Daugiau kelionių po JAV rasite tinklaraštyje „Zuikių kelionės“.
Čia galima įterpti, kad aš sieloje visada buvau berniukas – turbo popieriukų su mašinomis kolekcija, žvejyba su pusbroliais, būstinių statymas, laipiojimas medžiais ir stogais, koviniai filmai, Švarcas – Dievas, o amerikietiškos nindzės kasetės buvo nužiūrėtos iki spalvų pradingimo. Bet labiausiai mėgau ir nesirinkdama skaičiau visas knygas apie indėnus.
Ar aš tada žinojau, kad Vinetu yra išgalvotas personažas ir vokiečių rašytojas Karlas May‘us visą Vinetu bei Old Shatterhand seriją parašė sėdėdamas kalėjime, gyvenime kojos į Laukinius Vakarus neįkėlęs? Aišku, kad ne. Bet Amerikos istorija su visomis jos baisybėmis ir neteisybėmis prieš indėnus mane visada domino.
Pagalvokime, gyvena sau žmonės su savo papročiais, kalba, prekyba, žemdirbyste ir civilizacija. Ir štai atvaro chebrantai iš Europos. Ir pradeda pliektis tarpusavyje už svetimas žemes. Pakeliui žudo, griauna, atiminėja, apgaudinėja, prievartauja vietinius, pjausto jiems galvas ir jomis futbolą miestelių aikštėse žaidžia. Ai, ir šiuo makabrišku sportu užsiiminėjo ne užkietėję Laukinių Vakarų banditai, bet mielos damos, miestų pažibos, vadovų žmonelės.
Šiuo makabrišku sportu užsiiminėjo ne užkietėję Laukinių Vakarų banditai, bet mielos damos, miestų pažibos, vadovų žmonelės.
Vietiniams Amerikos žmonėms padaryta skriauda niekada nebuvo ir nebus kompensuota. Jei kas dar negirdėjote, tai buvo net krikščioniški internatai indėnams, kur apgyvendindavo iš šeimų atimtus vaikus, idant vienuolės ir kunigai krikščioniškas vertybes jiems diegtų. Taip uoliai diegė, kad masiniai badu ir smurtu nukankintų vaikų kapai dar ir dabar randami šalia tų pragaro irštvų.
Trumpam užbėgę į Laukinių Vakarų artefaktų muziejų-dirbtinį miestelį, patraukėme pažiūrėti kontroversiškojo Crazy Horse memorialo.
O čia irgi nebloga žmogaus didybės ir niekšiškumo istorija. 1941 metais, šventose indėnų žemėse, Juoduosiuose kalnuose buvo iškaltos milžiniškos keturių Amerikos prezidentų galvos. Mažumėlę ciniška, ne?
Vietiniams Amerikos žmonėms padaryta skriauda niekada nebuvo ir nebus kompensuota.
Lakotų genties žmonės sugalvojo atsaką – pastatyti nemažiau įspūdingą paminklą savo vadams pagerbti. Darbo ėmėsi lenkas skulptorius K.Ziolkowskis, o atvaizduoti nuspręsta lakotų karo vadą Tasunke Witko („Tas, Kurio Žirgas Pašėlęs“ arba tiesiog „Crazy Horse“).
Projektėlis – grandiozinis, didingų matmenų paminklas skaptuojamas kalne. Suplanuotas visas parkų, muziejų kompleksas. Darbai pradėti daugiau nei prieš 70 metų. Visa tai tęsiasi iki šių dienų ir dar truks mažiausiai tris dešimtmečius.
Pats skulptorius, šiam projektui paaukojęs visą savo gyvenimą, jėgas bei lėšas, jau miręs. Darbus tęsia 10 jo vaikų ir nežinomas skaičius anūkų.
Kur čia kontroversija? Kalbama, kad nėra nė vienos Crazy Horse nuotraukos ar piešinio, nes jis kategoriškai nenorėjo būti įamžintas, net jo tiksli kapo vieta įslaptinta. Tai kokio velnio reikėjo būtent jį išeksponuoti tokiais matmenimis, kad iš gretimos valstijos matytųsi? Sako, skulptūra labai žaibus traukia, nenustebčiau, kad čia Crazy Horse iš anapus savo pretenzijas reiškia.
Antras kabliukas – statybų finansavimas ir trukmė. Lakotų reikalavimu projektas nepriima jokios valstybinės paramos. Parama, ir dosni, eina iš privačių asmenų bei įmonių. Yra gandų, kad toli gražu ne visi gaunami pinigai pasiekia tikslą ir greičiau užbaigti projektą kažkam visai nesinori. Kiek tame tiesos – nežinau. Žinau tik tiek, kad nėra nuostabesnio ir tuo pačiu baisesnio sutvėrimo nei žmogus.
Pabaigai – apsistojome gretimame Kasterio miestelyje, kur mūsų automobilis buvo nemandagiai ir grubiai apstumdytas vyresnio džipo su didesniais ratais. Įlinkimas nemenkas, bet nervintis nebuvo kada, nes telefonai pradėjo kaukti su įspėjimais apie artėjančią audrą ir teniso kamuoliuko dydžio ledo krušą. Kol vairuotojas svarstė, kur rasti bent kokią pastogę mašinai apsaugoti – audra praėjo gausiai pildama lietų, pliekdama žaibais ir šykščiai pabarsčiusi smulkių ledukų.
Daugiau kelionių po JAV rasite tinklaraštyje „Zuikių kelionės“.
