„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Kretos piemenų tradicijos: avis ganantys vyrai jaučiasi tarsi verslininkai

„Aš – laisvas verslininkas. Dirbu, kada noriu, pietauju, kada noriu, ganau debesis, nusnūstu popiečio miego ir ilsiuosi, kada noriu. Ne tik išlaikau šeimą, bet dar ir dukrai namą statau... Nuo nieko nepriklausau ir niekam neatsiskaitau“, – pasakoja Elijas. Kaip ir daugelis kitų senbuvių kretiečių, jis seka tūkstantmetes salos tradicijas ir gano avis.
Kreta
Kretos provincijoje tokie vaizdai įprasti / Paul Stewart nuotr.

Tačiau piemuo Kretoje toli gražu nėra varganas pastumdėlis: gyvulių ganymas čia laikomas oriu ir garbingu verslu, o piemenys, paskutinieji kalnų ir tarpeklių klajokliai, Graikijoje laikomi pagarbos vertais, laisvę mylinčiais avantiūristais.

Eglės Gerulaitytės nuotr./Kreta
Eglės Gerulaitytės nuotr./Kreta

Kreta – viena paskutinių kraštų, kur piemenys pėsti tebegano gyvulius. Piemenų tradicijos jau senai išnykusios visoje Vakarų Europoje, ir tik Rumunijos Karpatuose, Bulgarijoje ir Graikijoje piemenys šiandien tebesergsti avių, karvių ir ožkų bandas.

„Per dieną kartais nueinu apie dešimt kilometrų, bet atstumo nejaučiu, juk avys nuolat skabo žolę, ir mes niekuomet neskubame. Vasarą daugiausia laiko praleidžiu kalnuose, kur žolė žalesnė, o žiemą leidžiuosi į slėnius ir tarpeklius. Mano ritmas priklauso nuo metų laikų. Kai vėjas pučia nuo Libijos krantų, mes traukiam į šiaurę; gruodį įsisiautėjus audroms nuo bulgarų pusės, genu avis į pietinius salos slėnius. Mums tereikia sekti paskui žalumą ir saulę“, – pasakoja Elijas.

Eglės Gerulaitytės nuotr./Kreta
Eglės Gerulaitytės nuotr./Kreta

Vasarą Kreta tampa triukšmingu turistiniu rojumi – jos paplūdimius nugula poilsiautojai iš visos Europos, Herakliono kavinaitės nebespėja aptarnauti frappe ir bevielio interneto slaptažodžio reikalaujančio jaunimėlio, o mažučiai kalnų kaimeliai, baltuojantys kalvose, trumpam virsta turistų atrakcijos taškais.

Tačiau spalį nurimus turizmo karštinei, vėlyvą rudenį ir žiemą Kreta pagaliau atgauna ramybę ir gyvenimas grįžta į senas vėžes. Mažieji kalvų kaimeliai, apimti žieminio snaudulio, gaudžia senųjų bažnyčių varpais, alyvuogių soduose nuimamas paskutinis derlius, prinokę apelsinai dunksi į lietaus ištroškusią žemę, ir piemenys varo savo avis ir ožkas į pietinius slėnius.

Elijo piemenystė – jau ketverto kartų darbo rezultatas. Jo tėvas, jo tėvo tėvas ir jo prosenelis buvo piemenys. Istorija, ryšys su gimtaisiais kalnais ir tradicija Kretoje vis dar be galo vertinami.

„Nors mano šeima turi nemažai žemės, aš dažnai ganau avis kitų ūkininkų arba bendroje kaimo žemėje – vieni be kitų mes neišsiverstume. Tačiau tam, kad galėtum ganyti avis Anogijoje, privalai būti kilęs iš čia. Jei esi svetimšalis, žmonės tavęs paprasčiausiai nepriims“, – pasakoja Elijas.

Nepaisant kasmet griežtėjančių reikalavimų, Europos Sąjungos normatyvų, Graikijos valdžios sprendimų ir didėjančių mokesčių, Kretoje vis dar puikiai veikia senoji mainų sistema: už leidimą ganyti gyvulius privačioje žemėje sumokama ožkų pienu ir sūriais, o už nuostolius – avių apgraužtus pasėlius ar nuskabytus alyvuogių sodus – atsimokama vilna.

