Keliauti į šalį, apie kurią daug nežinai ir nesi girdėjęs praktiškai jokių atsiliepimų, yra įdomiausia. Tokia man buvo ir Makedonija – valstybė Balkanuose, dažnai painiojama su Moldova.
Netikėti atradimai džiugino kiekviename žingsnyje, vaizdai kasdien vis labiau žavėjo, o ramus ir jaukus miesto gyvenimas sakė viena – norisi čia likti kuo ilgiau.
Keliavau į Makedoniją praėjus savaitei po grįžimo iš Gruzijos. Buvau susikūrusi į Gruziją panašų Makedonijos paveikslą – įspūdingi kalnai, draugiški ir svetingi žmonės, žemos kainos ir skanus vynas.
Panašumų šalys iš tiesų turi: Makedonija, kaip ir Gruzija, nepriklausomybę atgavo 1991 m. Jugoslavijos sudėtyje buvusi valstybė dar ir dabar daugelyje šalių vadinama Buvusi Jugoslavijos Respublika Makedonija (ang. FYROM – Former Yugoslav Republic of Macedonia). Patys makedonai šio pavadinimo kaip įmanydami šalinasi, lygiai taip pat stengiasi keisti ir kitą nuo Jugoslavijos laikų likusį paveldą: architektūrą, silpną ekonomiką ir šalies įvaizdį.
Už viską moki šimtais ir tūkstančiais
Pagrindinis Makedonijos oro uostas – Skopjė Aleksandro Didžiojo – savo dydžiu primena Kauno oro uostą – nedidelis, su vos keletu duty free parduotuvių. Kadangi Makedonija nepriklauso ES, pirmas atvykėlių taškas – valiutos keitykla.
Antras taškas – viešojo transporto stotelė. Oro uostas įsikūręs 25 km nuo sostinės Skopjė, puikia anglų kalba nustebinęs vairuotojas paklausė, kurioje vietoje planuojam apsistoti ir patarė, kur mums geriausia būtų išlipti.
Šimtais denarų nurodomos kainos pradžioje glumino, bet supratus, jog viskas yra gerokai pigiau nei Lietuvoje, pinigų nebeskaičiuoji. Tikros atostogos!
Kainos Makedonijoje džiugino nuo pirmos atvykimo dienos. Išsikeitę turimus eurus gavome tūkstančius denarų (1 eurų - 60 denarų). Jau seniai rankose teko laikyti 500 ir 1000 vertės kupiūras. Šimtais denarų nurodomos kainos pradžioje glumino, bet supratus, jog viskas yra gerokai pigiau nei Lietuvoje, pinigų nebeskaičiuoji. Tikros atostogos!
Cigaretės ir alkoholis kainavo kone trečdaliu pigiau, o už 15 eurų surinktas pirkinių krepšelis buvo nepalyginamai pilnesnis nei Lietuvoje. Rūbų ir avalynės kainos taip pat nesikandžiojo: kokybiškos vyriškos maikutės kainavo 10-12 eurų, „Reebok“ moteriškus sportinius batelius nusipirkau už 40 eurų. Pietūs ir vakarienės kavinėse dviem asmenims įskaitant gėrimus kainuodavo 7-8 eurus, porcijos buvo didžiulės, maistas visuomet skanus ir šviežias.
Gyvenamosios vietos nuomos kainos taip pat nebuvo aukštos. 3 naktys 15 min. pėsčiomis nuo Skopje centro daugiabučių kvartale esančiame bute kainavo 45 eurų. Už 1 naktį netoli Vyriausybės esančiame hostelyje mokėjome 20 eurų (už dvivietį kambarį).
Nežinai kelio – klausk, bet jei suprasi atsakymą – tau pasisekė
Kaip ir minėjau, anglų kalbos mokėjimas Makedonijoje nėra dažnas reiškinys. Paslaugų sferoje dirbantys žmonės angliškai supranta ir į klausimus atsako, tačiau paklausus ko nors nesusijusio su jų darbu, anglų k. žinios prastėja akyse. Pamatę, jog mus aptarnaujantis padavėjas gana sklandžiai šneka angliškai, nusprendėme paklausti, kaip nuvykti iki vienos ar kitos vietos, ką įdomaus ten galima pamatyti ir nuveikti.
Jis išėjo į lauką ir ranka parodė kryptį, tačiau daugiau papasakoti apie mus dominančius dalykus sekėsi sunkokai. Nusprendėme jo nebekankinti – nors patarimai ne iš pirmų lūpų, internetas visada po ranka, o ir niekas nesijaus nepatogiai.
