Pirmąją Kristinos pasakojimo dalį apie įspūdžius iš Juodkalnijos galima rasti čia.
Kotoro senamiestis yra ne tik nedidelis ir gražus, bet ir ypatingas tuo, kad apjuostas mūrine siena, o jame nevyksta jokio transporto eismas. Prekes tiekėjai atveža prie vieno iš kelių įėjimų į senamiestį ir perkelia jas į žmonių traukiamus karučius, kuriais būtini produktai patenka į parduotuves ar restoranus. Prie pagrindiniais vadinamų Kotoro senamiesčio vartų veikia ir turgus, aprūpinantis vietinius šviežiais vaisiais, daržovėmis, jūros gėrybėmis.
Senojoje Kotoro dalyje yra atvira koncertų aikštelė, bet ilgesnis pasilinksminimas, užsitęsiantis iki 2 val. nakties, dažniausiai joje vyksta tik kartą per savaitę. Kitais vakarais restoranai duris užveria vidurnaktį ir linksmybės iki aušros vyksta vos keliuose baruose. Tad, pailsėti tikrai galima, nes muzikos ir žmonių šurmulio po vidurnakčio nesigirdi.
Mus kiek nustebino būtent Kotore matytos suvenyrų parduotuvės, kuriose parduodami rankų darbo, iš medžio drožinėti Kalėdų seneliai. Vidutinės jų kainos siekia kelis šimtus eurų, o stilius iš tiesų traukia akį.
Viena pardavėja mums pasakojo, jog Kalėdų senelius kuria dvi Juodkalnijos šeimos ir net ant lapuko užrašė jų pavardes. Deja, jokios informacijos apie šiuos menininkus internete neradome. Na, gal ji mums tiesiog pasekė Kalėdinę pasaką.
Populiarūs Kotore yra ir suvenyrai su katėmis – šių pūkuotukų mieste yra daug, o mažytis parkelis su fontanu netgi pavadintas mielų keturkojų garbei. Senamiestyje yra ir parduotuvė, kurioje dalis pinigų už parduotus suvenyrus keliauja katėms išlaikyti.
Norintieji apžiūrėti senamiestį ir Kotoro įlanką iš viršaus, ryžtąsi kopti 1350 laiptelių į Šv. Jono tvirtovės (Sveti Ivan) griuvėsius. Kotoriečiai labai didžiuojasi kalną juosiančia akmenine siena ir tikina, jog ji yra viena ilgiausių pasaulyje, istoriškai prilygstanti „kiniškajai“. Nors tvirtovė yra niokojama laiko ir nepriežiūros, vizitas į ją yra mokamas. Tiesa, nemokamai kopti galima labai anksti ryte arba internete paieškojus sumanių keliautojų pateiktų žemėlapių. Bet kokiu atveju pravers itin patogi avalynė ir vandens buteliukas.
Savaitės neužteks
Kotoras taip pat žinomas kaip vieta, iš kurios organizuojamos tikrai įsimintinos trijų valandų kelionės greitaeigiais kateriais, asmeniui kainuojančios apie 40–50 eurų.
Pagrindiniai maršrutai yra du – vienas su vizitu į „Blue Cave“ ir maudynėmis čia. Abiejų jų metu aplankomas Perastas, Mamula sala ir dar kelios vietovės. Į „Blue Cave“ – didžiulį uolėtą urvą su švytinčiu mėlynu vandeniu, patenkama tik esant palankioms oro sąlygoms. Daug kas iš šios kelionės prisimena Uolų Dievo Motiną arba Gospa od Škrpela salelę priešais Perasto miestelį. Joje, galima sakyti, yra vienintelis statinys – bažnyčia.
Pasak legendos, salą sukrovę jūreiviai. Jie po sėkmingos kelionės grįžę į gimtąjį uostą į vietą, kurioje kaip pasakojama, rasta Madonos su kūdikiu ikona, vis kraudavę po akmenį. Tradicija krauti akmenis aplink salą išlikusi iki šių dienų. Kasmet, liepos 22 d. saulėlydį, apylinkių gyventojai sėda į valteles ir nuplukdo po akmenį į salą. Tiesa, damoms ekskursijos metu pravartu turėti pečius apgaubsiančią skarelę, nes dėl per atviros aprangos jos gali būti neįleistos į bažnyčią.
