„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Kunigas R.Doveika: „Nenusakomas jausmas, kai gali būti vaikų džiaugsmo priežastimi“

Tęsiame lietuvių, šiuo metu dalyvaujančių UNICEF misijoje Malavyje, įspūdžius. Jūsų dėmesiui – kunigo Ričardo Doveikos dienoraščio ištraukos iš ketvirtosios misijos dienos, kurios metu misijos dalyviai vėl keliavo pas pagalbos laukiančias šeimas.
Ričardas Doveika UNICEF misijoje Malavyje
Ričardas Doveika UNICEF misijoje Malavyje / UNICEF nuotr.

Šios savaitės misijos dalyvių rytai ypatingi savo ritmingumu. 6 val. – pusryčiai, o jau 6.30 val. jau esame kelyje, bundančio miesto ir kaimo keliais link dar vienos šeimos istorijos. Ši diena yra skirta Virginijos istorijai. Vykstame jau pažįstamu keliu. Ryto pokalbiai, tylos akimirkos, asmeninė malda. Laikas – vėl gyvybės ir šiandienos rate. Giedra. ir tikrai bus labai karšta.

Atvykstame į dar vieną kaimą, link kurio buvo nemažas atstumas keliu be kelio. Laukais, kur nudžiūvę medvilnių krūmeliai, vis dar vienas kitas medvilnės kuokštelis stūkso, o baobabų medžių didingi siluetai suteikia aplinkai išskirtinumą. Gražus medis.

Privažiuojant prie kaimelio, šalia lūšnelių ryto šeimų kasdienybė – moterys su sunkiais indais prie vandens pompos, laužų dūmelis – kažkas kaitina vandenį, o gal kas nors į vandenį įbers ir miltų saują. Vaikai. Jie kaip tikri smėlynų deimančiukai, pilkumos spindėjimas ir šios žemės turtas, ateitis ir viltis, sukiojasi prie savo lūšnelių.

Pasigirdus atvažiuojantiems automobiliams, kurie ir sutrikdo ryto ramybę, iš tylos ir ryto snaudulio kaipmat subėga minia vaikų, paauglių ir net vietinių moterų.

Ši diena ir šiam lūšnų kaimeliui bus išskirtinė. Bus į ką pažiūrėti, apie ką pasikalbėti, o vaikams – laikas tirpte tirps tiesiog stovint ir žiūrint. Jie galėtų valandų valandas išstovėti. Pamažu artėdami, tyrinėdami, ieškodami akių kontakto. Ypatingi Afrikos vaikai. Jie labai gyvybingi, judrūs ir klausantys, stebintis, įsiklausantys. Šie įgūdžiai jiems būtini, nes nuo vakaro iki ryto jie yra ir tamsos vaikai. Juk elektros nėra. Jie tuo metu būna lauželių šešėlių žaismo vaikai, akyse atspindintys ugnies šokį, kuriam savitumo suteikia dūmų uždangos. Dūmai prasiskverbia į lūšneles.

Vaikai miega tokiose erdvėse, tiesiai ant žemės, nes lūšnelės tokio dydžio, kad nė viena lova netilptų. Namelio vidaus erdvė padalinta į maisto saugojimo erdvę, kur ir tas indelis ar dešimties kilogramų pusmaišis miltų yra. Centrinėje dalyje miegama, kamputyje – visa gyvenimo daiktų ir drabužių manta. Tokios erdvės primena daug dalykų.

UNICEF nuotr./UNICEF misija Malavyje
UNICEF nuotr./UNICEF misija Malavyje

Namelis aptvertas šiaudų siena. Vis kažkos šeimos privatumas ir namų erdvė. Vidinis kiemelis iššluotas ir sutvarkytas. Taip, turiu pripažinti, kad šalikelėse mėtosi daug šiukšlių. Tačiau kaimo lūšnelių vidiniai kiemeliai, patys nameliukai ir net aplinkui namelį visada iššluota, sutvarkyta. Nes čia jų namai. Jie už juos labai kovotų. Juos saugo ir vertina. Nes jie jų pačių rankomis pastatyti, beveik visi net iš savo pačių rankomis padarytų molio plytų.

