Kuprinėtojai Gvatemaloje: hipių festivalyje susitikimas su lietuviu ir pasivaikščiojimai džiunglių šventyklose

Kol naujieji "Pasaulis kišenėje" keliautojai projekte "Be sienų" tik pradeda savo kelionę aplink žemės rutulį, Evelina ir Karolis jau naršo Centrinę Ameriką. Šį kartą kuprinėtojų nuotykiai iš egzotiškosios džiunglių šalies Gvatemalos.
Maudynės prie Sanchicha kalnų upės
Maudynės prie Sanchicha kalnų upės / Evelinos ir Karolio nuotr.
Temos: 1 Gvatemala

Iki Tikalio kone rūkte atrūkom – ispano ir meksikietės pora mus paėmė nuo Palenkės iki pat Tikalio, nors ten nebeplanavom užsukti. Laimingi, kad esame visiškai legalūs, jau tą naktį nakvojome prie Peten – Itza ežero Gvatemaloje. Vakare saulei leidžiantis, plepėjome su vokiečiais bohemiškais menininkais, gyvenančiais čia ilgą laiką, pasakojančiais apie savo sėkmes ir nesėkmes Gvatemaloj. „Į kalėjimą daugiau nė už ką nenoriu. Tų trijų mėnesių užteko pakankamai“. Sėdę už komplikuotą nuosavybės pirkimo situaciją, jie dalijosi savo patirtimi. Kalėjimai čia perpildyti, dėl miego vietos reikia nuolat kovoti. Ir žinoma, susimokėti vienkartinį 200 $ mokestį „už saugumą“. Su savo partnere jie šnekėdavo per tvorą naudodami veidrodėlį. Tokiomis paguodos istorijomis pabaigtas vakaras.

Evelinos ir Karolio nuotr./Prie Peten Itza ežero
Evelinos ir Karolio nuotr./Prie Peten Itza ežero

Palapinę pasistatome prie pat ežero. Jonvabalių žaismas prieš užmiegant, kiaulės apsilankymas vidurnaktį, ir rūkas saulei kylant. Maudomės skaidriame vandenyje, aiškiai matydami dugną ir net akmenų kampučius, o vanduo švelnus glosto odą. Keista, nors El Remate ir turistinis miestelis, daugiau tokių rytinių besimaudančiųjų nėra. Tėra tik vietiniai, velėjantys savo skalbinius.

Evelinos ir Karolio nuotr./Tikalio aventykla
Evelinos ir Karolio nuotr./Tikalio šventykla

Dieną skiriame Tikalio piramidėms, brangiam malonumui. Už bilietą – 21$. Tikalis – arba garsų vieta – bene gražiausias ir didžiausias majų šventyklų kompleksas džiunglėse. Prieš gerą tūkstantmetį tai buvo majų kultūros centras, galiausiai apaugęs medžiais ir samanomis, ir tik vėliau atrastas ir atkasinėtas. Jau gerokai išvažinėjant iš miestelio, vienas sutranzuotas biologas ir gidas, mums parodo kalvą, niekuo neišsiskiriančią iš kitų. Pasirodo, tai irgi šventykla. Tokių piramidžių – dar neatrastų ir neatkastų daug, nemažai jų jau pasirengusių pasirodyti savo gražumu atkakliam lankytojui. „O kodėl išnyko majų kultūra, taip dar ir neaišku“, – pasakoja biologas-gidas. „Ne konkistadorų darbas?“, – teiraujamės. „Kai jie čia pasirodė, majų buvo vos belikę viena kita grupė. Gal kokia paslaptinga liga, apie kurią mes nežinome“.

