Peručos ežeras – antras pagal dydį dirbtinis ežeras Kroatijoje, Splito–Dalmatijos apskrityje.
Kroatijos turizmo informacijoje rašoma, kad žmonės čia mėgsta lankytis ieškodami gryno oro, tylos, ramybės. Aplink ežerą nutiesti dviračių takai, vanduo vasaros metu ežere būna šiltas, sudarytos sąlygos ir irklavimo treniruotėms.
13 kv. km plotą užimantis ežeras sukurtas 1958 m. – trijų miestelių vietoje. Išsikrausčius maždaug 1,5 tūkst. žmonių, buvo pastatyta užtvanka ir teritorija buvo užlieta.
Dabar ši vieta sunkiai atpažįstama – vanduo yra smarkiai nusekęs. Tam yra kelios priežastys, iš kurių pagrindinė – išaugęs vandens poreikis netoliese esančiose hidroelektrinėse. O ir vasara, kuri būna itin karšta ir sausa, baigėsi vos prieš kelias savaites.
Ežero vanduo jau kurį laiką yra atsitraukęs į buvusios Cetinos upės vagą. O buvusiame upės slėnyje, kur dabar sukurtas ežeras, vėl išniro prieš pusę amžiaus užlieti pastatai.
Dabar galima matyti pasirodžiusius senus namus, tiltus, malūnus, ūkinius ir gyvenamuosius pastatus, vienuolyno likučius. Šiose vietose stovėjo ir stačiatikių vienuolynas, tačiau įvertinus jo sakralinę svarbą, pagrindinis pastatas buvo perkeltas į aukštesnę vietą, kur tebestovi iki šiol.
Su Peručos užtvanka susijusi ir dar viena istorija, kuri, laimei, nesibaigė katastrofa per Kroatijos nepriklausomybės karą.
1993 m. serbai užminavo užtvanką – jeigu jų planas būtų pavykęs, kilusi banga ir potvynis galėjo nusinešti daugiau nei 20 tūkst. žmonių gyvybes. Jie panaudojo 30 tonų sprogmenų, tačiau nesugriovė užtvankos, nors ir gerokai apgadino.
Katastrofos išvengti padėjo Jungtinių Tautų apsaugos pajėgų pareigūno Marko Nicholas Gray'aus sprendimas nedelsiant nuleisti užtvankos slenkstį ir sumažinti vandens lygį ežere keturiais metrais.
Peručos ežeras paprastai aukščiausią lygį pasiekia pavasario viduryje, įprastinių pavasarinių liūčių pabaigoje. Laukiant naujojo lietingojo metų laiko rudenį, vandens lygis vis senka. Jis priklauso ir nuo elektros gamybos hidroelektrinėse netoliese.