Gatvėje sutiktų praeivių anglų kalba geriau iš viso nekalbinti. Manėme, rusų kalba mus išgelbės. Pasirodo, tik iš dalies. Žmonės suprato klausimus, tačiau atsakyti rusiškai nemokėjo, todėl teko išklausyti ne vieną makedonų kalba sakomą monologą.
Tokiu atveju uoliai linksi galva tarsi viską suprastum, retkarčiais įterpi supratingąjį „mhm“, su šypsena padėkoji ir eini toliau. Labai gerai įsiklausius galima išskirti pavienius į rusų kalbą panašius žodžius, bet suprasti kontekstą detaliau sunkoka. Tokie tie makedonai – paslaugūs, draugiški ir nesivaržantys savo nemokėjimo.
Taip pat dar ir dosnūs. Autobusų stotelėje sutikome senuką, kuris laukė to paties autobuso, kurio reikėjo ir mums. Per dvidešimt minučių laužyta rusų kalba jis papasakojo savo gyvenimo istoriją, vis nepamiršdamas stebėti laikrodžio ir informuoti mus apie likusį laukimo laiką. Ne tiek mus, kiek pats save senukas nudžiugino prisimindamas lietuvių krepšinio komandą, kurį Tarybų Sąjungoje buvo viena stipriausių.
Užsimezgusią mūsų draugystę naujas pažįstamas nusprendė sutvirtinti nupirkdamas mums autobuso bilietus. Iš pensijos gyvenantis vyras pinigų turėjo gerokai mažiau nei mes. Kol draugas bandė mandagiai atsisakyti ir pirmasis paduoti vairuotojui pinigus, senuko draugė griebė mane už rankos ir jau tempė sėstis į ką tik atsilaisvinusią vietą.
Bėga nuo savo praeities
Kaip ir dauguma federacijų sudėtyje buvusių valstybių, makedonai bėga nuo praeities. Pirmiausia keisdami juos supančią aplinką. Vaikščiojant Skopjė daugelyje vietų gali jausti senąjį paveldą – sunkūs ir dideli pilkos spalvos pastatai, gigantiškomis skulptūromis dekoruoti fontanai, masyvios bronzinės statulos. Tačiau centrinėje miesto aikštėje akys kliūva už kranų, tvoromis aptvertų renovuojamų pastatų, jau atstatytų ir dar dažais kvepiančių objektų.
Greta garsiosios bronzinės Aleksandro Didžiojo skulptūros įspūdingai apšviestas naktį spindi prabangus Marriott tinklo viešbutis, kitoje Vardaro upės pusėje – elegantiškas archeologijos muziejus, tiltą per upę saugančios liūtų skulptūros žvelgia į akinamai baltus vyriausybės rūmus. Balta spalva šiame mieste ypač mėgstama, o naktį apšviesti Skopjė pastatai atima žadą.
Visame mieste gausu šiuolaikinių menininkų sukurtų skulptūrų: pinigų prašantis elgeta, ragus atstatęs bulius, batus valyti pasiruošęs gatvės darbininkas ar į vandenį nerianti undinė. Ne mažiau įspūdingos ir greta senojo akmeninio tilto esančių naujų tiltų skulptūros – vienas jų dekoruotas garsių menininkų, kitas – dvasininkų ir karvedžių figūromis.
Kontrastų šiame mieste tiek daug, jog nesinori paleisti fotoaparato iš rankų – po keleto metų Makedonijos sostinė pasikeis neatpažįstamai.
Auksu tviskančios krautuvių vitrinos
Senasis Skopje turgus – vienas didžiausių Rytų Europoje iki šiol veikiančių bazarų. Siauros gatvelės ir mažos parduotuvės, kurias labiau norisi vadinti krautuvėmis, ar tiesiog ant šaligatvio įsikūrę prekeiviai siūlo įvairiausias prekes: nuo turistams skirtų magnetų iki rankų darbo kilimų, audinių, odos gaminių ar aukso dirbinių.
Prekių kaina dažnai sugalvojama įvertinus pirkėjo piniginės storį – nei vienoje vietoje neteko matyti ant prekės užrašytos kainos.
Prekių kaina dažnai sugalvojama įvertinus pirkėjo piniginės storį – nei vienoje vietoje neteko matyti ant prekės užrašytos kainos.
Nors krautuvėlės nedidelės ir iš pirmo žvilgsnio atrodo prastai, akį patraukia jų vitrinose blizgantis auksas, žėrinčiomis suknelėmis išpuoštos manekenės. Tomis pačiomis gatvėmis einant vakare jauti, jog kažkas čia ne taip, tačiau iš karto nesupranti, kas pasikeitė.
Tik vėliau pastebėjome, jog pabaigus darbą juvelyrinių dirbinių parduotuvių langai ištuštinami, visi aukso dirbiniai išimti iš vitrinų, kad bereikalingai negundytų jų pasisavinti.
Šioje miesto dalyje taip pat įsikūrę ir svarbiausios Makedonijos sostinės mečetės. Nuo senų laikų turkų apgyvendintoje miesto dalyje virš stogų kyšo minaretų bokštai, kavinėse dirba tamsaus gymio vyrai, dažniau sutiksi ir plaukus skara prisidengusias musulmones. Neabejotinai, jie ir sukūrė iki šiol sėkmingai veikiantį prekybos miestelį.
Vienybės simbolis – kasdieniai mitingai
Šiuolaikiniai makedonai neslepia, jog ne viskas dabartinėje šalies valdžioje ir politikoje patinka. Tą nepasitenkinimą jie nepavargdami demonstruoja mitinguose.
Beveik kas vakarą šalies sostinės gatvėse vykstantys mitingai jau nieko nestebina: policija užtveria būsimų eitynių gatves, mitingo organizatoriai pastato pakylą kalbai ir garso kolonėles, per kurias skamba patriotinės dainos, lydimos švilpukų garsų, šūksnių.
Akivaizdžiai matosi, jog ne visi šių eitynių dalyviai kupini patriotinės dvasios – daliai jų mitingas yra susitikimo su draugais vieta ar tiesiog netikėtas patekimas į žmonių būrį. Stebint šį vaizdą iš šalies kūnu bėga šiurpuliukai – kokia vienybė. Tačiau pasižvalgius po minią daugiau kyla abejonė, ar tai nėra dar vienas vakaro praleidimo būdas.
Ar verta vykti į Makedoniją?
Vienareikšmiškai – taip. Čia nesutiksi daugybės turistų, nejučia pradėsi vaikščioti lėčiau ir mažiau dairytis į turistinius objektus – dienas leisi kaip eilinis miestietis.
Makedonija nesistengia sudaryti geresnio įvaizdžio nei yra. Jei vandalai nuniokojo miesto arką ar laisvę simbolizuojančias statulas, niekas nepuola jų perdažyti. Jei žmonės nemoka užsienio kalbos – stengiasi atsakyti, kaip moka. Jei rytoj nebus gero oro, nesistengs įtikinti, jog jis tikrai pasikeis.
Ką aplankyti? Makedonijoje verta aplankyti ne tik sostinę Skopję, garsėjančią Motinos Teresės muziejumi, Milenium kryžiumi ant Vodno kalno, seniausiu ir didžiausiu Balkanuose turgumi po atviru dangumi, Aleksandro Didžiojo skulptūra, gynybiniu Kalė fortu ir kitais istoriniais statiniais. Ne mažiau įspūdingas ir greta miesto esantis Matka nacionalinis parkas.
Tarp aukštų uolų vagą išsigraužusi smaragdinės spalvos upė pakeri savo grožiu ir eidamas uolėtu tarpeklio taku tarp dviejų masyvių akmeninių sienų pamiršti laiką, kelios čia praleistos valandos atrodo kaip sekundės. Tas pats jausmas apima ir važiuojant kalnais. Vingiuoti ir statūs keliai, tyras oras, žalios kalnų papėdės ir sniegu padengtos viršukalnės taip atpalaiduoja, jog visos mintys nejučia išsisklaido ir norisi tik dairytis ir garsiai juoktis.
Makedonijos perlu vadinamas Ochrido miestas šį pavadinimą gavo ne veltui. Ant Ochrido ežero pakrantės įsikūręs mietas užburia bizantinio architektūros stiliaus bažnyčiomis, ramiai tyvuliuojančiu ežeru ir kitoje pusėje boluojančiais kalnais. Akmenimis grįstos senamiesčio gatvelės jau po dienos tampa savos. Šiame mieste galima mėgautis gyvenimu nieko neveikiant, tačiau vieną dalyką čia padaryti būtina – automobiliu apvažiuoti ežerą.
Kelias aplink ežerą tęsiasi kone 100 km, vingiuoja Makedonijos ir kaimyninės Albanijos teritorija. Kukliuose pasienio postuose dokumentus pareigūnai patikrina greitai, o įvažiavę į Albaniją netrukom pastebėti skirtumų: gatvių kelkraščiuose besiganančios karvės, ką tik iš ežero ištrauktas žuvis pakelėse pardavinėjantys berniukai, sniegu padengtos kalnų viršukalnės – tokie vaizdai pasitinka mažuose pakelės miestukuose.
Makedonijoje iš naujo atrandi save, patikrini santykius, vakar dienai palieki blogus įvykius ir žinai, jog rytojus bus gražesnis.