Eglės Gerulaitytės nuotr./Kreta
Eglės Gerulaitytės nuotr./Kreta

Elijas prasitaria, jog anksčiau jis gamindavo ir parduodavo nepakartojamo skonio sūrius, pagamintus pagal vietinį tūkstančio metų senumo receptą, tačiau dabar jis pasitenkina parduodamas tik pieną, o sūrius pasilieka sau bei šeimos draugams.

„Laisvės su kiekvienais metais vis mažiau: kartu su Europos Sąjungos fondų parama ateina ir vis griežtesnės taisyklės. Jei noriu gaminti sūrius, privalau įsigyti brangią įrangą, kuriai tiesiog neturiu pinigų, tačiau tam, kad uždirbčiau pinigų, turiu parduoti sūrius... Užburtas ratas. Nori nenori tenka keistis ir derėtis su pieno supirkėjais, o ožkų pieno sūriai, gaminami pagal senuosius receptus, dabar tampa vis retesnis delikatesas“, – atsidūsta jis.

Tačiau ne visi piemenys tokie taikūs: prieš keletą metų nuskambėjęs Zonianos marihuanos plantacijų skandalas iki šiol tebėra opi tema Kretoje.

„Taip, kai kurie ūkininkai augina marihuaną, ir taip, kai kurie piemenys padeda ją pergabenti. Ir ar galima juos kaltinti, kai valdžia taip spaudžia mus visus į kampą...“ – nebaigia sakinio Elijas. Jis kilęs iš Anogijos kaimelio, ir kaimyninė Zoniana – vienas aršiausių anogiečių konkurentų. Tačiau nepaisant tarpusavio nesutarimų ir konfliktų, piemenys pirmiausia ištikimi žemei, kraštui ir šeimai, ir tik tuomet – Graikijai ir Graikijos vyriausybei.

Nuošalūs Kretos kalnų regionai neretai išties primena „Krikštatėvio“ laikų Siciliją: priklausomybė ir ištikimybė klanui čia svarbiau visko. Kretos žmonės garsėja kietu, užsispyrusiu būdu ir meile laisvei: nepriklausomi alyvuogių plantacijų savininkai ir avių piemenys nuo senovės aršiai gynė savo nepriklausomybę.

„Atlaikėm turkus, atlaikėm vokiečius per Antrąjį pasaulinį karą, atsilaikysim ir dabar“, – kreivai šypsosi Elijas.

Eglės Gerulaitytės nuotr./Kreta
Eglės Gerulaitytės nuotr./Kreta

Kaip ir jis, nemažai Kretos piemenų noriai priima Europos Sąjungos fondų paramą, tačiau burnoja prieš vis didėjančius mokesčius ir reguliacijas bei išdidžiai tebevilki juodus marškinius – pasipriešinimo ir nepriklausomybės simbolį.

Tradicijos Kretoje keičiasi be galo lėtai. Net šiandien avių ir ožkų piemenys yra tik vyrai – moterims šis amatas neleistinas.

Negana to, moterys iki šiol nėra įleidžiamos į mitato – nedideles akmenines piemenų trobeles, kuriose vasaros metu jie melžia savo ožkas bei avis ir gamina sūrius. Ir, žinoma, piemens amato išmokti neįmanoma – jis yra paveldimas.

„Mano tėvą mokė mano senelis, o senelį – prosenelis, ir taip per daugybes kartų. Jei esi svetimšalis, negali tiesiog imti ir tapti piemeniu Kretoje. Idos kalnas – tai Dzeuso slėptuvė, ir čia savo gyvulių negali ganyti tiesiog bet kas“, – aiškina Elijas.

Eglės Gerulaitytės nuotr./Kreta
Eglės Gerulaitytės nuotr./Kreta

Priešingai nei vis labiau sekuliarėjančioje Vakarų Europoje, Kretoje vis dar be galo svarbios ir senosios ortodoksų bažnyčios bei vienuolynai. Net atokiausiuose kalnų tarpekliuose vis dar statomos nedidutės akmens koplytėlės, kurias prižiūri klajojantys piemenys, o kiekvieno kaimo bažnytėlėje kas vakarą laikomos mišios.

