Mūsų draugas Kytas jau pakeliui į Niu Madridą paimti kanojos, o be to dar ketiname kelias dienas tiesiog drauge pakeliauti. Kytas – amerikietis, kurį susitranzavome dar Aliaskoje, su juo keliavome keturias dienas per Kanadą. Ten mūsų keliai ir išsiskyrė: jis pasuko žemyn į JAV, o mes dar toliau norėjome pažinti Kanados.
Kyto gerumas mus pritrenkė. Jis ne tik paims kanoją ir sugrąžins ją į Čikagą pas mūsų draugus, bet galiausiai mus nuveš beveik iki sienos.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Mes pasirengę keliauti per JAV pietus |
Jis atkeliavo iš Mičigano iki mūsų per dieną – palyginimui, mes trumpesnį atstumą įveikėm per penkias savaites. Vakare susėdam prie laužo. Istorijos mums išsiskyrus buvo įvairios, o su Kytu – kaip visada neliūdnos. Netikėtai iš mašinos jis atneša garsiojo Mičigano pyrago ir tris keramikines lėkštes. Visą mėnesį valgėme iš metalinių puodų, tad tai mums tiesiog prabanga. Pyragas, gamintas paskutinės dienos adventistų (krikščioniškų denominacijų – grupių čia labai gausu, jų visų pavadinimų neįimanoma įsiminti) kepyklos, su burnoje tirpstančiomis uogomis, buvo atgaiva mums ir geras kelionės užbaigimas. Tikra šventė. Pyrago ir kavos užteko ir kitam rytui. Pradedame kelionę per pietinę JAV dalį.
Memfis prieš gamtą: 0:1
Jeigu vėjas nebūtų pūtęs į nosį, Memfį būtumėme galėję pasiekti per savaitę, o jei vanduo dėl sausrų nenusekęs, dar ir greičiau. Tačiau šįkart jį pasiekiame su kanoja ant stogo, o ne ant vandens. Mašinoje groja „Walking in Memphis“ („Vaikštant Memfiu“) jau nebežinia kelinta šios dainos versija. Mes užvažiuosime tik į Elvio Preslio 'Graceland' – jo rezidenciją Memfyje, kurioje jis gyveno ir kūrė. Preslis – Memfio pasididžiavimas. Įėjimas į pačią rezidenciją pasirodo velniškai brangus, tad mes tik pasivaikštom aplink.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Medvilnės laukai |
O čia – tokia žaisliukų, marškinėlių ir puodelių parduotuvių alėja, kad net nesmagu. Preslio rokenrolas gal ir nėra mūsų klausomiausia muzika, bet žmogui, pakeitusiam muzikos istoriją, norėtųsi kažko solidžiau. Tiek jau to. Išgalintiems gal ir gerai nukakti į patį namą, kuriame labai ištaigiai išpuošti kambariai, galima pamatyti jo drabužių, tačiau teks paklot nuo trisdešimties iki aštuoniasdešimties dolerių. Tiesiog pastovim prie tvoros, išrašinėtos „Elvis forever“ stebėdami sodą, kuriame jis ir palaidotas, ir galvodami apie žmogaus trapią būtį, apie turtus ir kaip išmintingai valdyti savo šlovę. Juk Elvis ne vienintelė žvaigždė, suklupusi ties narkotikais, mirė tualete.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Tolumoje - Elvio Preslio namas, šįkart mums neįkandamas |
Po pigaus Graceland triukšmo netrukus atsirandame nacionaliniame parke prie Edik ežero, kuriame tą vakarą ir kitą rytą maudomės. Matyt Misisipės ramybė mus gerokai paveikė, nes mums kur kas mieliau buvo įšokti į šaltą ežerą, susikurti laužą ir išsivirti paprastą vakarienę, nei stebėti, kaip gyvenimas verda Memfyje. Matyt, per greitai mes sugrįžtame į civilizaciją. Kytas atsivežė butelį glintveino, specialiai išleisto Helovynui. Išsitraukia ir tris taures (puikiai dera prie mūsų skardinių), ir mes ramiai pabūname prie vandens ir pušų. Ryte pasisveikinti ateina stirniukai ir voverės, saulė prasiskverbia pro pušų spyglius, ir mums tiesiog gera.
Vėl susikrauname daiktus į džipą, ir jau pakeliui į Naująjį Orleaną. Miškus netikėtai pakeis pelkės, vandenyje augantys medžiai. Juk čia Misisipė pasidalina į tūkstantį upių ir upelių, ir įteka į Meksikos įlanką. Per šias pelkes tebuvo galima nutiesti vieną kelią, o veikiau jau tiltą. Tad tik galima įsivaizduoti, kai uraganas Katryna apliejo Naujajį Orleaną, ir didelę Luizianos dalį, kaip sunku buvo evakuotis. Keliai tik keli – vienas į šiaurę (Memfį), kitas į rytus – Floridą, o jo kitas galas į Teksasą. Saulė atsispinindinti tame tūksantyje upelių ir Meksikos įlankoje atrodo tikrai įspūdingai.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Mums daug mielesnis nei Memfio miestas Edik ežeras |
Naujasis Orleanas – Europa Amerikoje
Įvažiavus į Naujojo Orleano senamiestį, atrodė, kad grįžom į Europą. štai ko trūko mums Melburne ar Čikagoje. Senamiesčio, kuriame verda gyvenimas, menininkų galerijos, šurmuliuoja gatvės muzikantai, iš kavinukių girdisi gyvas džiazas, o aikštėse Taro kortų būrėjai laukia savo aukų.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Džiazas ir menininkai vyrauja Naujojo Orleano europietiškame senamiestyje |
Netikėtai užklystam į Mėlynąjį Nilą, kuriame groja keli smagūs instrumentai – gitara, smuikas ir trimitai, o džiazmeno balsas primena jauną Armstrongą. „Little maker“ muzika mus pavilioja, ir mes pasiliekame čia. Vėliau – vakarienė paprastame jaukiame „Little praline connection“ restoranėlyje. Po mėnesio skardinių ir kruopų maisto, Kyto pavaišinta vakarienė tampa tikra skonio šventė. Jau aprašinėjant vėl seilės renkasi burnoje.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Saulė atsispindi Meksikos įlankoje |
Šamas, krevetės ir kitas jūrinis maitas užsikąsdami kukurūzų duona, kuri drąsiai gali būti ir desertas. Mes žalumynus kirtom išsijuosę, mat taip jų buvome pasiilgę. O pasirodo, kad būtent tokius žalumynus, kaip ir tam tikros rūšies žirnelius (skamba kaip grupė „Black eyed peas“) valgomi būtent tik juodaodžių. Nors šie žalumynai ir kupini geležies ir vitaminų, jie – spalvotųjų – maistas. O mes kertam su pasigardžiavimu.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Iki Naujojo Orleano važiavome ilgais keliais, kurie veikiau priminė tiltus per pelkes. Taip Misisipė išsisklaido į tūkstančius upelių ir upeliukų. |
Išvykus vakare iš Naujojo Orleano, rasti vietą permiegoti darosi sudėtinga. Kai esame tik su kuprinėmis, bepigu. Galime įlįsti į kokį miškelį, pasistatyti palapinę, ir mes jau turime namus. Su automobiliu niekur taip lengvai neįlįsi, o jei pasistatysi nuošalėje, prisistatys policija, ir gali turėti bėdų. Tad Kytas it patrakęs bando surasti kempingą, kurių čia yra, tačiau visi jie skirti RV – rekreaciniams automobiliams (recreational vehicles).
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Krevetės - Meksikos įlankos gėris |
Miegoti su palapinėmis čia ne taip jau populiaru. Galiausiai randame vienč privatį kempingą, kuriame gausu tokių kempervenų – kai kurie jų autobusai, turintys viską, ką turėtum geram name. Ir dvi vietos palapinėms. Žinoma, neužimtos. Tokiame ištaigiame kempinge esame pirmą kartą. Čia ir baseinas, kuriame ryte įšokam pasiturkšti, ir skalbimo mašinos, kuriomis už dolerį išsiplovėme drabužius.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Net ir geležinkelį tenka tiesti ant medinių pastolių |
Hiustonas – Teksaso renesanso šventė
Prigriebėme savo naujai keptus pasus, kuriuos konsulatas atsiuntė į Hiustoną vienam pažįstamam žmogui, ir mes patraukiam į Renesanso šventę. Įdomu, kaip amerikiečiai išreiškia renesansą.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Teksaso renesanso šventė |
Nakvojame palapinių kaimelyje. Regis šventė prasideda jau čia. Visa teritorija skirta tik palapinėms, ir būtent šiam festivaliui, vysktančiam kelis mėnesius vieną kartą per metus. Žmonės čia suvažiuoja tūkstančiais, dauguma jų pasirėdę renesansiniais drabužiais. Kas yra renesansas, mūsų nuomonės gal ir išsiskirtų. Kai kurie iš tiesų yra gana artimai pataikę ir net labai kruopščiai apsirėdę.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Taip amerikiečiai įsivaizduoja Europą renesanso laikotarpiu |
Tačiau kai kurie atkeliavo iš antikos ar šių dienų transformerių laikų. Visas miestelis skirtas būtent šiam festivaliui. Specialiai įrengtos parduotuvėlės, aikštės, amfiteatrai, kuriuose nuolat vyksta kokie nors šou, dažniausiai būtinai susiję su juokinimu ar žongliravimu, ir būtinai kokiu nors ugnies šou. Čia net koubojai savo rimbus padega ir jais žongliruoja, kad tik įtiktų šiaip jau nereikliam žiūrovui. Gali paragauti ir europinio maisto. Vis tik populiariausias patiekalas, kurį galima buvo išvysti graikų ar lenkų, vokiečių ar italų meniu – kalakuto kulšis, kurias taršė ir seni, ir vos dantukus įgiję vaikai.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Europa amerikiečių akimis Renesanso laikotarpiu |
Tai didelė šventė esanti didelėje teritorijoje. Pamažu einant nuo atrakcijos prie parduotuvėlės, nuo šou iki šou, mes visą dieną atradome kažką naujo, ir neužėjome į tą pačią vietą.
Paliekant JAV – Laredo
Kytas mus paliko Laredo dar neprivažiavus. Čia visi sunkvežimiai, kurie turėtų važiuoti į Meksiką, ir galėtų mus prigriebti. Skamba puikiai. Bandant atsigauti prie staliuko – mat ką tik iš jau kuris laikas labai saugaus laiko, pakliūname į nežinomybę, kurią mums vėl iš naujo reikia perkratyti, su ja susigyventi. Prie staliuko prisėda sunkvežimio vairuotojas Rajenas, o vėliau ir jo kolega Klifas. Jie smalsūs, noriai klausinėja apie mūsų kelionę. Tačiau jie savo žinia mūsų idealų planą sužlugdo.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Karolis išbando savo jėgas |
Čia stoja tik amerikietiški sunkvežimiai, kurie į Meksikos teritoriją nė rato nekiša, mat per daug vairuotojų buvo pagrobta, nužudyta. Jie tiesiog pasiima krovinį iš sandėlio, į kuriuos meksikiečiai suveža prekes. Be to, draudimo sumetimais (visai taip pat, kodėl nebeįmanoma tranzuoti ir laivų), negali paimti į kabiną ir pakeleivių. Tad ši galimybė atkrinta. Galvojame, ką daryti keturiese. Mes ir rūpestingieji vairuotojai. Ryte jie ne tik leidžia prisijungti prie savo interneto, bet dar ir padovanoja mums kuponą nemokamam dušui. 'Mes taip ir pagalvojome, kad neaišku, kada vėl turėsite dušą' šypsojosi.
Jie išvažiavo krovinio, o mes ir toliau liekame uostinėti situacijos degalinių komplekse. Susipažįstame ir su kitais vairuotojais, susidomėjusiais mūsų kelionės istorija. Vienas prisėdusiujų darbuojasi degalinėje, tad jis čia vietinių istorijų žinovas. Apibendrintai, visi jie kaip vienas baugina mus pasienių istorijomis: reikia eit nebent labai anksti, geriausiai imti autobusą bent 100 kilometrų, kur bus saugiau. Mat užsieniečių pagrobimas – viena gera galimybė pasipelnyti iš jų artimųjų pinigų. Baimė kausto kaip reikiant. Nesame tikri, ar buvo kitas toks nervingesnis momentas, nei šis – laukiant Meksikos pasienio.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Ugnies šou |
Galbūt eit ne per miestelį, o per aplinkelį. Pajudame link jo, ir susitranzuojame pirmąją meksikietę, gyvenančią JAV ir nė žodžio nekalbančią angliškai. „Saugokitės, labai saugokitės!“ ji pataria. Aplinkelio idėja lieka neįgyvendinta, mat pasirodo čia galima pravažiuoti tik komerciniams automobiliams, o visiems pėstiesiems ir keleivinėms mašinoms reikia važiuoti per miestelį. „Taip taip, ir šiandien ten buvo susišaudymas“ gąsdina mus pasienietis. Tenka pėdinti atgal. Jau gerokai po pusiaudienio, karšta, ir miestelį geriau neiti, nes iki tamsos išsinešdinti nespėsime. O specialiai lįsti į pavojus – ne mūsų stilius.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. / Medžiai it iš kokios laumių pasakos. Augalai ant medžių prisitaikę gyventi taip, kad žemės nė nereikia |
Tad dar nakčiai apsistojame prie apleistos gamyklos, o padirbėti prie straipsnių, nueiname į Subway, kur už dolerį gali užsisakyti kokakolos, ir sėdėti, kiek tinkamas. Pardavėjas išgirdęs mūsų istorija, įteikia penkių dolerių vertės kortelę. Vėliau vietoj vieno sumuštinio jis mums padaro du, ir dar magaryčių įdeda sausainių. Tai jau gerokai viršija dešimt dolerių. Dar prieš dieną McDonalde mūsų istorija susidomėjo ir išeivis iš Serbijos.
Jis iš piniginės išsiėmęs keturiasdešimt dolerių įteikė mums linkėdamas sėkmės. Mat išgirdęs, kad tolimesnis mūsų taškas – Meksika, net išsižiojo. Kitas praeivis išsitraukė dolerį, ir mums padovanojo. Nebesuprantame, ar ant mūsų kaktų užrašyta, kad keliaujam jau ilgai, o gal kad keliaujame neišmintais takais, žmonės kalbina, domisi, džiūgauja, gąsdina, pataria mums. Jaučiamės pasaulio dalimi.
O kas laukia Meksikoje, jau kituose virtualiuose užrašuose. Garso ir vaizdo įrašų galite rasti www.itervitae.me