Evelinos ir Karolio nuotr./Prie Tikalio aventyklos griuvėsių
Evelinos ir Karolio nuotr./Prie Tikalio šventyklos griuvėsių

Stačios piramidės išties įspūdingos, o užlipus į vieną aukščiau iškilusių piramidžių atsiveria džiunglės su kyšančiomis piramidžių viršūnėmis. Kažkada Tikalis buvo kultūros centras, tad ir svarbi vieta majų kalendoriaus ciklo pabaigai. Mes laiku išnešėme kudašių, bėgdami nuo atgarmėsiančios masės sutikti pasaulio pabaigą ar norinčių išsigelbėti nuo masinių katastrofų. Patys traukiame į pietus.

Akimirkos iš Gvatemalos pakelių

Evelinos ir Karolio nuotr./Gvatemalos džiunglės
Evelinos ir Karolio nuotr./Gvatemalos džiunglės

Kokie akivaizdūs globalizacijos ženklai? Mobilusis telefonas masai genties vyro audinyje, „kokakolos“ buteliukas ar skrudinta vištos šlaunelė, graužiami gvatemaliečio vaiko džiunglėse, ir bažnyčios, kurių gausa neįtikėtina nuo pat JAV iki šių kraštų. Jei anksčiau Centrinėje Amerikoje vyravo katalikų tikyba, anot vietinių, jų teliko ne tiek ir daug. Čia kuriasi naujos protestantiškos grupės, misijos, bažnyčios, asamblėjos. Kaimeliuose jau nėra vien tik kolonijinės bažnytėlės, bet jas keičia net pašiūrės ar belangiai pastatai, kuriuose skardžiai giedama ir gausiai meldžiamasi. JAV tai nuopelnas, ar Europos paveldas, sunku pasakyti.

Evelinos ir Karolio nuotr./Ant pikapo per džiungles
Evelinos ir Karolio nuotr./Ant pikapo per džiungles

Gvatemaloje tranzuoti paprasta. Dažnai įšoki į pikapą, ir trauki smagiai sau kalnais, per džiungles, kaisti karštoje saulėje ar šiurpsti vėsiuose debesyse. Tik vakare tranzuoti nebeapsimoka. Kai vakarop strigome viename kaimelyje, šalia policijos stoties (mat betranzuojant ir policijos automobilį, jie pasiūlė suveikti autobusą. Tam reikalui nepavykus, toliau tranzavome automobilius šalia jų būstinės). Jau temo, ir ketinome paprašyti vietos šalia nuovados pasistatyti palapinei. Šie iš pradžių pasiūlė apleistą treilerį, o greitai ir savo name kambarį su lovomis ir dušu. Paslaugūs tie pareigūnai.

Evelinos ir Karolio nuotr./Policijos nuovadoje
Evelinos ir Karolio nuotr./Policijos nuovadoje

Reinnbou (Rainbow – vaivorykštės angl.) susitikimas

Galiausiai kitą dieną pasiekiame retam gvatemaliečiui žinomą Sančiča upelį. Čia atkeliaujame pakviesti daug mačiusio ir patyrusio keliautojo Justo Ketlerio. Jau mėnuo, kaip čia vyksta Rainbow (Vaivorykštės angl.) susitikimas.

asm. archyvo nuotr./Jusatas aplankė jau 70 pasaulio vasltybių.
asm. archyvo nuotr./Justas aplankė jau 70 pasaulio vasltybių.

Einant tarp atogrąžų miškais nusagstytų kalnų palei smaragdinę upę, buvo kiek smalsu ir kiek neramu. Iš nuolatinės vietinių apsupties tarsi grįžtame į vakariečių pasaulį. Tik ar galima čia susirinkusius vadinti vakariečiais, taip aktyviai tolstančiais nuo visko, kas brangu dažnam amerikiečiui ar europiečiui: pirkti, vartoti, skubėti, bėgti nuo savęs ir kitų. Ši bendruomenė, jų pačių dar vadinama šeima, skelbia taiką, meilę, harmoniją, bendruomenę. 