Keliones kateriais galima įsigyti požeminėje perėjoje netoli pagrindinių vartų į senamiestį ar „Kamelia“ prekybos centre.
Paskutinę dieną prieš skrydį namo praleidome Tivate. Pusdienį pasideginusios ant betoninių plokščių, pavakarieniavusios vietiniame restorane, vakarą nusprendėme skirti „Porto Montenegro“. Šioje teritorijoje įsikūrę patys prabangiausi viešbučiai, kuriuos jungia pėsčiųjų promenada ir prie jos, pakrantėje išsirikiavę milijonus kainuojančios jachtos. Į daugelio auksu tviskančių viešbučių vestibiulius galima laisvai patekti ir užsukti į restoranus, besijungiančius su pėsčiųjų promenada, pasimėgauti desertu ar kokiu kitu skanėstu.
Netoli turizmo informacijos centro yra įsikūręs dar vienas turistų mėgstamas objektas – restoranas-poilsio erdvė „Buddha bar“. Šiam tinklui šiuo metu priklauso kelios dešimtys paplūdimio barų, SPA, butikų, viešbučių visame pasaulyje. Jis garsėja ir savitu interjero stiliumi, ir muzika. Tivato „Buddha bar“ akis džiugino ne tik savo aplinka, bet ir kainomis meniu – jos atitiko vidutinį Juodkalnijos kainų lygį.
Beje, tuo metu, kai viešėjome Juodkalnijoje, turėjome galimybę ir susipažinti su geriausių šios šalies didžėjų atliekama muzika – buvusios gamyklos teritorijoje kaip tik vyko net keletą dienų trukęs festivalis.
Tivato taksi vairuotojai yra gana draugiški – paslaugų kainos buvo įprastos didesniam miestui, derėtis dėl jų nereikėjo – taksometras fiksuoja, kiek ir už kiek nuvažiuoja keleivis.
Budva, Petrovac miestelis, Mogren paplūdimys, Durmitoro nacionalinis parkas, Skadaro ežeras, Ostrogo vienuolynas, Sveti Nikolos sala – tai tik dalis dėmesio vertų lankytinų vietų Juodkalnijoje. Todėl nenuostabu, kad turstai į šią šalį grįžta. Per savaitę visa tai galima tik „apibėgti“, o bent jautriau pajusti gali prireikti ir mėnesio.
Prie Kotoro paplūdimio esančiame bariuke valgėme vieną gardžiausių žuvienių, kainavusių 5 eurus.
Iš pradžių mums Juodkalnija, kurios piniginis vienetas yra euras, pasirodė gana brangi šalis. Bet kai akys apsipranta, supranti, kad Lietuva kai kur ją lenkia. Pavyzdžiui, prie Kotoro paplūdimio esančiame bariuke valgėme vieną gardžiausių žuvienių, kainavusių 5 eurus, bet buvo ir kavinių, kur už burgerį teko sumokėti ir 18 eurų.
Bet kokiu atveju rekomenduojame atidžiai rinktis vietą pietums, nes dėl karšto oro yra lengva apsinuodyti.
Juodkalnijoje vertinama mėsa – aviena ir kiauliena bei vietos gamybos sūriai. Mėgstamiausios juodkalniečių daržovės – įdaryti ir marinuoti su priedais pipirai, baklažanai ir pomidorai, įdaryti moliūgai su mėsa ir ryžiais, įdaryti kopūstai, daržovių kepsneliai, serbiškai paruoštas pupelių guliašas, įdaryti pomidorai su rūkyta žuvimi, įvairios daržovių sriubos.
Ši nedidelė valstybė turi daug įsimintinų vietų ir ypač keri sava gamta.
Apie tradicinį Juodkalnijos maistą internete radome nemažai informacijos, bet per savaitę laiko pastebėjome tik dvi jį siūlančias kavines. Kaip ir daugelyje šalių, taip ir čia, karaliauja greitą maistą tiekiančios užkandinės arba europietiški restoranai.
Keliavę Juodkalnijoje gali dalintis skirtingais įspūdžiais, nes ši nedidelė valstybė turi daug įsimintinų vietų ir ypač keri sava gamta. Juk nėra vienos tiesos, o tik asmeninės patirtys. Ir kokios jos bebūtų, daugeliui į Juodkalniją norisi grįžti.
