Tad šįkart pasakosiu, kur dažniausiai kopia lietuviai. Pasakodama jums, kaip gimė mano „Planas Monblanas“, užsiminiau, kad net tą Monblaną prieš pasiryžtant keliauti man reikėjo „pagūglinti“.
Kelionės į kalnus man buvo baisiai svetimas reikalas, nors per savo trumpą gyvenimą pakeliauti jau spėjau, man atrodo, gana daug:
Keliauti man labai patinka, bet tos kelionės visada būdavo gana panašios: tai į miestą vieną ar kitą, tai į paplūdimį svetimą, tolimą, nematytą.
Man atrodė, kad taip pat keliauja visi, o pasirodo, kad ne. Pasinėrusi į alpinizmo reikalus susipažinau su gausiu būriu žmonių, kurie tik gavę progą skuba į kalnus. Aistrą kalnams ir alpinizmui jie atrado seniai, tačiau pastebi, kad tokiais žygiais lietuviai ima domėtis vis labiau.
P.S. detalų mano pasiruošimą kelionei į Monblaną visad galite sekti čia.
Apie mėgstamiausias lietuvių kelionių į kalnus kryptis man papasakojo labai patyręs alpinistas Mečislovas Mažonas. Jis į kalnus kopia lygiai tiek metų, kiek aš gyvenu – jau 24-erius.
Tuo tarpu 18 metų į kalnus keliaujantis mano alpinizmo treneris, „Montis Magia“ vadovas Andrius Smirnovas priminė, kad kelionės į kalnus nėra juokas. Čia ne ant šezlongo gulėti – čia galima nusisukti sprandą.
Alpės, Tatrai ir Kaukazas
Profesionalus alpinistas M.Mažonas man papasakojo, kad per metus į kalnus iškeliauja vidutiniškai po 10 kartų, ir šitaip jau 24-erius metus. Kartais jis ten važiuoja su draugais, o kartais truputį mažiau pažįstamus žmones į kalnus išsiveža – tampa jų kelionių vedliu.
„Paskutinė kelionė, iš kurios grįžau, buvo Monblanas“, – šypsosi M.Mažonas, truputį bandydamas mane paerzinti. O vėliau priduria, kad lietuviai pastaraisiais metais tikrai ima vis labiau domėtis kalnais: „Kelionės į kalnus tarp lietuvių populiarėja. Šiandien pats nebegaliu patenkinti visų besikreipiančių poreikių – daliai norinčių keliauti esu priverstas rekomenduoti kitus kelionių vadovus.“
Kur dažniausiai lietuviai važiuoja? „Vasarą, ko gero, populiariausia yra važiuoti į Alpių kalnus – ir Italiją, ir Šveicariją, Prancūziją ar Austriją. Galimybių ten yra pačių įvairiausių – ir lengvai po kalnus pasivaikščioti, ir sudėtingiau užkopti. Norintys tiesiog pailsėti kalnuose lengvai pakopinėjant, nesunkiai gali rasti tinkamiausią sau viešbutuką kalnų papėdėje ir lengvai, laisvai praleisti laiką. O tie, kas ryžtasi didesniems žygiams, irgi gali rinktis, kur kopti – ar į Monblaną, ar į Materhorną, ar dar kokią populiarią viršukalnę. Tai kalnai, kuriuos įveikti gali ir mažiau patyrę kopėjai, jei tik yra su patyrusia, gera komanda“, – sako Mečislovas.