Provincijos kunigai neretai tampa ir savotiškais kaimo seniūnais, prižiūrinčiais apelsinų giraites ir sprendžiančiais nesutarimus tarp kaimynų; vienuolynai Kretoje iki šiol nusipelno aukščiausios pagarbos, mat būtent vienuoliai buvo vieni ryžtingiausių kovotojų su Otomanų imperija.

Eglės Gerulaitytės nuotr./Kreta
Eglės Gerulaitytės nuotr./Kreta

Ypač Kretoje gerbiamas ir piligrimų nuolat lankomas senasis Arkadijaus vienuolynas: pastatytas dar penktajame amžiuje, šis vienuolynas pelnė neblėstančią šlovę 1866-aisiais metais. Čia nuo puolančių turkų slapstėsi beveik tūkstantis graikų, daugiausia – moterų ir vaikų; aršios otomanų atakos metu vienuolyno abatas, apimtas nevilties, susprogdino parako rūsį. Sprogimo metu žuvo visi vienuolyne besislapstę graikai ir vienuoliai. Ši Arkadijaus vienuolyno tragedija nesustabdė turkų, tačiau atkreipė pasaulio dėmesį į Otomanų žiaurumus, ir šiandien vienuolynas, stūksantis Idos kalno pašonėje, yra piligrimystės bei nacionalinio pasididžiavimo centras.

Eglės Gerulaitytės nuotr./Kreta
Eglės Gerulaitytės nuotr./Kreta

Nors gyvenimas Kretos provincijoje keičiasi itin lėtai, net laisvieji Anogijos ir Zonianos piemenys pripažįsta, jog sala tampa vis mažiau atpažįstama.

Vasarą Kretą aplanko per penketą milijonų turistų. Beveik pusės salos gyventojų pajamos tiesiogiai priklauso nuo turizmo verslo, tad veikiausiai nenuostabu, jog avių ir ožkų bandas pamažu keičia nuomojami visureigiai ir motociklai, o vietoj apelsinų giraičių, alyvuogių sodų ir javų laukų dygsta viešbučiai, kempingai ir restoranai.

„Turbūt kas trečia šeima dabar gyvena iš turistų. Net mūsiškė Anogija vasarą sausakimša poilsiautojų, ir daug kas meta žemę bei gyvulius, nes nuomoti kambarius ar atidaryti vietinio maisto restoraną paprasčiausiai apsimoka labiau. Mūsiškiai dažnai skundžiasi, jog vasarą Kreta per gerą metrą nusėda į jūrą, tiek pas mus priplūsta turistų!

Eglės Gerulaitytės nuotr./Kreta
Eglės Gerulaitytės nuotr./Kreta

Bet aš vasarą su savo avimis keliauju į Idos viršukalnes, kur neužklysta jokie įkyrūs žioplinėtojai, o pagrindinius takus saugo aviganiai šunys. Svetimšaliams piemenų takai – ne vieta“, – pasakoja Elijas.

Šios, tokios kontrastingos, kretiečių savybės – nuoširdaus svetingumo ir kartu aršaus lojalumo saviškiams – vien Viduržemio jūros paplūdimiais pasidžiaugti atvykę atostogautojai nė nepastebi, kaip nepastebi ir pusiau slapto Kretos piemenų gyvenimo, verdančio toli nuo turistų akių.

Kretos kalnuose, uolėtose aukštumų lygumose ir slėnių bei tarpeklių labirintuose Elijas ir kiti salos tradicijų besilaikantys avių ganytojai vis dar gyvena senuoju gamtos ir Afrikos vėjų diktuojamu ritmu, prisimena tėvų ir senelių pasakojimus apie graikų geriljos kovas ir perpasakoja istorijas apie laisvę savo vaikams bei anūkams.

Eglės Gerulaitytės nuotr./Kreta
Eglės Gerulaitytės nuotr./Kreta

Ir nors viešbučiai bei kelionių agentūros Heraklione dygsta greičiau, nei užauga vienas apelsinų ir alyvuogių derlius, Kreta ir šiandien vilioja ne vien vasariškomis pramogomis ir turkio mėlynumo jūra, bet ir senosiomis vienuolynų legendomis, tūkstančio metų senumo ožkų sūrių receptais bei vieniša Idos kalno ramybe, kurią užantyje nešiojasi senieji piemenys.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs