Norint pajusti krentančio vandens jėgą ir tykštančius purslus reikėtų važiuoti į Alytaus rajono Kumečių kaimą. Vadinamas krioklys yra priešais tiltą pro Metelytės upelį. Vanduo krinta nuo įrengtos užtvankos. Ji ypač traukia asmenukių mėgėjus ir fotografus, kurie čia užfiksuoja įspūdingus vaizdus ir portretus. Nuotraukomis prie Kumečių krioklio dalinamasi socialiuose tinkluose, prie jo fotosesijas daro profesionalūs fotografai.
Kumečių kaimas yra 25 km nuo Alytaus miesto ir tik 8 km nuo poilsiautojų gausiai lankomos Dzūkijos jūros – Dusios ežero. Tad atvykus prie krioklio galima praturtinti dieną gerais įspūdžiais ir pasidaryti atminčiai juos priminsiančių nuotraukų.
Vietos gyventojai pasirūpino, kad prie Kumečių krioklio būtų priėjimas, įrengė laiptelius ir pataria, prie krioklio vykti ne sausros metu, nes dėl mažo vandens kiekio būna maža srovė. Taip pat yra įrengta atokvėpio vieta su stendu apie buvusį dvarą.
Jei nutarsite nusileisti prie krioklio, apžiūrėti ir nusifotografuoti – elkitės atsargiai ir atsakingai, saugant save ir aplinkinius.
Ant dirbtinio Metelytės tvenkinio kranto – buvęs dvaras, dabar yra išlikęs tik raudonų plytų neveikiantis vandens malūnas, pastatytas 1900 m. Jo įrenginiai tuo metu buvo modernūs, jais malė grūdus gyvuliams šerti, gamino įvairių kruopų ir miltų gaminius, kuriais aprūpindavo Alytaus, Seirijų, Simno ir kitų gyvenviečių prekybininkus.
Metelių dvaras nuo įkūrimo priklausė karaliaus turtams – LDK valdovui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Senajam, vėliau jo sūnui Žygimantui Augustui, kuris dvarą užrašė savo žmonai Barborai Radvilaitei. Jai mirus, dvaras vėl grįžo karaliaus nuosavybėn.
Metelių dvare 1574 m. buvo 452 žirgai, auginami LDK didžiajam kunigaikščiui, nuo XVIII a. pateko į Mošinskių, paskutiniųjų šio dvaro valdytojų, giminės rankas. Tuomet jis skendėjo dideliame parke, kuriame buvo gausu įvairiausių rūšių ir formų dekoratyvinių medžių ir krūmų. XX a. pradžioje 1900 m. ant Metelytės kranto Metelių dvaro savininkas Mušinskas pastatė naują penkių aukštų mūrinį malūną. Šalia jo veikė plytinė.
Lietuvą okupavus sovietams, 1940–1941 m. dvaras nacionalizuotas. Jis tapo valstybės turtu. Vokietijai okupavus Lietuvą, dvaro rūmuose buvo įsikūręs karo lauko štabas. 1944 m. baigiantis Antrajam Pasauliniam karui, besitraukdami vokiečiai sudegino visus dvaro pastatus ir rūmus su 43 kambariais. Pokario metais vietos gyventojai išardė likusias dvaro liekanas, dalį medžiagų statyboms panaudojo, malkoms medžius iškirto.
Šiuo metu pastatai priklauso privatiems asmenims.
Jeigu jau atvažiuosite iki Kumečių, užlipkite ant Kaukų piliakalnio, kuris yra į rytus nuo kaimo, Peršėkės kairiojo kranto vingyje. Pasiekiamas važiuojant keliu Kumečiai–Parėčėnai, prieš Parėčėnus pasukus lauko keliuku į kairę šiaurės rytų kryptimi, už 400 m.
Piliakalnyje įrengti mediniai laiptai bei tiltelis į piliakalnį, sutvarkytos prieigos.
Archeologinių tyrimų metu buvo nustatyta, kad piliakalnyje yra du pagrindiniai sluoksniai. Žemutiniame V–IX a. sluoksnyje aptikta grublėtos keramikos ir dirbinių, viršutiniame X–XI a. – akmenų grindinių, židinių, grūdų, įvairių papuošalų liekanų – smeigtukų, karolių, segių, žiedų, ūkinės paskirties dirbinių, žiestos keramikos, gyvulių ir žmonių kaulų. Manoma, kad piliakalnyje stovėjusi medinė pilaitė buvo sudeginta jos puolimo metu intensyviai apšaudžius ją iš lankų. Tai liudija ir archeologinių tyrinėjimų metu surinkti 126 įvairių formų strėlių antgaliai.
Taip pat pasakojama, kad piliakalnyje paskendusi bažnyčia, o sekmadieniais, sumos metu, girdėti po žeme skambinant varpais.