Evelinos ir Karolio nuotr./Pasaulio taika
Evelinos ir Karolio nuotr./Pasaulio taika

Globos ženklai pasitinka nuo pat pradžių. Mums visai nepažįstami žmonės apkabina, kviečia prieiti, labinasi. Su savimi nieko neturime valgyti. „Bus du maisto ratai per dieną“, – pažada mums. Maistą gamina patys dalyviai. Ant informacinės lentelės aiškiai išdėstyti trys ne: ne alkoholiui, narkotikams ir mėsai. Pastarasis įvykdytas be priekaištų. Alkoholio irgi nesimatė. Bet štai, kas laikytina narkotikais šioje bendruomenėje, klausimas diskutuotinas ir daugiaprasmis. Dažnai dėl to šie kasmetiniai susitikimai gauna žiniasklaidos pylos ar kritikos.

Evelinos ir Karolio nuotr./Vaivorykatės susitikime
Evelinos ir Karolio nuotr./Vaivorykštės susitikime

Iš pradžių gal kiek stebino nevaržomas kai kurių žmonių nuogumas, tačiau pripratus, tai nei stebino, nei kliuvo bendraujant. Tiesa, mes vieninteliai turėję čia laikrodį. Kiti laiko neskaičiuoja, jame tiesiog gyvena. Mūsų keliautojiškas aprėdas irgi skiriasi nuo dreduotų galvų ir žemės spalvos laisvų drabužių. Čia visi atrodo labai atsipalaidavę, tiesiog gyvenantys čia ir dabar. Čia daug laisvės, spontaniškos kūrybos, iš pačių dalyvių parsineštos patirties, kaip pvz. jogos, muzikos terapijos ar masažo užsiėmimai.

Taigi, maisto ratų čia dveji. Pusryčių ratas jau drąsiai gali būti vadinamas pietumis, o nakčiai artėjant, ir pietus. Virtuvėje prisideda visi, kurie jaučiasi norį ir galį. Virtuvėje smagu: taip gali susipažinti su žmonėmis ar paragauti kokio ką tik pagaminto karšto tąsaus šokolado, skirto tik virtuvės pagalbininkams. Mums neturėjusiems papildomo maisto, išlaukti buvo sunkoka. Juolab, kad pirmasis šūksnis „valgyti“ visai nereiškia, kad jau valgyti, o trečiasis „valgyti dabar“ tik reiškia, kad gausi valgyti už kokios valandėlės. Prieš maistą visi ratu sustoję gausiai dainuoja angliškas ir ispaniškas dainas, vėliau dar ilgai niūniuojamas. Jos labai primina gilią pagonybę, meilę gamtai, ugniai.

Evelinos ir Karolio nuotr./Stebinančių formų ir grožio flora
Evelinos ir Karolio nuotr./Stebinančių formų ir grožio flor

Dažniausiai susitikimai vyksta kasmet visą mėnesį, jo viduryje švenčiant pilnaties naktį su didžiuliu laužu, dainomis, šokiais ir unigmis. Akimirkos atmosferą galbūt bent paviršutiniškai galima nusakyti keliais vaizdais – japonė žindo vaiką, aplink puodus sukasi tarpkultūrinis būrys, kažkas gamina kavą su kardamonu, kažkas trina avokadą „guakamolei“, ant lauželio pupsi puodas sriubos. Kažkas daro masažą, kažkas groja smuiku ar didžiridu.

Palapinė mūsų prisiglaudusi tarp jukų netoli upės atogrąžų miškuose, kurių šlapias klimatas tiesiog plaute plovė takus, virtusius į purvo vonias. Vieta prie krioklio nepasiekiama dažnam mirtingajam. Iki jo dar galiukas kelio, bet jei įveiki pažliugusią tešlą ir skaudžias šaknis ar vulkaninės kilmės akmenis, esi apdovanotas šniokščiančiu kriokliu ir smaragdiniam vandenyje nardai gal net ir vienumoje. Upelis teka palei stovyklavietes, tad ryte nubėgi į gausiai paukščiais čiauškančias džiungles, porą kartų pasistiebi, nusirengi nuogai ir niekieno netrukdomas, o stebimas tik saulės pro plačius lapus, šoki į skaidrų vandenį.

