Pusę šių rūšių ir galima rasti šiame mažame, meškos vardu pavadintame pusiasalyje (osa ispaniškai reiškia meška). Man, kaip biologei, nusišypsojo didelė laimė, padirbėti šiame rojaus kampelyje tyrinėjant neišsemiamą drėgnųjų atogrąžų miškų gamtą.
Šis, daugiausiai kritulių gaunantis Kosta Rikos kampelis, iki šių dienų išliko mažai apgyvendintas.
Ilgas drėgnasis sezonas trunka nuo balandžio iki gruodžio mėnesio, su itin intensyviu lietumi spalio – gruodžio mėnesiais.
Pusę pusiasalio užima Korkovado nacionalinis parkas (corcovado ispaniškai reiškia kupra) – Kosta Rikos gamtos perlas, ideali vieta gamtos stebėjimams, pritraukianti grupeles gamtos mylėtojų.
Osa pusiasalyje kadaise gyvavo Diquis kultūra, kuri garsėjo aukso dirbiniais, dėl kurių ispanų konkistadorai leidosi į bergždžias aukso kasyklų paieškas. Taigi, aukso ieškojimas šiame pusiasalyje turi senas tradicijas. Ir šiomis dienomis upių pakrantėse dar gyvena aukso ieškotojų, kurie aukso ieško sijodami upės gruntą.
Įkūrus Korkovado nacionalinį parką iš jo buvo iškraustyta apie 1000 aukso ieškotojų, apie jų gyvenimą čia primena likusios senos kapinės.
Nepaisant šios vietos didybės, Korkovado parkas yra žmogui pavojinga vieta: čia randami vieni nuodingiausių pasaulio vorų, gyvačių, o dėl didžiulio parko ploto pasiklysti čia nėra sunku.
Iki 1960-ųjų medžių kirtimas šiame kampelyje nebuvo didelė problema, o didžiulė pusiasalio dalis buvo apsaugota teritoriją 1975 metais pavertus vyriausybės administruojama parko teritorija. Dėl šių priežasčių čia dar gyvuoja senoviniai pirminiai žemumų drėgnieji atogrąžų miškai ir išvengta didelės likusią Kostą Riką kamuojančios problemos – miškų nykimo.
Puerto Jimenez – vienintelis didesnis miestelis pusiasalyje, 1980-aisiais buvo gavęs „laukinių vakarų“ reputaciją, kai į pusiasalį suplūdo aukso ieškotojai.
Dabar – tai dulkėtas miestukas prie vandenyno, be gatvių pavadinimų, bet su mangrovėmis ir Centrinės Amerikos žavesiu. Turistams – tai stotelė tarp Korkovado nacionalio parko ir likusios Kosta Rikos.
Pačiame Korkovado nacionaliniame parke randama virš 400 rūšių paukščių, čia yra ir didžiausia raudonųjų arų populiacija Centrinėje Amerikoje. Parke gyvena virš 100 rūšių varliagyvių ir roplių, tarp jų - ir endeminė, viena nuodingiausių Kosta Rikos varlių – Golfo Dulce medlaipinė varlė, kuri randama tik Osa pusiasalyje ir kurios nuodai indėnų būdavo naudojami strėlių antgaliams.
Net neišvydus jaguaro ar tapyro, žygis šiame parke palieka neišdildomą įspūdį, nes per kelias dienas čia galima pamatyti daugiau rūšių nei per visą gyvenimą.
Tai vienintelis šalies nacionalinis parkas su visomis keturiomis Kosta Rikoje randamomis primatų rūšimis, tarp jų ir rečiausiai matomu raudonnugariu saimiriu.
Parke taip pat galima išvysti jaguarų, pumų, tapyrų, tinginių, skruzdėdų, krokodilų ir daugybę kitų gyvūnų ir augalų rūšių. Tačiau net neišvydus jaguaro ar tapyro, žygis šiame parke palieka neišdildomą įspūdį, nes per kelias dienas čia galima pamatyti daugiau rūšių nei per visą gyvenimą.
Nuo 2014 m. į Korkovado nacionalinį parką galima patekti tik vedamam gido, draudžiama išklysti iš takų ar parke pasilikti naktį. Iki 2014 m. daugybė pavienių turistų pasiklysdavo ar susižeisdavo.
Nepaisant šios vietos didybės, tai žmogui pavojinga vieta: čia randami vieni nuodingiausių pasaulio vorų, gyvačių, o dėl didžiulio parko ploto pasiklysti čia nėra sunku. Gidai padeda ne tik nepasiklysti, bet ir parodo gerai jiems žinomas vietas, kur galima rasti retesnių gyvūnų.
Informacija keliaujantiems: į Corcovado nacionalinį parką siūlomi 1 – 3 dienų žygiai iš Puerto Jimenez miestelio. Trijų dienų žygio metu nakvojama vienoje iš parke įrengtų stočių. Puerto Jimenez lengvai pasiekiamas iš sostinės San Jose lėktuvėliu arba autobusu.
