Kruizinis laivas iš Rygos į Stokholmą pajuda kasdien. Vieniems tai yra pramoga – dvi naktys laivo restoranuose ir viena diena Stokholmo glėbyje.
Dar kitiems tai gana patrauklus būdas vykti į Švediją darbo reikalais. Štai kodėl grįžtančiųjų buvo kone dvigubai daugiau – darbininkai skuba namo šventėms. Bet apie viską nuo pradžių.
Iš devinto aukšto kajučių pro langą matosi vakarėjanti Ryga. Laivas atitrūksta nuo krantinės ir pajuda Daugavos upe.
Pro šalį plaukia statiški ir galingų prožektorių apšviesti uosto kranai. Galiausiai laivas įplaukia į Baltijos jūrą.
Stokholme būsime tik apie 11 valandą ryto. Ką veikti? Netrukus visi išeina iš savo kajučių. Kas pasigrožėti jūros juodybe ir žvaigždėtu dangumi, o kas išnaršyti visas pasilinksminimų vietas ir išleisti pinigų.
Stokholmas – visiškai neatpažįstamas. Čia vyksta grandioziniai gatvių remontai. Nuo prieplaukos iki autobuso tenka žingsniuoti beveik kilometrą dirbtiniais koridoriais.
Neseniai visame mieste nevyko pamokos. Ne dėl to, kad vaikai negalėjo ateiti iki ugdymo įstaigos, o dėl to, kad dėl slidaus kelio nebuvo atvežti pietūs.
Lietuvos statybos pramonė žino, kad iki 2025-ųjų Švedija į būstų statybas investuoja daug milijardų. Nemažai ir į kelių infrastruktūrą.
Koks jausmas aplanko Stokholme vidurdienį prieš Kalėdas? O toks, kad jau prietema, jau gerokai po pusiaudienio ir šviesos – lyg saulė būtų gerokai pakrypusi vakarop. Keli spinduliai išlenda, bet sakyk ką nori – Lietuvoje šviesiau.
Per gana trumpą ekskursiją autobusu galima suprasti, kas iš tiesų yra Stokholmas, kuris dažnai vadinamas ne tik Švedijos, bet ir Skandinavijos sostine.
Čia autobusų dūmai skleidžia spirito kvapą, nes dažnai yra varomi šiuo kuru. Čia taip pat žiema kelininkams ateina netikėtai. Neseniai visame mieste nevyko pamokos. Ne dėl to, kad vaikai negalėjo ateiti iki ugdymo įstaigos, o dėl to, kad dėl slidaus kelio nebuvo atvežti pietūs. Nėra pietų – nėra ir mokslo.
Tai miestas, išsidėstęs keturiolikoje salų. Aplink Stokholmą — apie 25 tūkstančiai salų. Dauguma jų yra privačios. Ir jų tik daugėja, nes kasmet vandens lygis bent keletą milimetrų pakrinta.
Jei Šiauliai save vadina muziejų miestu, tai galėtų šio to pasimokyti iš Stokholmo. Čia visi muziejai yra lankomi.
Laivas „Vasa“ – Švedijos karalius jį statė pamindamas specialistų perspėjimus.
Ar norėtumėte pabuvoti ansamblio „ABBA“ muziejuje? Be abejo, ypač rekomenduotina aplankyti „Vasa“ laivo muziejų. Daugybė vertingų muziejų yra Pramogų saloje. Ją galima iš tolo atpažinti iš aukštų atrakcionų stulpų.
Laivas „Vasa“ – Švedijos karalius jį statė pamindamas specialistų perspėjimus. Pradėjo nuo dviejų denių, o baigė keturiais.
Laivas, kurio statybą stebėjo visa tuometinė Europa, nuskendo kone iškart nuleistas į vandenį. Vėjas nebuvo stiprus, tačiau tarp miesto salų kartais net ramiu oru susidaro stiprūs skersvėjai.
Praėjusio šimtmečio antroje pusėje per keletą metų laivas buvo ištrauktas, restauruotas ir buvo sukurtas vienas įspūdingiausių šalyje vieno laivo muziejus.
Taip didžiausia šalies gėda tapo tarptautiniu pripažinimu. Tai vienintelis pasaulyje išlikęs XVII amžiaus laivas, lyg kokia bažnyčia sukurtas baroko stiliumi.
Bilietas galioja 75 minutes bet kuriam viešajam transportui, judančiam vandeniu ar žeme.
Liko dar kelios valandos pasivaikščioti. Viskas čia yra gana netoli. O jei toli – sėdi į autobusą, pavažiuoji, su tuo pačiu bilietu persėdi į laivelį ir tu jau vietoje. Bilietas galioja 75 minutes bet kuriam viešajam transportui, judančiam vandeniu ar žeme.
Taip norisi pajusti šiaurietišką kalėdinę dvasią. Klausiame gido, kur miesto centrinė eglė? Paaiškėjo, kad švedai tokios neturi. Visi, kas tik nori, pasipuošia. Mieste yra daug nedidelių ir kukliai papuoštų eglaičių. Kai kurios dar nepapuoštos – matyt, laukia švenčių.