Prieš pat išvažinėjant, nusprendžiame išbandyti muzikos terapijos užsiėmimą. Kilimėliais ištiestas indėniškas vigvamas, viduryje sukrauta instrumentų įvairovė. Sugulus ratu, užlieja garsų jūra. Muzikantai vaikšto aplink, ir leidžia vienam ar kitam instrumentui visiškai apgaubti veidą ir kūną. Kažkas aliejais kvepiančiomis rankomis padaro galvos masažą. Po tokio dvejų valandų  užsiėmimo, kainuosiančio baisingus pinigus vakaruose, atsikeli lengvas kaip pūkas.

Justas Ketleris, gerai žinomas Lietuvoje keliautojas, jau aktyvus Rainbow susitikimų dalyvis, pasakoja mums apie savo nuotykius. Daug lietuvių keliauja pasaulyje, ir visų jų istorijos įspūdingos. Štai jis pats kažkada tranzavo Afganistane iki lietuvių karinės bazės, pertranzavo Afriką, ilgą laiką blaškėsi po Aziją ir Australiją. Jo istorijų aruodai nesibaigiantys. „Kodėl nerašai, Justai. Skaityčiau kiekvieną istoriją“. „Man labiau patinka pasakoti gyvai“. Džiaugiamės, kad turėjome tokią galimybę išgirsti jį pasakojant.

Pakeliui į El Salvadorą

Evelinos ir Karolio nuotr./Kertant sieną link El Salvadoro
Evelinos ir Karolio nuotr./Kertant sieną link El Salvadoro
 
 

Nuo Sančičos iki El Salvadoro sienos ilgai netrunkame. Viena naktis prie kuklios degalinės. Nuo šaltuko  padebesiuose iki karščio apačioje. Chutiapoje prisėdame vienoje pakelėje prie miškelio, jau ketinome statyti palapinę ten, bet vietiniai praeiviai perspėja „čia daug vaikšto vartojančių narkotikus, jie norės atims jūsų daiktus“. Nešdinamės lauk ieškoti saugesnės vietos. Sunkvežimių aikštelė. Paprašysime ten. Moteriškė leidžia ne tik prie lūšnelės statyti palapinę, bet netgi pasiūlo statyti nebaigtą namą, kuris mums – tiesiog pilis. Ištiesiame tinklą nuo uodų, išdžiaustome nuo atogrąžų liūčių sudrėkusius ir sunkiai džiuvusius daiktus. Vakare moteriškė pavaišina arbata-sriuba „inkarparina“, o ryte – kava. Prieš išvykstant, ji nuoširdžiai už mus pasimeldžia ir padovanoja Bibliją ispaniškai. Dabar jau turime jų kelias – vieną kaubojišką, dovanotą kanadiečių šeimos, o štai kitą – ispanišką.

Evelinos ir Karolio nuotr./Gvatemalos džiugnlgėse
Evelinos ir Karolio nuotr./Gvatemalos džiugnlgėse
Evelinos ir Karolio nuotr./Miegas negyvename name
Evelinos ir Karolio nuotr./Miegas negyvename name

Iki sienos mus paveža Demetrijus, prieš tai pavaišinęs kiaušinienės-pupelių-sūrio-paplotėlių pusryčiais. Kaip ir visi gvatemaliečiai, jis šiltas, linksmas, besišypsantis, paslaugus. Toks gvatemaliečių paveikslas mums ir išliks. Patiko mums ši šalis – žmonės, gamta. Ugnikalniai, kalnai, džiunglės, upės ir ežerai. Jau dabar ji traukia atgal. Bet mes keliaujame tolyn Centrinės Amerikos šalimis. Esame prie El Salvadoro sienos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų