Lėmė atstumas
Dabartinę Kazliškio parapiją sudarantieji kaimai buvo nutolę nuo Panemunėlio, Panemunio, Pandėlio ir Žiobiškio bažnyčių. Ši priežastis ir buvo pirma kibirkštėlė, įžiebusi sumanymą statyti Kazliškyje bažnyčią.
Retai Lietuvoje yra sutinkama, kad tuo laiku sumanytų bažnyčią statyti ne turtingi dvarininkai, o paprasti žmonės. Tai buvo didelis pasiryžimas.
Statybų sumanymo autorius yra Uvainių kaimo ūkininkas Steponas Margis. Jo padėjėjai – Petras Šarka ir Stumbrys iš Degenių, Jukna iš Juknų ir Kazys Gasiūnas iš Lazariškio.
Žiobiškio klebono pagrūmojimas
Nors leidimas statyti buvo gautas, bet atsirado kliūčių ne tik renkant aukas statybai. Kliudyta ir iš dvasininkijos pusės, mat tuo metu buvo mūrijamos Panemunėlio ir Žiobiškio bažnyčios.
Žiobiškio klebonas sakė: „Greičiau grūšės ant eglių augs, negu Kazliškis turės kleboną“. Sumanymą palaikė Ragelių parapijos klebonas kun. Stakelė, kuris vėliau yra buvęs šios bažnyčios ir parapijos klebonas. Jis vyrams nurodinėjo, kaip jie turi veikti ir kur turi kreiptis, kad galėtų sumanymą įgyvendinti.
Antrasis palaikė Panemunio klebonas kun. Justinas Senkus, taip pat šio krašto švietėjas Panemunėlio klebonas kunigas Katelė.
Akmenys – iš apylinkių, mediena – iš dvarų
Aukos buvo renkamos tiek pinigais, tiek statybine medžiaga. Rumpiškėnų kaime stovėjo du apgriuvę akmens sandėliai grūdams laikyti. Jų akmenys buvo panaudoti bažnyčios pamatams.
Nemažai akmenų buvo ir Kazliškio laukuose. 1907 m. Panemunėlio klebonas J.Senkus pašventino bažnyčios kertinį akmenį. Arkliais vežė akmenis ir iš paties Kazliškio. Medį dovanojo Kazliškėlio, Šakalių ir iš dalies Paliepio dvarai. Meistrai daugiausiai buvo vietiniai.
Pasitaikė, kad kai kurie norėjo medį kitą ir į šalį parduoti, bet žmonių nuotaika buvo labai linksma ir su entuziazmu pristatydavo viską, ko reikėjo.
Kaip atrodė pastatyta bažnyčia?
Bažnyčia pastatyta kryžiaus formos. Jos stogas apdengtas lentelėmis, papuoštas dviem nedideliais mediniais bokštais. Iš lauko ir iš vidaus bažnyčia apmušta lentomis. Jos ilgis – 23 m, plotis – 14 m, vidinis aukštis – 10 m, iš lauko – 16 m. Yra trys altoriai. Didžiajame altoriuje yra Švč. P. Marijos Globos paveikslas. Virš jo – Šv. Antano paveikslas. Dešinėje pusėje, šoniniame altoriuje, yra Šv. Stepono, pirmojo kankinio, kūno atradimo paveikslas. Virš jo – Šv. Izidoriaus. Kairės pusės šoniniame altoriuje yra Švč. M.Marijos Nekalto Prasidėjimo, kai ji apsireiškė Lurde, statula. Viršuje – Šv. Onos su Marija vaiku paveikslas. Presbiterijoje yra dailaus darbo sakykla, papuošta plokščiomis šv. apaštalų statulomis.
Retai Lietuvoje yra sutinkama, kad tuo laiku sumanytų bažnyčią statyti ne turtingi dvarininkai, o paprasti žmonės.
Prie bažnyčios pastatyta varpinė ir lavoninė. Varpinėje pakabintas 8 pūdus sveriantis varpas. Kitas, mažesnis, įkeltas į bažnyčios bokštą. Šventorius aptvertas lentų tvora.
1910 m. gruodžio mėn. 27 d. Panemunio klebonas kun. J.Senkus bažnyčią pašventino. Tais pačiais metais iš buvusio dvaro seno svirno, į kurį žmonės pildavo grūdus juodai dienai, pastatyta klebonija. Tuo metu parapijoje gyveno apie 1500 žmonių. Naujai įsteigta Kazliškio parapija (kaip ir aplinkinės) iki 1926 m. (Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo) priklausė Žemaičių vyskupijai, Obelių dekanatui.
Smuklės galas
Pastačius šventovę, iškilo opus klausimas – priešais ją stovėjo smuklė. Žmonės sumanė žūtbūt nuversti tą „velnio išmislą“.
Yra užrašytas Stasio Mikalausko iš Uvainių kaimo pasakojimas: „Buvau paauglys. Mus vyresnieji pakurstė daužyti langus. To tereikėjo. Pabiro stiklai, vyrai griebė už gegnių galų ir nukėlė stogo kraštą. Stogas įgriuvo. Smuklininkas pasiskundė Rokiškiui, bet žandarai į tai nelabai reagavo, tik karčiamos atstatyti neleido. Po kiek laiko užėjus smarkiam vėjui sugriuvo ir likęs smuklės galas. Iš tos medžiagos buvo pastatyti du namai.“
Taip mūsų senoliai kovojo už dvasinius turtus.
Kūrė, gelbėjo
Po bažnyčios pašventinimo kilo didžiausias rūpestis dėl kunigo. Iš pradžių beveik vienerius metus į naują bažnyčią atvažiuodavo Panemunio klebonas kun. J.Senkus. 1911 m. lapkričio mėn. atvyko klebonauti kun. Boleslovas Vėgėlė. Šis pirmasis Kazliškio klebonas paliko gilų įspūdį parapijiečių atminime. Jam klebonaujant, 1913 m. buvo pastatyti nauji 9 balsų pneumatiniai vargonai. Jo rūpesčiu buvo suorganizuotas nors mažas, bet stiprus bažnytinis choras.
Nuo 1914 m. pradžios parapijoje vedami metrikų įrašai. Kunigas B.Vėgėlė išbuvo iki 1915 m. Po jo klebonu paskiras kun. Stakelė –sumanus ir gabus parapijiečių užtarėjas bei gelbėtojas sunkiais, audringais karo metais. Mokėdamas rusų ir vokiečių kalbas, gelbėdavo kiekvieną parapijietį, patekusį į nelaimę. Sakoma, kad jo dėka ir bažnyčia per karą nebuvo sudeginta. Nors ir stropiai saugant, tačiau buvo sugadinti vargonai, mat vokiečiams prireikė karo reikalams 16 švininių vamzdelių. Nugriauta buvo ir varpinė, ir lavoninė.
Vėl statybos ir turto gelbėjimas
1918 m. pradžioje klebonu buvo atkeltas kun. Matas Nakas. Jo dėka 1922 m. suremontuota bažnyčia: bažnyčios stogas apdengtas balta cinkuota skarda, šventorius aptvertas geležine tvora su betono pamatu, sutaisyti vargonai, įsteigtos parapijinės kapinės.
Vėliau parapijai vadovavę kunigai irgi įnešė savo indėlį. Kun. Juozapo Matulevičiaus iniciatyva suremontuoti pasenę parapijiniai pastatai, pastatyta nauja klebonija. Kun. Jono Lapinsko nuopelnu išdažytas maldos namų vidus, navoje pastatytos dvi tuo metu modernios klausyklos (kūrė meistras iš Rokiškio Laurynas Masiliauskas), padidintos kapinės, jos apsodintos eglutėmis, padaryta dekoracija prie Velykinio karsto, suderinti vargonai.
Per Antrąjį pasaulinį karą pats bažnyčios pastatas nenukentėjo, tačiau nukentėjo bažnytiniai indai ir rūbai, mat sovietų kareiviai, išplėšę bažnyčią, aplinkiniams gyventojams siūlė įvairius drabužius ir daiktus mainais į lašinius ar naminukę. Kazliškiečiai, pažinę savo bažnyčios turtą, gelbėjo jį ir grąžino bažnyčiai.
Elektra!
1950 m. rugsėjo mėnesį klebono pareigas pradėjo eiti kun. Alfonsas Jančys. Prie jo elektrifikuota bažnyčia (elektra įjungta 1966 m. birželio mėn.). 1966 m. raudonai nudažytas bažnyčios stogas, bokštelių šonai apdengti skarda.
Zakristijose padaryti bufetai, spintelės liturginiams indams, drabužiams ir rakandams (meistras Povilas Stumbrys iš Salagalio). Išdažytos zakristijos ir „bobinčius“. Prie pereinamos zakristijos pakabintas liaudies meistro Kavaliausko (iš Kazliškėlio kaimo) darbo koplytstulpis (rūpintojėlis – Kauno meistro darbas), įsigyta bažnytinių rūbų.
Taip pat paruoštos lentos bažnyčiai apkalti.
„Žirandeliuose“, altoriuose irgi sušvito lemputės
Nuo 1969 m. gegužės mėnesio klebonu paskiriamas kun. Vytautas Zakrys. Jo rūpesčiu paklotas betono plytelių šaligatvis nuo didžiųjų durų laiptų iki šoninių bažnyčios durų, lentomis apkalta bažnyčios išorė ir nudažyta geltonais aliejiniais dažais, apskardintos palangės ir pamatai. Tuomet varpinė buvo supuvusiu stogeliu, kurį laikė 4 stulpai. Ją apkalė lentomis ir nudažė. Perdirbo pagrindinį bažnyčios šviestuvą „žirandelį“ – jis buvo apšviečiamas nebe žvakėmis, o elektros lemputėmis.
1974 m. spalio mėn. Kazliškiui paskiriamas laikinasis klebonas, vikaras Algirdas Miškinis. Sudarius trimetę sutartį, nuoširdžių kazliškiečių remiamas, jis suremontuoja kunigams skirtą būstą. Dabar vargonus pučia elektra. Skarda apdengiama varpinė, įdedamos naujos bažnyčios prieangio grindys, padidinama presbiterija, iliuminuojami altoriai.
Išskirtinė
Ši bažnyčios istorija surašyta remiantis senomis 1914-1938 m. inventoriaus knygomis, vyskupų vizitacijos aktais, kunigų perkėlimo raštais, gyvų liudininkų pasakojimais.
2020 m. bažnyčia šventė 110 m. jubiliejų. Kunigų, vadovavusių šiai parapijai, yra daugiau nei suminėta. Net 34 metus jos klebonas buvo kun. Povilas Juozėnas, taip ir likęs gyventi Kazliškyje. Visi dvasininkai stengėsi bažnyčią grąžinti, puoselėti, tačiau šįkart labiau rūpėjo pažvelgti į jos pradžios ir gūdaus sovietmečio laikus.
Pernai parapijos administratoriaus pareigos perleistos Rokiškio dekanui Eimantui Novikui. Dvasininkas dar aptarnauja ir Panemunėlio parapiją. Paklaustas, kuo jam išskirtinė yra Kazliškio bažnyčia, pabrėžia: „Tuo, kad ją pastatė paprasti žmonės.“