Visai netoli karaliaus rūmų yra turistų mėgstamas skveras, kuriame vyksta nuolatinė kalėdinė mugė. Įvairūs suvenyrai, kepiniai, kava. Nieko ypatingo ir pompastiško. Kioskeliai nudažyti tradiciniais švediškais tamsiai raudonais dažais.
Darosi smalsu paieškoti, kiek iš tiesų Stokholme yra Kalėdų? Prie krantinės – nemaža eglė. Pasirodo, tai natūraliai augantis medis, papuoštas girliandomis ir keliais burbulais. Iš apačios ji pagenėta, todėl gali palįsti po ja – jokių aptvėrimų.
Gausiausiai turistų lankomoje senamiesčio gatvelėje vienas kolektyvas gieda kalėdines giesmes. Lyg kažkur filmuose matyta tradicija. Žmonės klausosi, paaukoja.
Akys žybsi, akcentas girdėtas kažkur prie Viduržemio jūros. Rankose lyg koks modžahedas laiko du kardus. Tiesa, netikrus – iš ilgų balionų.
Gatvės kukliai papuoštos girliandomis. Vitrinose „šviečia“ popierinės žvaigždės, kokias galima įsigyti „IKEA“ parduotuvėje. Nė iš tolo neprimena kalėdinio Strasbūro, kuris šiomis dienos, rodos, pasunkėja nuo papuošimų.
Kažkas šūkteli – žiūrėk, senelis! Atsisuki, o ten – nedidukas raudonas vaikinas su vatine barzda.
Akys žybsi, akcentas girdėtas kažkur prie Viduržemio jūros. Rankose lyg koks modžahedas laiko du kardus. Tiesa, netikrus – iš ilgų balionų.
Bandai filmuoti, nes kamera ir taip įjungta, o jis sustingsta lyg fotografuojamas. Vėliau priartėja prie veido per penkis centimetrus – duok, kas priklauso! Tokių komercinių reikalų daugiau neteko pastebėti.
Ir vėl neteko paragauti švediškos pūdytos silkės, laikomos vienu bjauriausių patiekalų pasaulyje. Švedai ją užgeria pienu – matyt, jis sugeba „nuraminti“ smarvę. Lietuviai, pasiryžę šiam iššūkiui, vieną pūdytą silkę užpila keliais gurkšniais degtinės.
Užuot išmetę pūdytą silkę, jie iš to padarė visame pasaulyje žinomą pramogą – suvalgyk neapsivėmęs.
Švedai laikosi savo tradicijų. Užuot išmetę pūdytą silkę, jie iš to padarė visame pasaulyje žinomą pramogą – suvalgyk neapsivėmęs. Juk panašiai ir „Vasa“ laivas iš gėdos tapo pasididžiavimu.
Turi jie ir skanių dalykų. Kas nežino švediškos kavos? Ši šalis sugeba į savo rinką importuoti kokybiškas pupeles, tinkamai jas sumalti ir patiekti savo vartotojui tikrai kokybišką produktą.
Gal dėl to tik Švedijoje kavos pertraukėlė yra šventas reikalas. Kai švedas su savo aplinkiniais kartu geria kavą, jis gali mesti ir svarbiausius darbus. Ta tema švedai apie save kuria anekdotus ir karikatūras.
Skelbiama, kad Stokholme gyventojų amžiaus vidurkis sensta. Ne, jaunimas taip sparčiai neemigruoja kaip pas mus. Ten tiesiog žmonės vis ilgiau gyvena.
Moterys pradėdavo gimdyti 36-erių ir gimdydavo pamečiui, kad vaikų auginimui tektų vienas vargas. Dabar šis vidurkis sumažėjo iki 29-erių, tačiau tik dėl to, kad čia gyvena daug atvykėlių.
Visuomenėje žodis „sugyventinis“ neturi absoliučiai jokio neigiamo atspalvio.
Jaunimas gana anksti išeina gyventi atskirai nuo tėvų – tokia tradicija. Taip pat gana tradiciška yra gyventi kartu nesusituokus. Visuomenėje žodis „sugyventinis“ neturi absoliučiai jokio neigiamo atspalvio. Taip pat sugyventinių šeimoje augantis vaikas nė puse žodžio nėra dėl to pašiepiamas.
Gana populiarus gyvenimas atskirai, nors poros neišsiskyrusios. Jei pora jau užaugino vaikus, potraukis priešingai lyčiai nuslopęs – ko čia trintis viename bute. Gyvena atskiruose butuose, o susitinka tada, kai nori gerai praleisti laiką kartu.
Dviejų naktų ir vienos dienos kelionė keltu į Stokholmą buvo finansuota bendrovės „Tallink“, tačiau straipsnio turiniui tai įtakos neturėjo. Beje, Stokholme beveik nėra lietuviškai kalbančio gido, nors jo labai reikėtų.
Atgal į laivą. Šįkart plaukiančių į Rygą gal trigubai daugiau. Naktinė programa dar triukšmingesnė, o alkoholio išgeriama keliomis cisternomis daugiau. Kažkam ryte skaudės galvą, o gal ir šonus – juk siūbuojančiame laive ir blaivas gali susverdėti.