Viskas čia vyksta šalia, čia pat. Šį rytą atkreipiau dėmesį, kaip viena moteris savo rankomis tamsaus molio mase tepė, pavadinkime tai „tinkavimu“ savo nameliuko sienas. Tai pagelbės nuo vėjo ir lietaus, bus sandariau, o ir namelio tvirtumui padės. Viltis, kad taip apsaugotas namelis atlaikys lietaus sezoną, potvynio grėsmes ir vandens stichijas. Viskas čia apmąstyta. Kaimo žmogaus sąmonė.

Kadangi ši diena yra Virginijos diena, tai man su Donatu tenka vėl užimti vaikus, kad jie nesibūriuotų prie filmuojamos lūšnelės, netrukdytų, nekeltų triukšmo. Ši savaitė leido prisiminti vaikystės dienas, prisiminti žaidimus. Čia viskas tampa viskuo. Nulaužta šaka, molio gabalas, maišelio skiautelės, net šiaudų gijos.

Šiaudų siūleliai – labai mėgstamas vietinių mažų panelių galvos papuošalas, kuris, išraizgytas per vaiko galvos smulkutes garbanėlės, tampa kaip Barboros Radvilaitės karūna.

Tad ir šį rytą visi kaimelio vaikai – mano ir Donato užimtumo programos dalyviai. Jie labai žingeidūs. Reaguoja į bet kokį veiksmą ar žodį. Iš pradžių baikščiai, paskui – vis drąsiau ir drąsiau. Ir išnyksta akimirksniu atstumas. O tada: rankų paspaudimai, vardų kartojimai. Kiek juoko vaikams, kai vieną kitą žodį pasakai jų kalba. Jie pastebi, kad kirtis ne ten, ar neteisingai ištarta. Juoko ir komentarų visiems į valias.

UNICEF nuotr./UNICEF misija Malavyje
UNICEF nuotr./UNICEF misija Malavyje

Iš automobilio atnešamas dar vienas kamuolys. Jie labai gelbsti šioje misijoje, kaip ir balionai, muilo burbulai, pieštukai, sąsiuviniai ir kitos smulkmenėlės. Bet jų negali šiaip sau imti ir išdalinti. Kaip mat liktumei be nieko. Akimirksniu viskas būtų ištraukta iš rankų.

Todėl, pirmiausia atsiklausiama vyresniųjų ar galima vaikams duoti dovanėlių, tada paprašoma parodyti, kuris vaikas, paauglys ar suaugęs yra turintis didžiausią autoritetą, kurį kiti gerbia ir vertina ir, svarbiausia, juo pasitiki. Ir kai visas šis „ritualas“ įvyksta, paduoti tai, ką esi atvežęs.

Džiugu buvo stebėti, kaip kamuolys pripučiamas su pompa. Dovanodamas jau žinai, kad netrukus prasidės įnirtingos futbolo varžybos. Pieštukus ir sąsiuvinius paduodi suaugusiam, kuris pats juos padalina.

UNICEF nuotr./UNICEF misija Malavyje
UNICEF nuotr./UNICEF misija Malavyje

Pabandėme su Donatu sustatyti vaikus į tvarkingas eilutes, kad galėtume kiekvienam asmeniškai paduoti po balioną. O mes, „mzungu“ – baltieji, pagal jų vietinę kalbą, patiriame fiasko trečiame balionėlio padavime vaikui, nes mūsų autoritetinga įtaka čia ir baigiasi... Juoko visiems į valias.

„Mzungu, mzungu“, – skanduoja vaikai. Ir juokdamiesi rodo savo pajėgumus pūsti balionus. O tada visiems reikia atnešti ir parodyti, kokį pavyko pripūsti balioną. Organizuojamos dar vienos futbolo varžybos. Įsitraukia vyresnieji, mažiukai lieka stebėtojais.

Kadangi Virginija kalbina šeimą ir dalyvauja istorijos filmavime, užimti visas vaikų grupes tenka man ir Donatui. Tad Donatas – į futbolo lauką, o aš, Donato patartas, braižau ant žemės žaidimo kvadratas kontūrus ir prasideda juoką keliantis bandymas šokinėti per nubraižytus smėlyje su nendrės pagaliuku kvadratus. Į tokius žaidimus įsijungia visi vaikai.

Stebėtojomis lieka mamos, kurios nutraukia vandens pumpavimo darbus ir stebi. Viena mama net priėjusi padrąsino savo vaiką šokinėti per tuos kvadratus.

