Turiu pažįstamą Kyjive, kuri sako, kad jau kurį laiką mieste elektra tiekiama be perstojo, gyvenimas, iš esmės, yra susitvarkęs, o jos darbdavys jai net algą pakėlė. Tie gerieji pokyčiai ir atėjęs pavasaris, sakė ji, dar labiau skatina viltį, kad šitas pragaras netrukus baigsis arba bent jau persikels į rytus nuo Ukrainos, kur jam ir vieta.
Ir tokias žinutes girdžiu ne tik iš jos. Dar kiti pažįstami tvirtina, kad gyvenimas Kyjive jau dabar yra toks kaip prieš karą – veikia parduotuvės, barai, klubai ir viskas, ko reikia normaliam gyvenimui. Maža to, girdėjau, kad karo pradžioje Kyjivas buvo tapęs vaiduoklišku miestu, iš kurio labai daug gyventojų buvo pabėgę, o dabar dauguma jau yra grįžę. Spėjama, kad miesto gyventojų skaičius yra labai artimas tam, kuris buvo iki karo pradžios.
Gera tai girdėti, man Kyjivas visada patiko, esu jame buvęs daug kartų ir patyręs daugybę linksmų nutikimų, kurių vieną noriu ir papasakoti. Tiesos dėlei, kad nieko neprisigalvotumėte, pasakysiu, kad šis nuotykis nutiko ne man asmeniškai, o mano vienam bičiuliui, prie kurio tokio tipo nuotykiai limpa kaip uodai prie nekaltos blondinės odos šviesų birželio vidurnaktį. Žemiau aprašyti dalykai, aišku, vyko dar prieš rusų agresiją.
