Besidomintiems istorija – Anykščių senamiestis
Anykščių senamiestis nedidelis, tačiau įdomus. Turizmo ir verslo informacijos centro vyr. turizmo specialistė Jurga Žemaitienė apgailestauja, kad jis ne visada patraukia turistų dėmesį – o pamatyti čia yra ką.
Anykštėnas rašytojas Rimantas Vanagas juokauja, kad prieš karą būdavo sakoma, jog Anykščiuose kas antras namas restoranas, o dabar galima sakyti, kad kas antras žingsnis – paminklas arba muziejus. Pačioje miesto širdyje – paminklas laisvei. Turėjo būti knygai, bet prasidėjus Atgimimui nuspręsta geriau čia įkurdinti feniksą.
„Anykštėnai patys juokiasi, kad čia – slidininkas su pakeltomis lazdomis. Bet iš tiesų – feniksas, prisikeliantis iš pelenų. Kaip kad Lietuva prisikelia“, – aiškina R.Vanagas.
Anykščių senamiestyje įdomu tai, kad pagrindinėje miesto aikštėje matoma tai, kas yra ne iš tikrųjų, teigia rašytojas. Anksčiau miesto centre namai stovėjo šalia vienas kito, net keliomis eilėmis. Kai 1944 m. vokiečiai traukėsi, subombardavo Anykščių centrą.
„Pastatai sugriuvo, bet apačioje po dažnu namu buvo didelis rūsys. Po karo viską užlygino buldozeris, ir niekas neturėjo kada knaisiotis. Tad dabar čia, po mumis, plyti dideli rūsiai, su skliautais ir pan“, – aiškina R.Vanagas. Kam tokie dideli rūsiai buvo reikalingi? Prieš karą Anykščiai, kaip ir daugelis Lietuvos miestelių, labai dažnai degdavo. Todėl rūsiai atsirado tam, kad juose prekybininkai galėtų laikyti savo prekes ir apsaugoti juos nuo galimų liepsnų.
Pakeliui į Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią, kuri didžiuojasi esanti aukščiausia visoje Lietuvoje, verta stabtelti prie kelių aukštų raudonų plytų namo, kuris matomas beveik visose istorinėse praėjusio amžiaus Anykščių nuotraukose.
Ant jo per daug metų buvo daug iškabų – tai valgyklos, tai Žydų liaudies banko. Labiausiai pastatas išgarsėjo dėl to, kad čia buvo „Anykščių vyno“ pradžia. Šito namo rūsiuose Balys Karazija 1926 m. išsinuomojo 3 kambarius, kuriuose per pirmą sezoną išsunkė 6 tūkst. litrų vyno.
Anykštėnai viską išgėrė dar nespėjus vynui net tinkamai subręsti – toks ažiotažas kilo. Buvo pritrūkta net butelių, tai žmonės iš namų čia ėjo tiesiog su uzbonėliais, pasakoja R.Vanagas. Ironiška – dabar šiame pastate įsikūręs Valstiečių ir žaliųjų sąjungos skyrius.
„Man, kaip besidominčiam žydų istorija, čia yra didžiausia Anykščių rakštis“, – į kitą vietą – Sinagogų kiemą – atvedęs sako R.Vanagas.
Čia kadaise stovėjo net penkios sinagogos, tačiau dabar likusi tik viena, kuri atrodo fantasmagoriškai. Okupacijos metais sinagoga buvo paversta kepykla. Ji jau seniai nebeveikia, tačiau liko itin nejautriai atrodantis jos palikimas – kaminas.
„Turėti sinagogą su kaminu ir rodyti ją žydams... čia tikras šašas“, – sako rašytojas.
Tame pačiame kieme – ir suoliukas, kuriuo įamžintas dailininko Rudolfo Baraniko atminimas. Užrašas ant jo „Gyvenimo paveikslui pakanka ir poros spalvų“ – tai apeliavimas į jo kūrinių spalvas, kurios visada tebuvo baltos ir juodos gama. Kodėl tik jos? „Pats pasakojo – gyvendamas Anykščiuose žiūrėdavo pavasarį pro langą ir ką matydavo – šiaudinius namų stogus, ant jų tirpsta sniegas. Kas matosi – juodos ir baltos dėmės. Jam, kaip dailininkui, tai labai įstrigo ir persismelkė į kūrybą. Kai prasidėjo Holokaustas, tai įgavo ir naujas prasmes“, – aiškina R.Vanagas.
Anykščiuose pastaraisiais metais atsidarę nemažai jaukių kavinaičių, restoranų – tad vaikščiojant po senamiestį tikrai galima rasti, kur išgerti kavos. Norint ko nors svaigiau ir atvykus su didesne draugų kompanija, yra galimybė užsisakyti ekskursija „Anykščių vyno“ gamykloje, kurios pabaigoje galima ir degustuoti produkciją.
Industrinio turizmo gerbėjams – kelionė Siauruku
Siauruko vardą yra girdėję visi, bet kiek iš tiesų juo yra važiavę? Kelionė juo Anykščiuose prasideda atsistojus ant 119 metų istorijos – būtent prieš tiek metų Siaurojo geležinkelio stotyje čia sudėtos plytelės.
Gretimame kabinete – viskas panašiai, kaip buvo prieš 85 metus. Ant sienų – Vytauto Didžiojo, iškiliausių Lietuvos vyrų paveikslai, herbas, akcija-obligacija. Ant stalo – senoviniai bilietai, netgi „zuikio bilietas“ – išrašyta bauda be bilieto keliavusiam žmogui. Tiesa, jis jos nemokėjo – pažymėta, kad už tai buvo „paimtas užstatas“.
Siauruku galima pasivažinėti reguliariais reisais, yra organizuojami ir specialūs renginiai. Pavyzdžiui, už poros savaičių, gegužės 12 dieną, iš Panevėžio Siauruko stoties į Anykščius bus galima vykti su dviračiais (daugiau informacijos čia). Po poros valandų kelionės traukiniu bus galima arba patiems sėdus ant dviračių pažinti Anykščius ir miesto apylinkes, arba rinktis maršrutą su gidu priešakyje.
Kelionę Siauruku galima užsisakyti ir savo šventėms – tai traukinio „apiplėšimą“, tai arbatos, kavos ar vyno degustacijas tarpinėse stotelėse, tai nusikelti į Antrojo pasaulinio karo metus (tokį gyvąjį spektaklį organizuoja Karo istorijos klubas „Grenadieriai“).
Ieškantiems ramybės ir įkvėpimo – Inkūnų bažnyčia
Už pusvalandžio kelio nuo Anykščių – atrodo, vidury miškų ir vidury niekur stovinti bažnyčia. Bet jau vien važiavimas į ją ramina sielą – vykti reikia smėlėtais miško keliukais ir pro aukštų pušų mišką.
Saldagirio miške stovinčią Antrojo pasaulinio karo metais pastatytą medinę bažnyčią supa Inkūnų atminties parkas. Skulptūrų ir kryžių sodas ir su pagoniškais, ir su krikščioniškais simboliais sukurtas išnykusių parapijos kaimų atminimui. Prieš šimtą metų čia gyveno daugiau nei 40 žmonių, tačiau dabar, kaip praėjusiais metais rašė „Anykšta“, Inkūnuose tebėra vos keturi gyventojai, bet ir jie čia leidžia ne visą savo laiką.
Ilgus dešimtmečius Inkūnus su kitoje Šventosios pusėje esančiais Mikieriais jungė vadinamas „beždžionių“ tiltas – kabantis pėsčiųjų tiltas. 2001 m. jį teko nugriauti, nes bandydami juo eiti gyventojai kėlė pavojų jau sau patiems – medinės konstrukcijos buvo avarinės būklės. 2002 m. iš sijų ir plieninių lynų konstrukcijų pastatytas naujas tiltas.
Inkūnų kabantis tiltas yra žymi turistų, ypač vandens, kitų poilsiautojų ar šiaip jaunimo susirinkimo, būrimosi vieta, rašo patys inkūniečiai. Vasarą prie jo vandens turistai dažnai pradeda arba baigia savo žygius Šventąja.