Nenusakomas jausmas, kai gali būti priežastimi, kad ir vieną dieną, šio kaimelio vaikų klegesio ir džiaugsmo. Šiandien aš, rytoj – kitos misijos dalyviai. Ir taip, savanorių ir neabejingų žmonių dėka vaikų klegesys suteikia kvapą ir skonį Afrikos žemei ir jų skurdžių lūšnelių kaimeliams.

Ji nutraukia veiklą ir eina padrąsinti savo vaiko įsitraukti į žaidimą. Ir tai daro dėl vienintelės priežasties – nori pamatyti besijuokianti iš laimės vaiką, išgirsti jo vaikišką džiaugsmo klegesį, kad pavyko atlikti užduotį. Mamai tai yra svarbu, nes jos vaikas kitų vaikų akivaizdoje pasirodė drąsus, ryžtingas, gabus ir net nebijantis „mzungu“ – baltojo žmogaus.

Nenusakomas jausmas, kai gali būti priežastimi, kad ir vieną dieną, šio kaimelio vaikų klegesio ir džiaugsmo. Šiandien aš, rytoj – kitos misijos dalyviai. Ir taip, savanorių ir neabejingų žmonių dėka vaikų klegesys suteikia kvapą ir skonį Afrikos žemei ir jų skurdžių lūšnelių kaimeliams.

Kaimeliai turi ateitį. Ten gyvena vaikai. Žaisdami, vaikštinėdami esame sekiojami būrio vaikų. Jiems reikia juos mylinčių žmonių, jiems reikia, kad kažkas tiesiog pažaistų kartu, jiems reikia priežasties nusijuokti kartu. Nes jų kasdienybė nėra juoko dalykas. Kokia laimė matyti krykštaujančius vaikus smėlio ir laukų pilkumoje...

Laikas bėga su vaikais. Virginija filmuoja istoriją, oras kaista ir perkopia trisdešimt penkių laipsnių padalą. Karšta. Prakaitas, ir nesibaigiantis vaikų entuziazmas. Kartais nubėgama iki automobilio atsigerti vandens ir dezinfekuoti rankų.

Virginijos istorija graudi ir viltinga. Smagi ir jauki šeima, auginanti vaiką. Tik skausmas labai jau mamiškas ir tėviškas – prieš metus mirė tik kelias dienas išgyvenęs kūdikis. Be jokios diagnozės. Tik gydytojui konstatavus faktą, kad gimus pradėjo kraujuoti vaiko bamba, po trijų dienų jis buvo palaidotas...

Šios istorijos tikslas – atkreipti dėmesį, kokia yra medicininės pagalbos prieinamumo problema, vaistų problema, konsultacijos ir priežiūros problema. Nėščiai moteriai, jau turinčiai vaikų, keliauti dešimtis kilometrų iki miestelio ambulatorijos yra tikras sveikatos, jėgų ir laiko iššūkis. Nėščiosios beveik nėra stebimos nėštumo laiku. To stebėjimo trūksta. Maisto stoka irgi įtakoja kūdikio vystymąsi, todėl čia toks aukštas vaikų mirtingumo lygis. Tik misijų ir tarptautinių organizacijų dėka sprendžiami skiepų, vitaminų, elementaraus medicininio prieinamumo būtinumo klausimai.

UNICEF nuotr./UNICEF misija Malavyje
UNICEF nuotr./UNICEF misija Malavyje

Paprastų žmonių tiesiami supratimo, pagalbos tiltai duoda vaisių. Įvairios organizacijos stebi, kokia pagalbos forma reikalinga, koks metodas galėtų efektyviau pasinaudoti vietinių žmonių labui. Kaip įtikinti pasitikėti ir atsiliepti, sutelkti ne tik finansines lėšas, bet ir gyvus žmonių resursus – savanorius, ypač vietinės aplinkos savanorius. Kaip įtraukti kaimelio ir miestelio seniūną, vyriausybių ministerijų programas. Tariamasi ir ieškoma geriausių išeičių.

Pasaulyje niekada nesustoja plakusios širdys ir mąstoma, kaip padėti šiandienos pasaulyje kovoti su negatyvios, vartotojiškos, egoistinės ir ciniškos, savanaudiškos, vienadienės naudos ir ekonomikos skaičiukais paremtos civilizacijos pasekmėmis – nereikalingais žmogiškais resursais – pačiu žmogumi.

Kažkas atsitiko mūsų pasaulyje, kad vardan pelno ir naudos atsisakoma žmogaus, jo rankų darbo ir visuotino užimtumo. Numetama vargana pašalpa, kuri nustumia žmogų į šoną ir žavimasi technologiškai „produktyviu“ robotu.

Brangesnis robotas tampa geresniu variantu už žmogų ir jo prigimtinę teisę į darbą, orų gyvenimą ir savirealizaciją. Žmogus tampa statistika ir našta. Juk tik žmogus gali ginti savo teises, turėti poreikius ir matyti gyvybės ateitį. Bet šioje konkurencijoje kol kas laimi metalas. O kūnas, širdis ir darbo žmogaus rankos dedamos į istorijos vadovėlius... Matyt, kažko aš dar nesuvokiu...

Su Virginijos globojama šeima, visa UNICEF misija vyksta į ligoninę. Tiksliau padedame mamai nuvykti iki ligoninės vaiko peržiūrai ir nėščiosios patikrai.

UNICEF nuotr./UNICEF misija Malavyje
UNICEF nuotr./UNICEF misija Malavyje

Vietinė ligoninė sukėlė daugiau egzistencinių minčių. Jei tai, ką mačiau, yra ligoninė, tai tada.... Filmuoti reportažo kadrai geriau atskleis tą aplinką.

Pamatėme, kur šiai mamai teks gimdyti. Geležinės lovos, dulkėtas čiužinys, ne visi langai įstiklinti. Skurdas. Nešvara to, ką mačiau nepavadinčiau. Skurdas yra tinkamesnis žodis. Orus, bet apnuogintas ir labai jau gilus skurdas. Mamos su vaikais ant rankų laukia priimamajame – lauke atsisėdusios ant ilgų suolų, o kai jų neužtenka – tiesiai ant žemės ar akmens. Vyksta patikra.

Gydytojai daro viską, kas įmanoma tokiomis sąlygomis. Neturint aparatūros, pakankamai vaistų ir medicininės priežiūros priemonių, gydytojų pastangos tampa herojiškomis.

UNICEF nuotr./UNICEF misija Malavyje
UNICEF nuotr./UNICEF misija Malavyje

Taip, laiko ir mokslo stoka palieka profesionalumo, atidumo, gebėjimo diagnozuoti klaidų žaizdas. Persipynę čia irgi viskas. Reikia visų pagalbos. Padrąsinimo, pamokymo ir jie puikiai viską padarytų.

Laikas ligoninėje, matomi vaizdai, kvapai... O kai dar įjungi vaizduotę ir bent akimirkai pabandai įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis mama gimdys... Lieki tylus. Tiesiog lieki. Vaizdai ilgam įžengia į vidinių apmąstymų erdves. Tokios patirtys tampa mokytojomis, kurios priverčia geriau apsižvalgyti ir savo aplinkoje, aktyviau sąmoninti savo aplinkos žmones, palygintumei, kaip yra pas mus, kur mūsų žaizdos ir skauduliai. Kartais, kad pamatytumei, kas yra namuose, būtina išvykti iš namų. Nieko šiaip sau nėra šiame gyvenime.

Slogūs vaizdai ir išgyvenimai, atrodo, aptemdo dieną, kurioje nėra debesų ir spigina karštis. Bet, tik pasiekus vėl kaimelį, nes parvežėme mamą namo, iš karto skruzdėliukų minia apsupa ir kalbina „mzungu“, einame ką nors veikti kartu.

Atlikę visiems pavestus darbus, perdavę šeimai maisto, keliaujame vakarėjančiu keliu link namų. Pokalbiai, diskusijos laiką tirpdo.

Ši misija dovanoja viltį ir ateitį žmonėms, o misijos dalyviams – po dar vieną mokytoją. Taip. Visi esame mokytojai savo pašaukimuose ir darbuose. Visi turime mokinių. Bet kaip svarbu, būnant mokytoju ir turint mokinių, niekada nenustoti ieškoti savojo Mokytojo. Nes norint būti mokytoju pats turi turėti mokytoją. Manau, kad mes čia tai ir atradome.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs