvegiškais jūros gėrybių užkandžiais – valgydami triskart perdien drąsiai galėtų išsiversti su 10 – 15 eurų kišenėje. Dar pigiau užkąsti pavyktų maistą perkant parduotuvėse, kuriose taip pat apstu jau paruoštų patiekalų. Tiesa, kiek kitaip seksis prisėdus prie restorano ar kavinės stalo – sutaupyti tikrai nepavyks.

Vis dėlto smagiausius prisiminimus Berlyne palieka naktinis gyvenimas – mieste apstu užeigų, kavinių, restoranų, naktinių klubų, o kiekviename jų laukia nauji draugai ir nuotykiai. Žinoma, didžioji dalis biudžeto lieka užeigos kasoje...

Imigrantų miestas

Stebinantis Berlyne atrodo žmonių geranoriškumas bei gyvenimo sąlygos – antai eilinė imigrantė padavėja, šnekanti vien anglų kalba, besisukiodama miesto kavinėje čia uždirba iki 2000 eurų, o jei dar netyčia imtų ir prabiltų vokiškai... „Tačiau jei aš būčiau vokietė, gyvenčiau Vokietijoj ir Berlyne užeičiau į kavinę, o padavėja nemokėtų vokiškai, juk turėčiau teisę būti nepatenkinta?“ – klausiau vokiečio. „Kodėl gi? Žinoma ne. Padavėjos darbas – tave aptarnauti. O jei tau nepatinka, kad ji nešneka tavo kalba, tai tėra tavo problema“, – atsakė. Šiuo metu beveik šeštadalį Berlyno gyventojų sudaro imigrantai, visi jie čia atvyko iš kone 200 skirtingų pasaulio šalių. Didžiąją emigrantų dalį sudaro turkai.

Gabijos Balvočiūtės nuotr./Vokiečiai futbolą žiūrėjo prie Brandenburgo vartų
Gabijos Balvočiūtės nuotr./Vokiečiai futbolą žiūrėjo prie Brandenburgo vartų

Kalbėti vokiškai Berlyne nėra būtina, o net ir išgirdę vokiškai ko nors beklausiantį turistą, vietiniai atsako angliškai: „Nevarkite, matyt, angliškai visiems lengviau…“ – aukojasi. Darbą susirasti čia taip pat nesudėtinga – kiekviename metro apstu plakatų, skelbiančių „stebuklingus“ telefonus – surinksi numerį, pasakysi, kas, iš kur ir ką moki, ir suras darbą. Mažiausiai – 13 eurų už valandą. Neskambinau, tačiau vietiniai sakė, kad plakatai meluoja – kartais už valandą tesumoka po 10 eurų.

Vienas Berlyne nebūsi niekada – net jei besilankydamas Alexander Platz trumpam prisėsi ant fontano krašto pailsėti, tučtuojau būsi užkalbintas. Iš kur tu, kiek laiko čia vieši, ką matei, ką dar matysi, ar patinka – šito klaus kiekvienas, pagavęs tavo žvilgsnį. Patyrusi Berlyno euforiją į Vilnių keliauju nenorom – nors ir už 10 lt.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pavasaris – laikas kurti grožį savo kieme: specialistų patarimai, nuo ko pradėti ir kaip tvarkyti aplinką
Reklama
Žemės ūkyje vis labiau įsitvirtina biostimuliatoriai: kaip jie veikia?
Reklama
Ne tik šviežios ir kokybiškos, bet ir tvaresnės: kaip „Lidl“ užtikrina, kad pirmosios pavasario derliaus vaisiai ir daržovės būtų draugiškos aplinkai?