Karo nukankintas Ošas
 |
|
Karolio ir Evelinos nuotr./Kelias Oš-SaryTaš veda pro Tian Šanio kalnus siekiančius 7500m |
Vos perėjus bene vieną svetingesnių ir „bepopierinių“ sienų – Kirgizstanas turistams bei keliautojams atvira šalis. Suspėjom suploti mūsų tradicinę sėkmės gestų kombinaciją, ir mums sustojo mašina tamsintais langais. Akimirka pasvarstyti, ar galime pasitikėti už vairo sėdinčiuoju, ir mes – tikriausiai daugelis būtų pasielgęs kitaip – sėdėjome toje mašinoje. Aldynbekas (regis daugumos kirgizų vardai baigiasi „bekais“) kalbėjo lėtai, tačiau turėjo aštrų jumoro jausmą ir paslaugią sielą.
Sužinojęs, kad ketiname traukti Sarytašo ir Kinijos link, jie negalėjo leisti mums neaplankyti Ošo, vieno iš seniausių miestų. Savo mašina jis apsuko keletą ratų, vis mosteldamas ranka į namus-nuodėgulius.
 |
|
Karolio ir Evelinos nuotr./Vaišinęs ir hotelyje mums nupirkęs begalinio dosnumo policininkas Oš mieste. |
„Atsimenate 2010 metų vasaros karą? Tai čia jo likučiai“. „O pats ar dalyvavote kare?“, – drįsome teirautis. „O kaip gi kitaip. Juk už tėvynę kovojom. Va čia buvo uzbekų namai. Ten irgi. O ten parduotuvė“, – vis rodė kiaurais apjuodusiais langais vaiduokliškas sienas. „Jie mat norėjo autonomijos. Ir patys konfliktą įžiebė vieną naktį. O mes tik parodėm atsaką. Buvo baisu. Bet mes esam demokratiški, ir demonstruojam, jei kas mums nepatinka“, – gyrėsi jau kelintą prezidentą nušalinusių tautiečių atstovas. Mums teliko tikėti pirmųjų lūpų atseikėta informacija.
 |
|
Karolio ir Evelinos nuotr./Lėktuvas ant kurio sparnų puikuojasi didelės CCCP raidės |
Vėliau naujieji bičiuliai prancūzai, dirbantys tarptautinės organizacijos ACTED vardu Kirgizstane, kiek pakoregavo mūsų įgytas žinias. Vienas jų uždavinių – padėti atstatyti nugriautus ir sudegintus uzbekų namus ir parduotuves. Anot jų, kirgizai pastaruoju metu tapo nacionalistais, ir jau nebegali girtis, kad taikiai sugyvena su dar gerokai virš pusšimčiu kitų tautų. Jiems nebepatiko nuo senų senovės pasienio mieste gyvenantys uzbekai, jų klestintis verslas, tad sumąstė nubausti sėkminguosius ir perimti verslą patys. Žinoma, narkotikų verslą irgi. Tad Oše galima pastebėti nemažai mašinų-monstrų, o savininkų pajamos atplaukusios nešvariausiais kanalais.
 |
|
Karolio ir Evelinos nuotr./Beklaidžiojant Ošo gatvelėmis |
Aldynbeko karšti patriotiniai jausmai sunkiai siejosi su romiu jo būdu, o dar labiau su jo profesija ir šeimyniniu gyvenimu. Nors apsirengęs treninginiais drabužiais, Aldynbekas pasirodo beesantis policininkas, ir jo šeima tuoj susilauks pirmagimio. Mūsų naujojo draugo paslaugumas tą ir kitądien gausiai liejosi per kraštus. Nors visą miestą dengė storo rūko apklotas, jis energingai mus pasivadino ant centre pūpsinčio Suleimano kalno, pagarsėjusiu ne tik vietinio jaunimo pasimatymais, bet ir musulmonų piligrimiškais žygiais ir maldomis už vaisingumą.
 |
|
Karolio ir Evelinos nuotr./Mums padovanotas nuostabaus rusiško senumo viešbučio kambarys. |
Po valandos kitos mes jau užtempėm savo kuprines aukštai į paprastą viešbutuką, kurį jis mums tiesiog užsakė it savo seniems geriems draugams. Negalėjom atsisakyti ir azijietiškos virtuvės patiekalų, nukrautų restoranėlyje, kuriame uždaruose kambarėliuose jaukiai pasisėdėjo šeimos ar draugų rateliai.
Kitą rytą jis punktualiai jau buvo prie musų durų, kad galėtų pavėžėti už miesto. Pakeliui užsukęs nupirkti vietinio greitojo maisto, jis mus pavėžėjo gerokai už miesto – į pačius kalnus, kol jo mašina gailiai sudejavo, kad baiginėjasi benzinas. Mums jo gerumo jau ir taip buvo gausiai gausu, tad išsiskyrėm labai šiltai ir mes patraukėm tolyn į kalnų perėją, o jis atgal pas šeimą.
Iškyla Tianšanio kalnuose
 |
|
Karolio ir Evelinos nuotr./Mus pagriebusių ir degtine vaišinusių kirgizų draugija |
Į Erkečtamą – miestelį Kinijos pasienyje – nusprendėm traukti tik kitą dieną, todėl tąnakt norėjom likti kažkur slėnyje. Kol dairėmės, kas dar galėtų mus pavėžėti, kirgiziškom kepurėm apsimaukšlinę betriukšmaujantys vyrai ir moterys pradėjo mus vadintis į autobusiuką – jie mus pavėžės iki vieno miestelio. Jie mat važiuoja ten sudalyvauti jų pažįstamos mirusiosios metinėse.
 |
|
Karolio ir Evelinos nuotr./Mes labai greitai įsiliejome į įkaušusių kirgizų gretas |
Pasirodo, kad kirgizų laidotuvės suteikia šeimai papildomų nervų ir piniginių sąnaudų. Kadangi tai proga susirinkti giminaičiams iš įvairių užmirštų kampelių, o kai kuriems, pavyzdžiui, pavydesniems kaimynams – tiesiog pasmalsauti ir sukurti vieną kitą paskalą – šeima turi pjauti aviną ir arklį. Vėliau kiekvieną ketvirtadienį visą mėnesį jie pjauna dar po gyvulį. Galiausiai yra vieno mėnesio, kelių musulmoniškų (tarp jų ir Ramadano) ir metinių proga.
 |
|
Karolio ir Evelinos nuotr./Žmonės darinėjantys paskerstą karvę |
 |
|
Karolio ir Evelinos nuotr./Kirgizams labai svarbūs yra arkliai |
Kiekvienąkart sugužėjus naujiems sveteliams, tenka dengti stalus ir gausiai pamaitinti išalkusiuosius, kad šie jaustų, jog mirusysis galėjo sau leisti numirti deramai. Pašnekovai tvirtino, kad kai kurie pradeda kaupti lėšas mirties puotai gerokai iš anksto, kad giminaičiams būtų kuo mažiau papildomo streso. Islamiškajam braižui tokios tradicijos svetimos. Nuosaikieji musulmonai pasirodo pradėjo drausti tokias sekinančias kultūrines apraiškas. Šalia Ošo esantis musulmoniškas kaimelis teleidžia tokiai progai paskersti aviną vienąkart.
 |
|
Karolio ir Evelinos nuotr./Kirgistane namai nėra išvaizdūs |
Vestuvės sakoma turi kur kas mažiau vargo. Susituokiama ir švenčiama vienąkart. Tačiau kirgizai turi vis dar gajų kitą paprotį – nuotakos vogimą, atliekama daugiausiai iš praktinių paskatų. Mat tokiu atveju vyro giminei mokėti duoklės nereikia. Kartais mergina iš anksto žino, kad ją „vogs“, ir jos mylimasis išvengia papildomų, gal ir neišgalimų, išlaidų. Tačiau kartais gali nutikti ir kitaip. Bėda ta, kad jei mergina su vyru pasilieka name po tamsos, vėliau ištekėti jai nebelieka galimybių. Nuotaikos išvogimo atveju tėvai nori nenori turi susitaikyti su tokiu įvykiu, antraip ištiktų visiško dukros nenutekinimo dalia.
Paliekant vietinių pasakojimus apie kirgizų papročius kitam kavos puodeliui, mes su linksmaisiais – keista, kad jie važiavo į mirties minėjimo metines – kirgizais atvažiavom iki mums į akį kritusio slėnio. Jų klykiantis ir jau iš anksto alkoholiu atsiduodantis autobusiukas nulingavo tolyn, o mes prisėdę ant medinio suolo-stalo, gurkšnojome arbatą svarstydami, ką geriau nuveikus. Kol arbata garavo, mes „medžiojome“ mažučio šeimininkės sūnaus portretą – jis murzina burna, bet smalsiomis akimis vis lįsdavo lauk, kad galėtų stebėti keistos išvaizdos padarus.
 |
|
Karolio ir Evelinos nuotr./Mūsų kuprines rakinėjęs vaikas |
Šeimininkė kukliai prisiartinusi atskleidė savo verslo idėją, kuriai tereikia vieno – investicijų. Mat visai netoliese teka kalciu praturtintas šaltinis, kurio supylimo į butelius gamyklėlei ne tiek daug ir reiktų. „Ar žinote, kodėl korėjiečiai tokie mažiukai? Nes jiems trūksta kalcio“. Mūsų keliautojiškas biudžetas ir pažįstamų verslininkų stoka buvo beviltiški jos verslo pradžiai. Vis tik vėliau prisipylėm sklidinas pūsles to ypatingojo vandens.
 |
|
Karolio ir Evelinos nuotr./Team LT. |
Iš to gausybės rago įstabių vietų nakvynei turėjome galų gale išsirinkti bent vieną. Dieną naktį ošė upės srovė, iš abiejų kraštų mus supo aukštos kalnų keteros, o kažkur tolumoje stovėjo vienišas namelis. Iš jo tikriausiai ir bus tas senolis ilga žila barzda, su kuriuo mes draugiškai susimojavome. Surentę nakčiai namus, palikom palapinėms prižiūrėti kuprines, o patys išsirengėm aukštyn į kalnus. Lipom stropiai, o mūsų taikinys – smailiadantės uolos užsispyrusiai neartėjo. Ilgainiui kai iš palapinių teliko maži tamsiai žali lopinėliai, mes pradėjom į akmenis kibti ne tik kojomis, bet ir nagais ragais. Seniai jau buvom išbandę save tokiam slidžiam iššūkiui, nebent dar Škotijoje, kai ropštėmės Skai salos kalnais. Vakaro laužas, žvaigždėtas dangus ir skalsi košė mums buvo atlygis už iki tamsos įvykdytą užduotį.
 |
|
Karolio ir Evelinos nuotr./Kur Žiema vasaroja. |
Mūsų nuotykius taip pat galite peržvelgti mūsų internetiniame puslapyje
www.itervitae.me