Žinoma, keliautojus vilioja ne tik Alpės: „Yra ir kitų dėmesio vertų krypčių, tačiau jos – logistiškai sudėtingesnės. Galima keliauti į Pirėnų kalnus Ispanijoje. Dažniausiai žmonės renkasi Siera Nevada masyvą, esantį pačiuose pietuose. Tačiau vasarą ten jau per karšta – geriau važiuoti rugsėjį ar spalį, taip pat balandį ar gegužę. Taip pat lietuvius vilioja Kaukazas: ten dažniausiai vykstama iš Gruzijos pusės. Galima būtų keliauti ir iš Rusijos Federacijos pusės, tačiau pastaruosius 20 metų lietuviai tai daro retai, mat toje vietoje situacija politiškai nerami. Nors važiuojančių atsiranda, ir dažniausiai kelionės praeina sklandžiai.“
Keliautojų į Vidurio Azijoje stūksančius kalnus pasitaiko mažiau, bet jų yra. Tik norint ten nukeliauti, anot Mečislovo, reikia turėti daugiau laiko: „Ten stūksantys kalnai – gana aukšti, kelionės laiko prasme taip pat būna ilgos. Kaukaze ar Alpėse žmonės praleidžia apie 10, kartais iki 16 dienų, o Kirgizijoje, Uzbekijoje, Kazachijoje – apie tris savaites. Tai lemia net ir privažiavimas prie kalnų, taip pat jų dydis: jei kelionei turite tris savaites, bent penkias dienas sugaišite nuvykimui ir parvykimui.“
M.Mažonas pastebi, kad vis daugiau lietuvių ima rinktis ir mažiau įprastas kryptis – populiarėja kelionės į Nepalą, Indiją, Maroką. „Kiti variantai – jau egzotiniai: Aliaska, Amerikos ir Kanados kalnai, Lotynų Amerika, Pietų Afrika. Tokios kelionės egzotiškomis vadinamos vien dėl laiko, kurio pareikalauja, ir finansų“, – sako alpinistas.
Į kalnus – tik savarankiškai?
Maždaug šioje vietoje imu minti Mečislovui ant kulnų ir klausiu, kaip išvis į tuos kalnus keliauti. O jeigu žmogus yra toks kaip aš – nelabai ką apie kalnus išmano ir maždaug visai nenutuokia, kaip ten nusigauti, tai kaip jam pasiekti viršūnę?
„Kaip atrodys kelionė į kalnus, atrodys nuo žmogaus norų ir pageidavimų. Iš esmės, į kalnus galima vykti ir su savo komanda ir vedliu, ir samdyti gidą vietoje. Pavyzdžiui, į Monblano viršukalnę vedantis gidas dienai „kainuoja“ 400 eurų, taip pat reiktų pasiskaičiuoti visas asmenines išlaidas. Tikėtina, kad bendra kopimo į Monblano viršūnę sąmata bus apie 1000 eurų. Tačiau nepamirškite, kad vos atvykęs į viršūnę niekas nelips – tam reikia pasiruošti: aklimatizuotis, pasivaikščioti, pakopinėti. Gidas jūsų pasiruošimu nesirūpins. Taigi atsižvelgus į tai, geriau jau į kalnus vykti su labiau patyrusių bendraminčių komanda, ir pasiruošti kopimui drauge. Žinoma, svarbu turėti patikimą, gerą žygio vadovą. Tai taip pat reikėtų įvertinti“, – sako M.Mažonas.
O man klausimų kyla dar: gal galėtų už mane viską padaryti kokia nors kelionių agentūra, o aš tik atvažiuočiau (būčiau atvežta) ir užkopčiau?
„Matyt, galima rasti panašaus tipo pasiūlymų. Tačiau jeigu norite nieko nedaryti, tai... kam tada keliauti? Kiekviena kelionė reikalinga tam, kad praplėstume akiratį, įgytume naujų įspūdžių, patirties, pailsėtume. Jei viską už mus padarys kažkas, tada kelionė, matyt, nereikalinga. Galų gale, kad ir rastumėte tokį kelionių organizatorių, kuris jums pasiūlytų „pilną paketą“... Tai jau nuo jūsų priklauso, užkopsite ar ne. Tai ne žmogaus turima įranga ar jo komanda pasiekia viršūnę, o jo valia, nusiteikimas ir ryžtas“, – sako M.Mažonas.
O paklaustas apie kelionių į kalnus kainas alpinistas sako, kad tokios atostogos kainuoja panašiai, kaip ir bet kurios kitos, jei tik jos nesuplanuotos pas močiutę sode: „Mano nuomone, bet kurios atostogos nėra pigus laisvalaikio praleidimo būdas. Juk net jeigu keliaujate į Egiptą ar Turkiją, ir norite patirti kuo daugiau, pasimėgauti, tai kiekviena diena kelionėje atsieis apie 100 eurų. Prisiminus mano pateiktą pavyzdį apie Monblaną, galutinė kelionės kaina išeina labai panaši.“
Neišvengsite rizikos
Pasiklausius M.Mažono pasakojimų dalykai mano galvoje ima dėliotis į stalčius, ir po truputį darausi rami: pasirodo, iš tiesų tuose kalnuose viskas labai paprasta, sklandu ir aišku.
Tik priešaky nejučiom vėl išnyra trenerio Andriaus Smirnovo veidas – kiek kartų jis man per „Montis Magia“ alpinizmo kursus, kai mokiausi kalnų kopimo technikos, kartojo, kad kalnai ne žaidimas, žygiai ten nėra juokas, ir reikia nuolat išlikti budriai?
Kad kelionės į kalnus reikalauja pasiruošimo, ištvermės, valios, tikslumo, drausmės ir dar daug kitų man baisiai skambančių dalykų, A.Smirnovas pabrėžia nuolat. Ir jis tai labai gerai žino, nes kaip ir M.Mažonas, į kalnus keliauja labai dažnai ir patirties šioje srityje turi labai daug.
Pastaruoju metu A.Smirnovas dažniausiai į kalnus keliauja tam, kad kitus ten kopti išmokytų. Nors į kalnus jis vežasi nepatyrusius, iki šiol galimų nutikti labai nelaimingų atsitikimų jam pavyko išvengti.
„Matyt, reiktų dabar triskart barbenti į stalą, tačiau asmeniškai nesu patyręs kažkokių labai dramatiškų, sunkiai pamokiusių įvykių. Galbūt tik pirmieji žygiai, kai ne kitus į kalnus vesdavau, o pats kopti mokiausi, kėlė rimtesnių išbandymų – atsidurdavau nepatogiose situacijose, iš kurių reikėdavo žūt būt išsisukti“, – sako Andrius.
Tačiau vėl pabrėžia, kad sėkminga jo patirtis dar nereiškia, kad viskas sėkmingai klostysis visiems ir visada. Skirtingo pobūdžio nelaimių rizika kalnuose egzistuoja visada ir „ant kiekvieno kampo“, nors elgiantis atsakingai ją ir galima sumažinti.
„Norint išvengti bereikalingos rizikos, prieš kopiant į kalnus būtina kuo geriau susipažinti su savo komandos nariais. Tada matysite, koks kiekvieno žmogaus charakteris, kokias užduotis jam galima duoti, kokių užduočių jis galbūt nepajėgs įveikti. Žinoma, vien dėl to rizika nedingsta, ir ji kalnuose visada yra šalia. Tačiau labiausiai rizikos laipsnis priklauso nuo paties į kalną kopiančio žmogaus – jo asmeninių savybių, baimių. Pavyzdžiui, vieni, apimti baimės, ima elgtis labai nesaugiai. Tuo tarpu kiti, kurie bijo mažiau, ima elgtis per drąsiai arba tiesiog atmestinai. Daugybę rizikingų situacijų sukuria pats žmogus“, – sako A.Smirnovas.
Dažniausiai žmones tada apima panika, visi ima galvoti, kad mirs. Tačiau svarbiausias dalykas tokiu atveju yra susivokti pačiam savyje.
Ką man daryti, jeigu rizikingas situacijas esu linkusi kurti? „Daugeliu atveju, jei tik seksite gerą vadovo pavyzdį, nelaimės rizika sumažės labai smarkiai. Tačiau egzistuoja tie dalykai, kurių nei jūsų, nei vadovo akis gali ir nepamatyti. Todėl kopti į kalnus ir reikia mokytis. Reikia žinoti, ką daryti, jei nutiks viena ar kita situacija, kaip spręsti vieną ar kitą problemą. Kad ir visai paprastas pavyzdys... Užkopiate į viršūnę ir užeina toks blogas oras, kad imti leistis yra perdėm rizikinga.
Dažniausiai žmones tada apima panika, visi ima galvoti, kad mirs. Tačiau svarbiausias dalykas tokiu atveju yra susivokti pačiam savyje. Suprasti, kad esi sveikas, kad situacija susiklostė būtent taip, ir pagalvoti, ką gali padaryti šiuo momentu. Visada reikia išlikti ramiam“, – sako A.Smirnovas, ir aš lieku stovėti visai nerami.
